Sekite 15min Google
„Dievų aušra“ – spektaklis apie Mariupolyje žuvusį kino režisierių Mantą Kvedaravičių, moterų dalią ir meilę karo prieš Ukrainą fone. Jautrus spektaklis, sulaukęs aukščiausių kritikų įvertinimų. Pasak paties Mariaus, sulig Manto žūtimi tas karas tapo ir mūsų.
Pradinės pjesės eskizas rodytas Vilniaus senajame teatre ir Avinjono teatrų festivalyje dar 2022-ųjų liepą. Tad pjesė apsukusi ratą grįžo į pradinį tašką. Su Mariumi kalbėjomės apie pjesės genezę, rusų dramos teatrus Baltijos šalyse, teatro tendencijas.
Dar prieš estiškąją premjerą, kuri įvyko 2025-ųjų gegužės 30 d., pjesė tarptautiniame konkurse „EURODRAM“ buvo pripažinta viena iš geriausių Europoje. Spektaklis bus rodomas dviem sudėtimis – su estų (spalio 8 d.) ir rusų (spalio 9, 10 d.) aktoriais. Visi spektakliai su lietuviškais subtitrais.
– Kokia „Dievų aušros“ priešistorė? Regis, pradinis tavo „Dievų aušros“ pjesės variantas, kurios eskizas rodytas Vilniaus senajame teatre ir Avinjono teatrų festivalyje 2022-ųjų liepą, su šia praktiškai neturi nieko bendra?
– Šią pjesę išprovokavo ir padiktavo karas. Ir patį jos atsiradimą, ir temą. 2022-ųjų vasarį net įtarimo neturėjau, kad po dviejų mėnesių kažką panašaus rašysiu. Po Rusijos įsiveržimo į Ukrainą jaučiausi visiškai paralyžiuotas. Dvasiškai ir profesiškai.
Atrodė, kad ne tik nebėra prasmės ką nors kurti, bet ir viskas, ką sukūrei anksčiau, nebeturi prasmės. Žinau, kad taip jautėsi didžioji dauguma žmonių. O paskui kovo mėnesį netikėtai atėjo kvietimas rašyti pjesę apie tai Avinjono festivaliui. Iš pradžių sutikau jį skeptiškai. Nejaučiau moralinės teisės pasakoti apie šį karą nebūdamas jame. Nebūdamas ukrainietis. Sutikau tik tada, kai sužinojau, kad pjesės kūrime ir iš jos gimsiančiame spektaklyje dalyvaus keturios aktorės karo pabėgėlės iš Kyjivo.
Atrodė, kad ne tik nebėra prasmės ką nors kurti, bet ir viskas, ką sukūrei anksčiau, nebeturi prasmės.
Tiksliau, kai sutikau jas pačias ir pamačiau, kaip joms svarbu kalbėti apie tai, kas vyksta jų Tėvynėje. Pradėjome susitikinėti Vilniaus senajame teatre su jomis ir vietinėmis šio teatro aktorėmis. Tai vadinosi „repeticijomis“, bet iš tiesų tai buvo sveikatingumo seansai. Visi bandėme peržengti savo bejėgiškumą šio karo akivaizdoje ir rasti būdą, kaip teatro įrankiais kalbėti apie tai, kas įvyko ir tebevyksta. Kalbant apie pačią pjesę, ji beveik nepasikeitė nuo Avinjono varianto, tik šiek tiek sutrumpėjo.
Esminis skirtumas – jos pastatymas tada ir dabar Estijoje. Pirmasis buvo padarytas labai paskubom ir netalentingai. Po dešimties parodymų Avinjone pasakiau teatro vadovybei, kad su tokiu darbu nesitaikstysiu. Arba tegul perdaro, arba rodyti neleisiu. Teatras išsiderėjo, kad leisčiau du parodymus Vilniuje ir tuomet matysime. Po tų dviejų parodymų viskas ir baigėsi.
– Mantą Kvedaravičių pažinojau, kai dar maždaug 1995–1997 m. VU jis mokėsi archeologiją, aš studijavau istoriją. Vadinom jį Mantiniu. Bendravome fragmentiškai, nieko ypatingo. Kaip dabar prisimenu: Pylimo g. poliklinikoje Vilniuje stovim chirurgo kabinete nuogi – tikrino studentų sveikatą... Kažkada miegojom su bičiuliais pas jį virtuvėje ant grindų Lazdynuose, išlipę naktį iš Neries – plaukėme baidarėmis, neturėjome kur dėtis etc.
Paskui jis pasuko kitais keliais: antropologija, kinas etc. Stebėjau jo kaip žmogaus, menininko trajektoriją iš šono. Jis buvo įdomus, tikras, visad nuogas kaip toje poliklinikoje: atviras avantiūroms gerąja prasme, traukė karšti taškai, susidarė toks įspūdis, jog labai kažko ieškojo, gal net desperatiškai. Koks tavo paties santykis su Mantu ir kaip jis „įsiprašė“ į pjesę?
– Mano pažintis su gyvu Mantu buvo gana paviršutiniška. Pažinojome vienas kitą, sveikindavomės per įvairias premjeras, esame buvę keliuose bendruose pasisėdėjimuose, bet tai ir viskas. Ir vis dėlto, kai atėjo žinia apie Manto žūtį Mariupolyje, ištiko šokas. Tas karas, jau ir iki tol ne tik geografiškai, bet ir mentališkai buvęs labai arti, dar labiau priartėjo. Žuvo lietuvis, menininkas, pažįstamas.
Pirmoji pasirodžiusi informacija buvo būtent tokia – žuvo. Apie cinišką jo nužudymą dar nieko nežinojome. Pradėjau domėtis aplinkybėmis. Susitikau su jo žmona Ana, tai buvo vos ne kitą dieną po Manto laidotuvių. Greit supratau, kad čia ir bus tas trūkstamas dėmuo mano motyvacijai kalbėti prancūzams apie Ukrainoje vykstantį karą. Sulig Manto žūtimi tas karas tapo ir mūsų.
Sulig Manto žūtimi tas karas tapo ir mūsų.
– Spektaklis turi dvi aktorių sudėtis: vieną rusakalbę, o kitą – kalbančią estiškai. Kieno tai buvo sprendimas? Kaip tau pačiam iš šono atrodo toks ėjimas, ką jis duoda, ką atima? Regis, turėtų būti du atskiri spektakliai. Tiek emociškai, tiek mentališkai.
– Tai buvo režisieriaus Elmo Nüganeno sprendimas. Ir, kaip vėliau paaiškėjo, labai išmintingas ne tik meniniu, bet ir politiniu požiūriu. Tie du spektakliai tapo savotišku Estijos visuomenės, kurios daugiau nei trisdešimt procentų sudaro rusakalbiai, pjūviu. Į rusišką „Dievų Aušrą“ rusakalbė Talino publika rinkosi vangiai, nors tai vyko jų „gimtajame“ teatre. Matyt, daugumai jų, vis dar mintančių Rusijos propaganda, šis spektaklis buvo akivaizdžiai nepatogus.
O štai į estišką salę būdavo sausakimša. 650 vietų salė. Daugelis estų pirmą kartą gyvenime atėjo į šį teatrą, nes tai buvo pirmas spektaklis estų kalba šiame teatre. Tokie paradoksai vyko Taline „Dievų aušros“ premjerų metu, išprovokavę viešas kalbas apie tai, kokia iš tiesų yra ta rusų diaspora Estijoje.
Ar bent jau jos dauguma. Pats buvau tik rusiškoje premjeroje, estiškoji įvyko po keturių dienų, negalėjau tiek laukti. Taigi Vilniuje turėsiu progą pirmą kartą pamatyti estišką variantą.
– Visi įvykiai laiko prasme labai arti, kūnai dar neatšalę... Galima nujausti, jog toks distancijos nebuvimas rašant pjesę turėjo būti tam tikras trikdis, iššūkis... Klystu?
– Būtent – iš pradžių jaučiausi kaip maitvanagis, kalbindamas moteris, ką tik praradusias savo brangiausius žmones. Kol supratau, kad joms visa tai yra labai svarbu. Ne išsipasakoti, bet būtent papasakoti pasauliui. Pirmiausia tai pajutau iš Manto Anos – mūsų į kamerą įrašytas interviu truko keturias valandas. Paskui su Jana, Mariupolyje praradusia vyrą – su ja interviu vyko nuotoliu.
Kai pokalbio pabaigoje paklausiau, ar ji norėtų likti anonime, ji atsakė: „Jokiu būdu. Visa tai aš pasakojau tam, kad pasaulis išgirstų apie mano vyrą. Ir sužinotų jo vardą ir pavardę. Ir kad mūsų sūnus, kuriam dabar yra tik metukai, ateityje žinotų, kas nužudė jo tėvą.“
Būtent – iš pradžių jaučiausi kaip maitvanagis, kalbindamas moteris, ką tik praradusias savo brangiausius žmones.
– Kiek mačiau, repeticijose dalyvavai ir pats. Kaip atrodė pats procesas? Kaip priėmė patį tekstą? Turint mintyje geopolitinę situaciją, rusakalbius Estijoje, nebuvo atmetimo reakcijos? Su režisieriumi Elmo Nüganenu, kiek suprantu, jūsų vektoriai itin sutapo...
– Tai buvo antras mūsų bendras darbas su Elmo. Prieš tai 2017-aisiais Talino Miesto teatre („Linnateater“) jis pastatė mano pjesę „Kantas“. „Dievų aušros“ repeticijų procese dalyvavau santūriai, tiek, kiek autoriui reikia. Atskridau į pjesės skaitymo etapą, pasiaiškinome visus niuansus su Elmo ir aktoriais.
Buvo įdomu išgirsti, kad kai kurios kviestos rusakalbės aktorės vaidinti atsisakė. Kitoms tai buvo iššūkis. Viena jauna aktorė paskambino savo rusakalbiui tėvui ir pranešė, kad dalyvaus spektaklyje, kuris jai neabejotinai užkirs kelius į Rusiją net ir ateityje, kai karas pasibaigs. Tėvas atsakė: „Didžiuojuosi tavimi, dukrele“.
– „Dievų aušra“ uždarė antrą iš trijų rusų dramos teatrų Baltijos šalyse. Po šios pjesės eskizo pastatymo ir išvežimo į Avinjoną Lietuvos rusdramis tapo Vilniaus senuoju teatru. Estijos rusdramiui „Dievų aušros“ premjera taip pat tapo paskutine, nuo rudens jis vadinasi Miesto širdies/centro teatru. Na, nesureikšminant galima sakyti, kad „Dievų aušra“ ženkliška... Koks tavo paties santykis su esamais, buvusiais rusdramiais? Kaip matytum juos šiandienoje, šiandienos kultūriniame audinyje? Atgyvena? Juolab, kad 1946 m. Lietuvoj įkurtam rusų dramos teatrui šiemet sukanka 80 metų, 40 m. – kai nuo 1986 iki 2022-ųjų jis veikė dabartiniame Vilniaus senojo teatro pastate Basanavičiaus gatvėje. Švęsti tikrai nėra ko, bet apie reiškinį kalbėti reikia.
– Man tie visi rusų dramos teatrai ne tik Baltijos šalyse, bet ir visose kitose Sovietų sąjungos okupuotose šalyse yra būtent okupacijos ženklai. Jeigu jie būtų atsiradę kitomis aplinkybėmis, dėl natūralaus tose šalyse esančio rusų mažumos kultūrinio poreikio, būtų galima kalbėti kitaip. Bet rusų mažumos čia neatsirado natūraliai. Jos atėjo paskui okupacinę rusų kariuomenę.
Jei kada nors ateityje Rusija taps normalia, civilizuota valstybeir išliks kultūrinis poreikis turėti teatrą rusų kalba, tokie teatrai gali įsikurti iš naujo. Bet šitas sovietinis paveldas turėjo būti reformuotas. Kitas klausimas, ką daryti su išlikusiomis profesionaliomis rusakalbėmis aktorių trupėmis. Manau, jos turi teisę vaidinti tokia kalba, kokią geriausiai valdo. Ir šiandien buvusiuose Estijos ir Lietuvos rusų dramos teatruose jos tebeturi tokią galimybę.
– Koks apskritai Estijos teatras? Ar turi savą specifiką? Lietuvos teatrą, kuris, mano supratimu, totaliai stagnuoja ir turi apsčiai prastų, žemo lygio pastatymų, sakyčiau, lenkia (jei galima naudoti tokį sportinį terminą) tiek lenkai, tiek latviai... Gal klystu? Kaip pats matytum situaciją?
– Estijoje mane jau seniai maloniai stebina mecenatystė. Tai, ko visiškai neturime Lietuvoje. Estai turi tikrai daug privačių teatrų, kurie konkuruoja su valstybiniais. Net ir valstybiniai – kiekvienas turi po savo didelį mecenatą. Nežinau, kaip jie to pasiekė, bet kažkaip pasiekė. Kita vertus, Estija neturi tokio žiūrovo, kokį turi Lietuva. Žiūrovo, kuris po kelis, o kartais ir keliolika kartų eitų žiūrėti to paties spektaklio.
Lietuvoje teatras yra pusiau religinė sfera, Estijoje – labiau žemiška. Savo įtaką daro ir jau minėta didelė rusakalbių mažuma. Jie nevaikšto į estiškus spektaklius. Taigi, atmetus rusakalbius, Talinas tampa nebe trečiu pagal gyventojų skaičių Baltijos miestu, o ketvirtu, trečią vietą užleisdamas Kaunui.
Lietuvoje teatras yra pusiau religinė sfera, Estijoje – labiau žemiška.
Dėl išvardytų faktorių spektakliai Estijoje gyvuoja daug trumpiau nei Lietuvoje. Du sezonai jau yra daug. Trys–keturi – ilgaamžis spektaklis. Šeši, kaip atsitiko su estiška „Išvarymo“ versija, – jau rekordininkas. Legendinis. Šiandien Estijos teatre irgi vyksta kartų kaita, bet ne tokiu laukiniu būdu, kaip Lietuvoje. Pagrindinėse scenose išsitenka visi – ir jaunieji, ir grandai. Spektaklių kokybė įvairi, pasitaikė matyti ir labai gerų, ir labai blogų. Bet apskritai teatrinė atmosfera yra labai sveika. Gera ten būti ir kurti.
