Dabar populiaru
Publikuota: 2019 sausio 25d. 17:59

O koks tu, kai nevaidini? Jūratė Onaitytė

Jūratė Onaitytė
D.Ščiukos nuotr. / Jūratė Onaitytė

„Atradęs save žmogus, yra laimingesnis negu tas, kuriam darbas kaip prievolė“, – sako puikiai žinoma Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorė Jūratė Onaitytė. Be galo reikli sau scenoje menininkė kasdienybėje mėgsta pasilepinti vienatvės valandėlėmis, myli gamtą ir turi nemažai ateities planų.

VISUS STRAIPSNIŲ CIKLO „O KOKS TU, KAI NEVAIDINI?“ TEKSTUS RASITE ČIA

– Jeigu ne aktorystė, koks būtų kitas jūsų pasirinkimas ir kodėl?

– Mokytojos profesija. Man „mirk – gyvenk“ norėjosi įstoti į aktorinį, bet žinodama, kad tai nėra lengva, konkursas didžiulis, turėjau atsarginį variantą. Mano močiutė Aurelija buvo mokytoja. Maniau, kad netapusi aktore, dirbčiau lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, o laisvalaikiu užsiimčiau vaidyba, rengčiau programas su mokiniais.

– Pas kokį žymų žmogų norėtumėte pasisvečiuoti, jei galėtumėte rinktis iš viso pasaulio asmenybių?

– Nematau prasmės, nes svarbi kalba – reikia mokėti pašnekovo kalbą kaip savo gimtąją. Pažiūrėti į akis nepakanka, svarbiausia bendravimas.

– O iš lietuvių?

– Labai norėjau susitikti su rašytoja Jurga Ivanauskaite. Mes buvome susitikusios renginyje prezidentūroje. Trumpai pabendravome važiuodamos vienu taksi. Ji užsiminė, kad norėtų su manimi parengti interviu. Deja, mūsų pokalbis taip ir neįvyko... Manau, kad pats likimas suveda su tam tikrais žmonėmis.

– Tikite, kad mūsų gyvenimuose žmonės pasirodo neatsitiktinai?

– Tikiu, kad juos prisišaukiame, kai bręsta, kankina ar domina kokia nors tema, idėja. Ir jeigu tai teisinga, kažkas lyg „atsiunčia“ iš aukščiau žmogų, knygą ar vaidmenį. Einant teisinga kryptimi, reikia būti atviram ir matyti ženklus.

D.Stankevičiaus nuotr./Jūratė Onaitytė
D.Stankevičiaus nuotr./Jūratė Onaitytė

– Brangiausia dovana, kurią esate gavusi?

– Dukros gimimas. Tai pakeitė mano mąstyseną, vidų, visą gyvenimą. Dar labai tinkamu laiku gavau dovanų kelionę į Paryžių, į Prancūziją – mano išsvajotą, sapnuotą šalį. Šią galimybę išvykti suteikė tuometinė kino studija, vykau pristatyti kino filmo „Moteris ir keturi jos vyrai“. Kelionė buvo labai svarbi psichologiškai – tuo metu mane buvo ištikusi savotiška brandos krizė. Įspūdžiai Paryžiuje, Bordo, susitikimai su aktoriais Fanny Ardant, Pierre'u Richard'u ir bendravimas su kitais įdomiais žmonėmis padėjo pasveikti. Dukters gimimas ir ši kelionė padėjo atgimti iš naujo man pačiai.

– Svarbiausia gyvenimo pamoka.

– Nežinau, kuri svarbesnė, abi patirtos jaunystėje: viena, kad šventę reikia susikurti pačiam, kita – kad mūsų gyvenime yra svarbiausias bendravimas. Tai, rodos, paprasta, bet labai svarbu.

– Koks kūrinys – knyga, paveikslas, filmas – įsiminė, sukrėtė ir kodėl?

– Buvo katarsių ir ne vienas. Nelabai galėčiau išskirti to vieno. Kiekvienas gyvenimo tarpsnis diktuoja savo atradimus. Mokykloje atradau Dostojevskį, Tarkovskio filmus, pasaulinę literatūrą. Paskui atsirado kiti autoriai. Visi talentingi, genialūs kūriniai duoda impulsą. Labai norisi to impulso, pavyzdžiui, pamatyti gerą spektaklį. Po to kyla kūrybinių minčių, atsiranda azartas ir, rodos, „vidinis varikliukas“ iš naujo užsiveda. Vis ieškai, kas galėtų įkvėpti, ir atrandi.

– Ar tai, kad jūs aktorė, kasdieniame gyvenime jums padeda ar trukdo?

– Man padeda. Kodėl? Kadangi norėjau ja būti nuo vaikystės, vadinasi, nekonfliktuoju su savimi. Jeigu ir būna sunkių momentų, galiu kaltinti tik save. Atradęs save žmogus, yra laimingesnis negu tas, kuriam darbas kaip prievolė.

D.Stankevičiaus nuotr./Jūratė Onaitytė
D.Stankevičiaus nuotr./Jūratė Onaitytė

– Ar jums patinka, kai jus atpažįsta gatvėje? Kokia yra žinomumo kaina?

– Dabar ramiau, nes jaunimas nelabai atpažįsta. Yra buvusi situacija, kada dvi mergaitės mane kritiškai aptarinėjo, lygino mane su filmo vaidmens personažu lyg būčiau statula. Tiesa, yra ir pliusų – mažiau susiduriu su chamiškumu. Žmonėms atrodo: „Kažkur matytas veidas, gal kieno nors giminė?“ (juokiasi).

– Teko papiktnaudžiauti savo žinomumu?

– Gal porą kartų. Sykį, dar tais laikais, kai teko atstovauti užsienyje, pasiprašiau į vyriausybinę rūbų parduotuvę. O kitą kartą labai reikėjo lėktuvo bilieto. Išnaudojau per televiziją rodomą veidą. Tai tiek. Dar būdavo, kad maisto parduotuvėje, stovint ilgiausioje eilėje prie kiaušinių ar silkės prieš šventes, žmonės siūlydavo: „Eikit į priekį, aktore, eikit.“ Bet, gink Dieve, atsisakydavau ir stovėdavau tomis pačiomis teisėmis.

– Esate aplankiusi nemažai pasaulio šalių. O kurioje iš jų pajautėte, kad galėtumėte gyventi?

– Šveicarijoje, Ciuriche. Buvome gastrolių su Oskaro Koršunovo spektakliu „Oidipas karalius“. Rodėme spektaklį angare ant ežero kranto. Prieš spektaklį galėjome įmerkti kojas ežeran. Miestas aplink nuostabų ežerą. Ir žmonės man pasirodė tokie artimi, malonūs. Panašiai kaip ir Paryžiuje. Vaikštant po jį man atrodė, kad žmonės man pažįstami. Ir Airijoje, kur teko filmuotis šią vasarą, aplankė keistas artumo jausmas – gal dėl to mūsiškių tiek daug ten gyvena?

– Ko dar norėtumėte išmokti?

– Nebijoti vairuoti. Turiu vairuotojo pažymėjimą, bet įgijau baimę. Sezono metu sėkmingai važinėju viešuoju transportu, bet vasarą būtų geriau jaustis nepriklausoma. Taip pat norėčiau gerai išmokti anglų kalbą.

D.Matvejevo nuotr./Jūratė Onaitytė
D.Matvejevo nuotr./Jūratė Onaitytė

– Teko girdėti, kad lankėte stendinį šaudymą. Iš kur šis susidomėjimas?

– Maniau, kad norint tapti aktore, reikia būti sportiškai ir ištvermingai. Lankiau šį sportą dar mokydamasi mokykloje. Kaip buvo smagu, nors ir nelengva! Pradžioje vaikščiojau su mėlynėmis ant skruosto. Ginklas sunkus, medžioklinis, atatranka didelė, tad teko pradžioje persidaryti šovinius, kad būtų mažesnė atatranka. Merginų buvo nedaug, vaikinai mane globodavo kaip sesutę.

– Vaikystės prisiminimas.

– Mano vaikystė buvo smagi, o įstrigęs įvykis – dramatinis. Man buvo gal kokie penkeri. Susipažinau su mergaite, ji prisijungė prie mūsų žaidimų. Susitarėme susitikti, o jos nėra ir nėra. Sužinojau, kad žuvo avarijoje. Įstrigo ir paveikė tas momentas – yra ir nėra. Akimirkos buvimo ir suvokimo, kad ta akimirka jau buvo, nepasikartos. Manau, kad šis įvykis palietė netgi vėlesnio gyvenimo aplinkybių suvokimą.

– Miestas ar kaimas?

– Aš miesto žmogus, vaikystė prabėgo Vilniuje, senamiestyje. Bet gamta būtina. Kai tik randu momentą, bėgu į tylą, į gamtą.

D.Stankevičiaus nuotr./Jūratė Onaitytė
D.Stankevičiaus nuotr./Jūratė Onaitytė

– Mėgstate vienatvę?

– Taip. Mūsų darbas kolektyvinis, gal dėl to. Turbūt dailininkas, dirbdamas vienas dirbtuvėse, išsiilgsta žmonių, išeina į šurmulį. Mes atvirkščiai – užsidarome namie arba bėgame į gamtą atstatyti jėgų. Ilgas bendravimas dažniausiai atima jėgas. Bendravimo esmė – būti atviru. Galų gale, kokį darbą bedirbtume, žmogui reikalinga ir būtina nors valandėlė vienatvės.

– Ar naudojatės socialiniais tinklais?

– Ne. Iš feisbuko pabėgau. Man nepriimtina, kad į draugus prašosi šimtai nepažįstamų žmonių. O tas laikinimas! Geriau jau telefonu pasikalbėti.

– Kokiu posakiu vadovaujatės gyvenime?

– Kai būna labai liūdna ar sunku, sakau sau: „Ir šitai praeis.“ Ir dar vienas, kuris ne tik mane, bet ir kitus pralinksmina: „Duoda darbo – gerai, neduoda – dar geriau“ (juokiasi).

Komentarai: 2

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Mano namas

Gaminkite protingai

Sveikata