„Pamenu, tą dieną prieš mirtį ji labai kraujavo. Pro žarnelę, įstatytą į šnervę, kraujas tekėjo į plastiko maišelį, kuris pildėsi vis greičiau. Ji paduodavo man tą pilną kraujo maišelį, kad pakeisčiau. Sykį pamačius, kad aš toks... sutrikęs, ji man tarė – tarsi tai būtų koks visai įprastas rakandas, „Pippo, argi nematai, padėk ten!“.
O tada pridūrė lovos kaimynei, taip pat merdėjančiai: „Ak, tas mano sūnus! Kaip aktorius gal ir geras, bet gyvenime visai nesigaudo.“ Galbūt pirmą kartą pavadino mane geru aktoriumi“ – pasakoja žymusis italų aktorius, režisierius, itin charizmatiška asmenybė – Pippo Delbono, spalio 2 d. festivalio „Sirenos“ publikai pristatysiantis kritikų brandžiausiu jo darbu vadinamą spektaklį „Orchidėjos“.
„Manau, jog šiame spektaklyje yra daugiausiai kino“, – pasakoja režisierius, kuriantis fantasmagoriškiausius kūrinius tiek teatre, tiek kine.
Kalbėdamas apie „Orchidėjas“ Delbono pripažįsta leidęs sau sustoti prie tokių detalių, į kokias dažniausiai dėmesys kreipiamas kuriant filmus. „Orchidėjos“ yra sukurtos iš atskirų, kruopščiai sudėliotų kadrų“ – sako Delbono, derinantis preciziką su karnavalo motyvais.
Delbono itin skausmingai išgyveno motinos netektį, apie kurią kalba ne viename savo kūrinyje teatro scenoje ar kino ekrane.
Festivalio organizatoriai, prieš spektaklį „Orchidėjos“ suteiks žiūrovams galimybę artimiau pažinti Pippo Delbono kūrybos kontekstą ir pakvies net į du nemokamo kino vakarus kino centre „Skalvija“ ir Prancūzų instituto Lietuvoje kino salėje
Kontekstas kine
Rugsėjo 29 d. 18 val. bendradarbiaujant su Prancūzų institutu Lietuvoje, festivalio „Sirenos“ klubo programa kvies į nemokamą belgų aktorės ir režisierės Yolande Moreau, apdovanotos trimis „Cezariais“ filmą „Anri“. Tai antrasis Y. Moreau ilgo metražo filmas, pristatytas Kanų kino festivalyje, Vilniuje jau matytas festivalio „Žiemos ekranai“ žiūrovams.
Pippo Delbono filme atlieka pagrindinį – Anri – vaidmenį. Nedidelio restoranėlio šeimininkas Anri, sode auginantis balandžius, palaidoja žmoną. Netrukus į jo gyvenimą patenka pamišusi, psichikos negalią turinti Rozetė. Naivi ir nuoširdi Rozetė tampa Anri Drugeliu, kviečiančiu į laisvesnio gyvenimo galimybę.
P.Delbono, kaip ir ankstesniame savo filme „Amore carne“, filmuoja mobiliuoju telefonu ir maža rankoje laikoma kamera, kad išliktų dalyvaujantis, stebintis ir liudijantis.
Savotiškai pagrindinį – scenarijaus autoriaus, režisieriaus, operatoriaus, aktoriaus ar veikėjo – vaidmenį Delbono atlieka ir rugsėjo 30 d. 21 val. kino centre „Skalvija“ rodysimame filme „Sangue – kraujas“.
Tai pasakojimas apie Delbono bei buvusio Raudonosios brigados lyderio Giovanni Senzani susitikimą. Apie susitikimą, kuriame susipina ir dviejų moterų istorijos: Pippo motinos Margaritos, uolios katalikės, ir Giovanni žmonos Anos, nusiteikusios prieš bet kokią ginkluotą pasipriešinimo formą bei nutarusios 23 m. laukti savo vyro, atliekančio bausmę kalėjime.
Dvi susirgusios moterys miršta – iš pradžių viena, o po kelių dienų kita. Jos palieka du vyrus – pažeidžiamus ir visiškai vienišus.
P.Delbono, kaip ir ankstesniame savo filme „Amore carne“, filmuoja mobiliuoju telefonu ir maža rankoje laikoma kamera, kad išliktų dalyvaujantis, stebintis ir liudijantis paskutinius savo motinos gyvenimo momentus, kurie niekada nebepasikartos. Taip pat unikalius momentus, kuriuose Giovanni nutaria papasakoti apie niekuomet anksčiau nekalbėtus dalykus.
„Orchidėjos“ – kritikų mylimas kūrinys
Šis filmas, – kalbėdamas apie „Sangue...“ pasakoja Delbono – tarsi graikų tragedija: jis paliečia neišvengiamą: klausimus apie gimimą, mirtį, gyvenimo baimę, mirties baimę, baimę prarasti tuos, kuriuos myli, kovą su neteisybę, kovą su galia, meilę... Galiausiai, mes visi kalbame apie tuos pačius dalykus“. Apie tuos pačius dalykus jis kalba ir kritikų išliaupsintame spektaklyje „Orchidėjos“: apie meilę. Meilę mamai, meilę artimam, meilę sau, gyvenimui – ir net mirties meilę.
„Aš pats be galo daug kartų tariu šį žodį „meilė“, pasakoja režisierius, tuo pačiu ir apie drąsą, kurios nemažai reikia tam, kad pasakytum kitam žmogui „myliu“.
Režisieriaus drąsą ir talentą įvertino ir pasaulio teatro kritikai, pabrėždami makabrišką Delbono kūrinio jautrumą. Anna Bandettini rašo: „Orchidėjos“ tai nuostabus kūrinys, kupinas reto švelnumo, pasakančio mums dar daugiau nei kiti Pippo Delbono darbai: spektaklis atskleidžia, kad Pippo yra labiausiai išprotėjęs, mažiausiai nublizgintas, didžiausias italų teatro talentas. Pippo šokinėja nuo scenos prie auditorijos, iš už nugarų supažindina mus su Hamletu, nuo scenos – su savimi“.
„Orchidėjos“, pasak Delbono, atkeliavo iš begalinio tuštumos jausmo, kuris liko su juo po to, kai jo mama išėjo amžiams.
„Mano mama su kuria aš buvau iš naujo suartėjęs po mūsų konfliktų, po mūsų išsiskyrimų, su kuria iš naujo tapome draugais, – dalijasi Delbono, – Aš užaugau, buvau išmintingesnis, o ji besendama pamažu vaikėjo. Ir staiga – ertmė. Aš tapau nieko vaiku. Be meilės“.
„Orchidėjos“, anot režisieriaus, gimė iš daugelio ertmių – ir iš mėginimo jas užpildyti. Delbono teigia teatrą dažniausiai jaučiantis kaip dulkiną, netikrą, negyvą vietą. Bet „Orchidėjose“, pasak jo, galima susidurti ir su vitališku mėginimu užpildyti tą ertmę. „Su mėginimu ieškoti – naujų motinų, naujų tėvų, naujo gyvenimo, naujų istorijų“ – sako jis.
„Orchidėjos“ – Lietuvos nacionalinio dramos teatro didžiojoje salėje spalio 2 d. 19 val.
