Dar spalį tarptautinio festivalio „Sirenos“ metu spektaklį stebėjęs lenkų kritikas Pawelas Sztarbowskis teigė: „Žinau, kad spektaklis festivalyje „Boska Komedia“ bus rodomas iškart po rinkimų, tad, manau, Lenkijoje „Didvyrių aikštė“ gruodį nuskambės dar garsiau nei dabar skamba Lietuvoje. Šį scenos kūrinį absoliučiai privaloma pamatyti. O Valentinas Masalskis yra vienas didžiausių aktorių, kuriuos kada nors esu matęs teatre“. Lenkams neteko nusivilti. Festivalio metu „Didvyrių aikštė“ buvo parodyta 2 kartus, o antrąjį rodymą Krystianas Lupa pavadino pačiu geriausiu per visą spektaklio istoriją. Šį rodymą itin palankiai priėmė ir Krokuvos publika – labai ilgai netilo ovacijos, aktoriai nusilenkti į sceną buvo kviečiami kelis kartus.
Neseniai pasirodžiusiose lenkų recenzijose – daug pagyrimų lietuviškajai „Didvyrių aikštei“, kritikai vadina ją festivalio įvykiu ir atkreipia dėmesį į tai, kaip palankiai spektaklį priėmė žiūrovai.
Marcelina Nowakowska recenzijoje „Kitoje minios pusėje (Didvyrių aikštė)“ rašo: „Aktoriai vaidina nuostabiai, su dideliu įsijautimu ir jautrumu detalei perteikia scenas be žodžių bei puikiai sako monologus. <...> Bemaž visi be išimties labai gerai valdo tylą ir visas subtilias priemones, apjungiančias mikrogestus.
Scenografijai būdingas didžiulis atšiaurumas ir minimalizmas, o jos dydis iš tikrųjų pribloškia. Nepaisant visumos paprastumo kūrėjams labai gerai sekasi perteikti tuštumą, likusią po mirties, tam tikro pasaulio traukimąsi, etapo pabaigą.“
Łukasz Badula savo recenzijoje „Didvyrių aikštė: suskilęs veidrodis“ teigia: „Krystianas Lupa rodo pasaulį likus akimirkai iki jo žlugimo. Kartu su lietuvių aktoriais aktualizuoja įžvalgią Thomo Bernhardo dramą. Tai teatras, susijęs su visais, tačiau ne visiems. <...> „Didvyrių aikštė“ nėra paprastas pasakojimas apie tai, kad „istorija mėgsta kartotis“.
Lupa ne veltui akcentuoja Schusterio, kurį fenomenaliai vaidina Valentinas Masalskis, personažą. Nes tai veikėjas, kuriame kaip linzėje susikoncentruoja visas nacizmo aukų skausmas, o taip pat ir nusivylimas kryptimi, kuria juda pasaulis.“
Michałas Olszewskis pastebi: „Stipriausiai veikė Bernhardo aliuzijos į valdžią. Kandžios filosofijos profesoriaus Roberto Schusterio pastabos apie politinės klasės nuopuolį, kanclerį – bevalę karikatūrą, arba premjerą, kuris toks bukas, kad „nesugeba užbaigti sakinio“, buvo lydimos plojimų ir garsaus juoko.“
Katarzyna Pawlicka publikacijoje „Didvyrių aikštė“: geresnio rytojaus nebus“ apibendrina: „Didvyrių aikštė“ – išskirtinai santūrus, kamerinis, rūstus spektaklis. Kad užsikrėstum jo ritmu, reikia labai įsijausti į aktorių tariamus žodžius, leisti sau sekti jų kiekvieną (net ir menkiausią) gestą. Atsiduoti garsinei spektaklio sferai (Bogumił Misala) – tokiai pat subtiliai, imituojančiai tikrovę: varpų garsams, gatvės triukšmui, paukščių klyksmams. Tai sunki patirtis, ne visiems prieinama. Bet jei pasiseka, laikas sustoja, o pasaulis už lango virsta keturioms valandoms teatrinio veiksmo.
<...> Lietuvos nacionalinis dramos teatras tapo vieta, kurioje Lupa sugrįžo prie stiliaus, už kurį jį labiausiai pamėgo Lenkijos publika. Žodžiai sunkiasi iš scenos lėtai, o spektaklio jėga – puikioje aktorystėje ir preciziškai priderintame tekste. Šiandien retai turime galimybę matyti tokius paveikslus: saikingus, paprastus, tačiau įtaigius.“
Artimiausi „Didvyrių aikštės“ rodymai Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje – vasario 26 d. ir kovo 17 d.
