Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Krzystofas Zanussio „Hybris“ – iššūkis mūsų puikybei

Spektaklis „Hybris (Puikybė)“
Tado Povilionio nuotr. / Spektaklis „Hybris (Puikybė)“
Šaltinis: Partnerio turinys
Projekto partnerio inicijuotas ir parengtas turinys, turinio kontrolė – partnerio rankose
0
A A

Lenkų režisierius Krzystofas Zanussis savo kūryboje panaudoja visų studijuotų sričių žinias – baigęs fiziką, jis ėmėsi filosofijos studijų ir galiausiai mokėsi režisūros. Veikiausiai todėl jo kūriniai daugiaplaniai, reikalaujantys žiūrovo išprusimo ar, bent jau, drąsos žengti į filosofinių paieškų erdvę.

Tad ir K.Zanussio spektakliai – tai ne užkandinės, siūlančios pigius pusfabrikačius, bet veikiau įmantrūs restoranai, tiekiantys subtilius, nebijančius sukelti iššūkį, patiekalus.

Viena svarbiausių režisieriaus kūrybos temų – laisvės ir atsakomybės problema, kurią jis nagrinėja skirtingais aspektais: svarstydamas moralinio pasirinkimo, pasiaukojimo, tikėjimo, sąžinės ir visuomenės moralinių normų santykio klausimus. Menininkas savo darbuose vėl ir vėl klausia – kiek mes esame laisvi ir privalome prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, kiek tai, kas vyksta mūsų gyvenimuose, turime priimti kaip lemtį, ar įmanoma suderinti protą ir tikėjimą, ieškant atsakymų į svarbiausius egzistencinius klausimus.

Dar viena svarbi menininko kūrybos tema – įtampa tarp asmens ir visuomenės, tarp sąžinės ir socialinio spaudimo, kuris ypač stiprus deformuotoje, vertybinius pamatus praradusioje visuomenėje. Neretai režisierius egzistencinius konfliktus perteikia per skirtingų kartų santykius.

Drąsiai galima teigti, kad pjesė „Hybris“ turi ryškų specifinį, tik K.Zanussio kūrybai būdingą pėdsaką. Joje režisierius žengia į itin sudėtingą temų lauką, kelia klausimus – koks yra moralės ir galios santykis, kiek trauminė patirtis veikia dabartį, ar mes galime išsivaduoti nuo praeities klaidų, ar egzistuoja istorinė kolektyvinė atsakomybė? Tuo pat metu Zanussis atskleidžia vidines etinio reliatyvizmo prieštaras ir plėtoja jaunatviško idealizmo bei cinizmo, prisidengiančio gyvenimo patirties kauke, konfliktą.

Pjesės veiksmas vyksta XX amžiaus pabaigos Lenkijoje. Istorijos studentas Konradas (aktorius Artūras Dubaka) reikalauja atsakymų iš žymaus profesoriaus Adamo (aktorius Vidas Petkevičius). Jaunuolio klausimuose persipina jo šeimos ir tautos istorija. Jis yra tarsi prokuroras, siekiantis nuplėšti melo šydą nuo istorijos, įvykdyti teisingumą. Profesorius Adamas yra priešingybė jaunuoliui. Jis jau sukaupęs didžiulę gyvenimo patirtį, turi mokslinius lapisnius, žinomumą, tačiau taip pat ir kažkokią naštą, kurios nenori pripažinti. Kadaise jis buvo komunistų partijos aktyvistas, dalyvavo malšinant partizanų judėjimą, prisidėjo prie universiteto ideologinio“valymo”.

Konradas kalba apie kaltės, nusižengimų objektyvumą apie atgailos būtinybę, apie būtinybę susitaikyti su praeitimi, nes kitaip tenka nuolat jausti jos įtaką. Profesorius Adamas jam oponuoja, tvirtindamas, kad svarbiausia susitarti su savo sąžine, o ją galima nuraminti, nuskausminti. Jam nesuprantamas studento reikalavimas prisiimti kaltę, kalbos apie moralinę atsakomybę prieš istoriją.

Režisierius K.Zanussis ne kartą teigė, kad jam labai imponuoja žmonės, kurie kovoja už savo idealus, net jei tai tragiška kova, kuri baigiasi pralaimėjimu. Formaliai laisvoje visuomenėje kova už laisvę tęsiasi kiekvieną dieną, reikia kovoti už padorumą, teisę dvasiškai augti. Neabejotina tai, kad pjesėje režisierius jaučia simpatiją emocionaliam Konradui, tačiau menininkas kartu pripažįsta, kad kova už tiesą, už idealus labai sunki, nes tenka kovoti su ypatingais drakonas, tokiais kaip puikybės apimtas profesorius, seniai ištrėmęs sąžinės balsą į gilų sąmonės užkampį, kuriame šis vis vien nenutyla.

Jau spektaklio pavadinimas – „Hybris“ – nurodo į pamatinį žmogaus egzistencijos klausimą, nes, išvertus iš graikų kalbos, hybris reiškia puikybę, kurią krikščionybė traktuoja kaip pamatinę nuodėmę, visų kitų nuodėmių versmę. Na, o Antikoje puikybė reiškė dievų nubrėžtų ribų nepaisymą, Antikos žmonės tikėjo, kad dievų tvarkomas bei valdomas pasaulis yra darnus, tvarkingas vienis, kurio kiekvienas daiktas ir reiškinys turi ribas. Manyta, kad žmogaus elgesys turi irgi tokias pat ribas. Jų peržengimas, visuotinės ir nepavaldžios žmogui tvarkos pažeidimas, saiko neturėjimas, puikybė prieš dievus ir buvo vadinama „hybris“.

Nepaisant to, kad pjesė vyksta Lenkijoje ir minimas šalies istorinis kontekstas, vykusios tragedijos, visuomenės žaizdos, tai universalias problemas, klausimus keliantis kūrinys. Vietoj Lenkijos, veiksmą lengvai galėtume perkelti į bet kurią šiuolaikinę valstybę, kuriai teko kęsti sudėtingus istorijos kataklizmus. Jei spektaklio žiūrovas visai neturi supratimo apie tą Lenkijos istorijos laikotarpį, kuris vaizduojamas pjesėje, tai netrukdo suprasti pamatinės moralinės dilemos.

Vieta ir laikas tik detalės, padedančios vaizdingiau išreikšti vidinį žmogaus konfliktą.

Pjesėje viskas vyksta lėtai ir veiksmo nėra daug. Labiau koncentruojamės ties tariamais žodžiais ir protagonisto viduje vykstančiais virsmais, iššaukiančiais labai spalvingą spektrą emocijų bei minčių. Žiūrovas yra tarsi panardinamas į didžiulį emocinį svorį turintį sąmonės srautą. Spektaklyje provokuojama ir žaidžiama labai įmantria, grynai filosofine terminija. Paminėtas tiek Hėgelis, tiek Paskalis ir kiti žymūs intelektualinio pasaulio mąstytojai. Žiūrovui, nesidominčiam šia sritimi, nei vardai, nei sąvokos, greičiausiai, nelabai ką sako. Įsigilinti į kiekvieno konflikto dalyvio argumentus ir provokacijas būtų sunku neperpratus filosofinio lygmens.

Nesinori šio spektaklio vadinti elitistiniu, tačiau faktas tai, kad kur kas komfortiškiau teatro salėje jaučiasi tas žiūrovas, kuris sugeba užmegzti prasmingą dialogą su tuo, kas vyksta scenoje, gali įvertinti subtilius aktorių svarstymus. Kita vertus, iš bet kurio gero spektaklio yra ko pasiimti, pasimokyti ir kiekvienas pasiima tiek, kiek sugeba.

Žvelgiant į publikos reakciją, gimė dar vienas svarbus klausimas – ar mes, šiuolaikinės vartotojiškos visuomenės žmonės, neprarandame gebėjimo giliai mąstyti, kelti klausimus, svarstyti sudėtingas dilemas. O gal pernelyg pripratome prie žurnalistų jau „sukramtyto ir atrajojamo“ maisto?

Eilinis žiūrovas greičiausiai mąstė, kad atėjęs į teatrą jis ne visada yra nusiteikęs tokiems nepatogiems klausimams ir prievartaujančioms mąstymą idėjoms. Po spektaklio tikrai girdėjau žmonių, kurie sakėsi nuobodžiavę vaidinimo metu, nes tiesiog viskas pernelyg painu, lėta ir įmantru. Tačiau ar iš tiesų tokių klausimų kelti nereikia? Taip, spektaklis reikalauja pastangų, verčia sustoti, mąstyti lėtai ir , svarbiausia, kad jis neleidžia visiškai atsiriboti nuo scenos herojų – esą tai tik jų problemos, o man jos svetimos. „Hybris“ kapsto giliau ir praplėšia visas paviršines plėves, nerdamas į žmogaus sielos atšiaurų kampelį, kurį drįsta aplankyti ne kiekvienas.

Spektaklio scenografija (Margarita Misiukova) paprasta, bet puikiai prisidedanti prie reikiamos nuotaikos kūrimo. Prabangus viešbučio kambarys, tamsi sąmonės erdvė ir... giljotina!

Ar galima viską buvo pateikti paprasčiau, komfortiškaiu penktadienio vakarą į teatrą atėjusiam žiūrovui? Zanussis nekoketuoja, nepataikauja, bet gerbia žiūrovą ir tiki, kad kiekvienas turime potencialą spręsti sudėtingas moralines problemas. Dar daugiau, yra problemų, nuo kurių negalime atsiriboti, jas galime kuriam laikui atidėti,tačiau nuo to jos neišnyksta.

Spektaklis yra sudėtingas ne dėl to, kad režisierius užsimanė gudrauti, bet dėl to, kad nusprendė kalbėti apie sudėtingus dalykus ir tiki, kad mes tam jau pribrendome. Tai pjesė, tartum teta, bandanti su vaiku kalbėti kaip su rimtu žmogumi, o ne tampant žandukus ir bandant viską supaprastinti. Juk kiekvienas vaikas nori, kad su juo elgtųsi kaip su lygiu. Na, o kai kurių žiūrovų nepasitenkinimo bangos, mano požiūriu, tėra nusivylimas, jog tai nebuvo tai, ko šį vakarą buvo norėta ar siekta.

Galime skaičiuoti trūkumus ir ieškoti priekabių, bet galime ir pagirti aktorius už puikią, profesionalią vaidybą, įkūnijant tikrai ryškius, įdomius Zanussio pjesės herojus. Nesunku buvo įsitikinti, jog Vidas Petkevičius, įkūnijęs Adamo personažą, tikrai išmano savo amatą ir labai tinka šiam vaidmeniui. Manau, kad labai svarbu artistui tikėti tuo, ką daro, kad galėtų atsiduoti visa siela ir negailėti jėgų. Aktorius dalinosi įžvalgomis, kad būtina atskleisti, kaip žmogus nuo mažų dalykų, vis labiau ir labiau susiduria su savo amoralių veiksmų padariniais ir tampa savo veiksmų įkaitu. Pasak Vido Petkevičiaus, „Hybris“ – universali pjesė ir yra ypač aktuali postsovietinėms šalims.

„Hybris“ – įmantraus skonio spektaklis, sotus ir sunkiai virškinimas, pilnas neragautų prieskonių. Rekomenduoju bilietus įsigyti tiems, kurie vakarienei norėtų ne karbonado ar cepelinų su spirgučiais, bet kažko neįprasto ir ilgokai gaminamo.

Spektaklis rodomas Juozo Miltinio dramos teatre SAUSIO 26 d. 18 val.

Režisierius – Krzysztof Zanussi.
Scenografė ir kostiumų dailininkė – Margarita Misiukova.
Vaidina – Vidas Petkevičius, Artūras Dubaka, Olita Dautartaitė/Eleonora Matulaitė, Albinas Kėleris, Julija Krutko, Laimutė Mališauskaitė, Eleonora Koriznaitė, Jolita Skukauskaitė-Vaišnienė, Gintautas Žiogas.

Autorė – Dominyka Navickaitė

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą