Prie herojų atminimo reanimavimo 2014 m. prisidėjo Miglės Anušauskaitės ir Gerdos Jord grafinė novelė „10 litų“. Knygoje komiksų forma pabandyta į Steponą ir Stasį pasižiūrėti kaip į žmones, ne vien kaip į istorijos ikonas. Net ir su tokiu daugelio šventvagišku laikomu sumanymu autorėms pavyko laimėti Patriotų premiją. Tačiau į masinę kultūrą knyga neįėjo, liko nišinė, kolektyvinio istorijos jausmo nesupurtė.
Nesupurtys jos ir šis miuziklas. Pernelyg jis nuosaikus, per mažai katarsio sukeliantis, nors pastatytas, sakyčiau, su nuoširdžiu patriotiškumu. Mane labai džiugina naujoji patriotinių-istorinių-herojinių miuziklų tendencija. Tuo užsiimti lyg ir labiausiai priklausytų kinui, tačiau miuziklams – paradoksalu – sekasi kur kas geriau. „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“, „Eglė žalčių karalienė“, „Mindaugas Karalius“, o dabar ir „Lituanica“ (rež. Mantas Verbiejus) mažų mažiausiai tampa priežastimi prisiminti, paguglinti, pamąstyti, o gal net ir naujai išgyventi, įsijausti.
Miuziklo aprašyme žadama, kad tai bus pasakojimas apie priežastis ir motyvus, įkvėpusius lakūnus žygdarbiui. Tačiau būtent tų priežasčių spektaklyje kaip tik ir trūksta. Štai lėktuvo spalva – oranžinė – pasirenkama visiškai atsitiktinai, „nes ryškiausiai matysis danguje“. Kokią nors stipresnę simboliką jai tikrai vertėjo suteikti, nes dabar oranžinių dviračių mitas skamba gerokai ryškiau.
Galbūt žygdarbio priežastis tiesiog tokia, kad Steponas Darius (atl. Vaidas Baumila) buvo svajotojas, avantiūristas, nenustygstantis vietoje ir viską trokštantis išmėginti. Tiesa, Stasio Girėno (Jokūbas Bareikis) linija spektaklyje apskritai praleista. Vienoje scenoje jis Dariaus sumanymą atmeta kaip nerealistinį, bet kitoje jau atneša jam lakūno uniformą ir kviečia skrydžiui. Itin gaila, kad tai ir yra visas J.Bareikio vaidmuo. Pora lakūnų dueto kartu atliktų kūrinių apie „geležinį paukštį“ ir „draugą šalia“ buvo bene įsimintiniausi muzikiniai momentai.
Spektaklio kūrėjams už lakūnų draugystę įdomesnė pasirodė Dariaus ir Jaunutės meilės istorija. Suprantama – meilė gali pridėti gaivesnių spalvų herojaus paveikslui, o gal net ir istorinį pasakojimą papildyti lėktuvo šešėlyje likusios moters portretu.
Deja, tai neįvyksta. Meilės istorija neįgyja jokių individualesnių bruožų. Meilė yra vienintelis Jaunutės (Monika Pundziūtė-Monique) veiksmas, įvykis, savybė. O juk trumpo paguglinimo užtenka sužinoti, kad tikroji Jaunutė, pavyzdžiui, buvo labai sportiška: žaidė krepšinį, jodinėjo, važinėjo dviračiais. Tai, kad vyras išvyksta į Ameriką, palikęs ją su dukra Lietuvoje, ir tai, kad vėliau ryžtasi beprotiškam sumanymui, Jaunutei naujų jausmų nesukelia – ji iki galo tik myli ir ilgisi.
M.Pundziūtė, jau išbandžiusi jėgas miuzikle kaip Eglė žalčių karalienė, šįkart scenoje atrodo daug tvirčiau. Galbūt tiesiog personažės kuklumas ir jausmingumas jai artimesnis. Nors miuziklo autoriai scenoje nusprendė apsieiti be dekoracijų (irgi avantiūra, ypač didžiulėje „Siemens“ arenos scenoje), santūrios Monikos kūno kalbos ir įvairiaspalvio balso visiškai užteko užpildyti tuščią sceną.
Jųdviejų su V.Baumila pora taip pat suveikė (ir jau ne pirmą kartą) – balsai drauge suskamba ir jaunatviška romantika įtikina, nors pačios istorijos ypatingai ir nepapildo. V.Baumila ir šiaip turi daug ką veikti – jis miuzikle yra vienintelis visavertis personažas. Dėl daugialypės S.Dariaus biografijos pasiteisino etapais/temomis suskirstytas, atskirais kadrais sudėliotas scenarijus (aut. Alvydas Šlepikas). Pirmojoje miuziklo dalyje S.Darius į Lietuvą atveža bokso, krepšinio ir lindihopo madas – tam sukurta po atskirą miuziklo sceną. Čia labai tinka ne tik V.Baumilos sportiškumas, bet ir entuziastinga, optimistiška natūra.
Libretas (aut. Martynas Bialobžeskis) šiam miuziklui parašytas dailiai surimuotas ir melodingas (priešingai nei, pavyzdžiui, „Mindaugo Karaliaus“ ar „Eglės žalčių karalienės“). Gilesnių prasmių užgriebti juo nesistengiama, tad gal ir nereikėtų to reikalauti. Labiau gaila, kad šiame, kaip ir kituose naujuosiuose miuzikluose, taip ir nepavyksta sukurti įsimintinų melodijų, arijų, kurios įstrigtų galvoje, kaip įstrigdavo „Ugnies medžioklė su varovais“ ar „Meilė ir mirtis Veronoje“. „Lituanicos“ muzika (Gintautas Venislovas) primena to laikotarpio Lietuvą ir Ameriką, tačiau taip ir neįgyja konkretaus pavidalo, ne veda, o lieka fone, kai kur net išsitęsia, išvargina (Rafailo Karpio daina apie pinigus, tiesa, publikai turbūt aktuali, nes sukėlė plojimus).
Bendra miuziklo intonacija netikėtai lengva – žaidimai, šokiai (choreografė iš Lenkijos – Paulina Andrzejevska), 3-iojo dešimtmečio pabaigos pastelinių spalvų suknelės (aut. Ieva Ševiakovaitė). Šiame fone išsiskiria pati miuziklo pabaiga. Šventė, nuotykis, svajonė galiausiai visgi virsta tragedija: išsiskiria paskutinė šokio scena, kurioje oranžinę „Lituanicos“ skraistę blaško juodas rankų ir kojų miškas, ir, be abejonės, dokumentiniai kadrai, smogiantys savo tikrumu po viso šito la la lando (anksčiau videoprojekcijoje buvo atkartota filmo „Kalifornijos svajos“ scena).
Net ir muzika pabaigoje įgavo pakankamos gelmės ir susitelkimo. Deja, jis akimirksniu buvo išblaškytas, nes juk publika taip nekantrauja pradėti ploti. Pajusti herojų dramą ir „Lituanicos“ skrydžio reikšmę laiko kaip ir nebuvo. Vos lėktuvui nukritus, vėl suskambo „lindihopinės“ melodijos ir kūrybinė komanda džiaugsmingai išbėgo nusilenkti prieš ritmiškai delnais pliaukšinčią areną.
