Dabar populiaru
Tiesiogiai
15min be reklamos
Publikuota 2022 01 07, 12:49

Operos solistė Olga Peretyatko: „Ryšys su Lietuva išlikęs mano sieloje“

2022 m. sausio 16 d. LNOBT sceną užkariaus viena garsiausių šių laikų operos solisčių – išskirtinio tembro bel canto meistrė sopranas Olga Peretyatko. Kartu su LNOBT meno vadovu ir dirigentu Sesto Quatrini ji parengė retai atliekamos nuostabaus grožio muzikos programą, rašoma pranešime spaudai.
Olga Peretyatko
Olga Peretyatko / Daniilo Rabovsko nuotr.

O.Peretyatko dainuoja garsiausiuose pasaulio teatruose: Milano „La Scala“ operoje, Berlyno valstybinėje operoje, „Covent Garden“ karališkajame operos teatre, Maskvos didžiajame teatre, Niujorko „Metropolitan“ operoje, Buenos Airių „Colón“ teatre ir kt. „Sony Classical“ išleido šešis jos albumus, kuriuos puikiai įvertino muzikos kritikai.

Pokalbyje dainininkė papasakojo apie sąsajas su Lietuva, pasidalijo mintimis apie karjeros pradžią ir įtemptą operos solistės gyvenimą. Beje, sausio 19 d. 19 val. Visagino kultūros centre O.Peretyatko surengs atskirą pasirodymą savo buvusiems žemiečiams.

– Kokį jaučiate ryšį su Lietuva?

– Mano gyvenimas labai susijęs su Lietuva. Būdama septynerių, po tėvų skyrybų su mama atvažiavau į Visaginą, kur gyveno mano seneliai, ir išbuvau čia iki keturiolikos metų. Ir dabar galiu sugiedoti Lietuvos himną – visą prisimenu, tai išlikę mano sieloje. Iš dalies galiu suprasti lietuviškai. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre lankiausi dar mokydamasi mokykloje. Dalyvavau „Dainų dainelės“ konkurse, finalas vyko teatre. Buvo labai gražu, kažkas ypatinga mums visiems! Tai labai svarbus žingsnis, nors vėliau tęsti muzikos mokslų išvykau į Sankt Peterburgą. O Lietuvoje, Visagine, iki šiol gyvena mano mama. Kai turiu laiko, visada čia grįžtu. Čia turiu senų draugų, čia – mano pirmasis mokytojas. Tai svarbu.

– Šiuo metu Jūsų karjera pačiame žydėjime: pasirodymų laukia svarbiausių pasaulio teatrų ir koncertų salių publika. Bet prisiminkime pačią pradžią: kada pajutote pašaukimą operai?

– Mano tėvas – Sankt Peterburgo Marijos teatro choro dainininkas. Pamenu, visada būdavau teatre. Tiesą sakant, vaikams buvo draudžiama lankytis teatre, bet tik ne man. Pirmasis matytas spektaklis – Charles’io Gounod „Faustas“. Tebepamenu teatro kvapą – tai liks manyje visą gyvenimą. Išvykusi iš Lietuvos pas tėvą, pradėjau mokytis chorinio dirigavimo. Baltijos šalių tradicijoje chorinis išsilavinimas visada buvo labai svarbus. Chorinė kultūra čia išties nuostabi. Nepamenu, kada tiksliai pradėjau domėtis dainininkais, skaityti apie juos. Chore atlikdavau solines partijas, bet ten vis tiek esi tik vienas iš šimto, nesirūpini savo balso unikalumu. Bet tėvas visada buvo įsitikinęs, kad turiu dainuoti. Aš to nelaikiau prioritetu, juk jaučiausi choro dalimi.

Tėtis man nuolat kartojo: „Mokykis solinio dainavimo, turi puikų balsą – girdžiu tai.“ Taigi pradėjau lankyti privačias pamokas. Po metų išvykau į Berlyną, įstojau į konservatoriją. Stengiausi daryti viską, kad patekčiau į sceną: rengiau koncertus, buvau entuziastinga ir pozityvi. Labai svarbu būti scenoje, įgyti patirties, kuo daugiau pasirodyti ir koncertuoti. Berlynas suteikė man jausmą, kad viskas įmanoma, tereikia daryti. Gal tai paties miesto atmosfera. Iki šiol be galo myliu šį miestą.

– Daug koncertuojate įvairiose šalyse, nuolat keliaujate. Ko pasisemiate iš įvairių kultūrų?

– Atvirumo, plataus mąstymo. Kalbu italų, vokiečių, anglų, rusų, šiek tiek prancūzų kalbomis, bendraudama matau įvairias tiesas ir interpretacijas. Visada visiems sakau: „Nemanykite, kad yra tik juoda ir balta.“ Pasaulyje labai daug atspalvių. Reikia pamatyti ir suprasti įvairius požiūrius. Tai svarbu jūsų šeimos, jūsų pačių gyvenimui. Bet ne visi taip elgiasi. Keliaudamas supranti, kad negalima manyti, jog visada esi teisus. Taip nėra. Reikia vienyti pasaulį, o tai, kas dabar vyksta, skaldo, išskiria. Nauji konfliktai, nauji karai – tai, ko mums nereikia. Visada turime prisiminti, kas įvyko XX amžiuje. Rodos, visi tai jau pamiršo. Kartais norisi nusipirkti bilietą į Mėnulį ir ten kurį laiką pabūti.

Keliaudamas supranti, kad negalima manyti, jog visada esi teisus.

– Esate pelniusi nemažai reikšmingų apdovanojimų, tarp kurių – ir prestižinė antroji vieta Plácido Domingo vokalistų konkurse „Operalia“. Ką Jums reiškia toks įvertinimas?

– Karjeros pradžioje konkursai labai svarbūs. Tai tarsi didelis šou, kur visi ateina pamatyti naujų balsų, naujų asmenybių. Išvysti savo konkurentus, susipažįsti su operos pasauliu. Svarbu suprasti, kur esi, nes tai tik pati pradžia. Operos pasaulyje visada bus kaip konkursuose. „Operalia“ man nesuteikė jokio darbo, bet konkurse laimėjusi nemažą sumą pinigų galėjau juos skirti išvykoms į įvairias perklausas. Kiekvienas būdas skirtingas. Aš rinkausi tokį. Bet galima įsivaizduoti, jog kas nors laimi konkursą ir iškart tampa žvaigžde. Galbūt.

Operos solisto gyvenimas įtemptas: kelionės, vaidmenys, darbas. Apie penkiasdešimt pasirodymų per metus – tai beveik sportinis režimas, turi būti pasirengęs. Jei viskas užgriūva pernelyg greitai, lengva perdegti. Kitas laiptelis – likti scenoje, ir tai kur kas sudėtingiau. Kai esi žinomas, visi žvelgia į tave kitomis akimis: neturi teisės klysti, privalai būti tobulas. Privalai dainuoti net sirgdamas, nes esi saistomas sutarties, galų gale tavęs laukia publika.

Privalai dainuoti net sirgdamas, nes esi saistomas sutarties, galų gale tavęs laukia publika.

– Esate sukaupusi milžinišką repertuarą. Ką mieliausiai dainuojate?

– Mėgstamiausias vaidmuo tas, kurį tuo metu dainuoju. Tai vienintelis būdas išlikti scenoje neįtikėtinam. Ruošiu tikrai daug naujo repertuaro. Dabar galiu dainuoti daugiau kūrinių, nes balsas keičiasi, tampa vis stipresnis. Neseniai Berlyno filharmonijoje dainavau P.Čaikovskio „Mazepos“ koncertinėje versijoje. Tai tikrai sunki, dramatinė muzika, galinga orkestruotė. Prieš porą metų negalėjau apie ją net galvoti, o dabar matau, kad balsas natūraliai krypsta į tai. Kažin, ar Maskvos didysis teatras pakvies mane dainuoti „Mazepoje“? Rusijoje vyrauja tam tikras požiūris į tokį repertuarą ir jam tinkančius balsus. Bet su dirigentu Kirillu Petrenka Berlyno filharmonijoje galėjau

tai išbandyti. Dabar esu stiprus lyrinis, plataus diapazono sopranas, todėl galiu dainuoti visus bel canto kūrinius, ne tik Gioacchino Rossini. Tai ir Gaetano Donizetti „Lukrecija Bordžija“, „Marija Stiuart“, „Ana Bolena“. Netrukus pirmąkart dainuosiu Liu iš Giacomo Puccini „Turandot“. Prieš porą metų G. Puccini muzika man buvo neįveikiama, o dabar jau galiu ją atlikti. Galbūt po poros metų dainuosiu ir Vincenzo Bellini „Normą“. Judu ta linkme.

Mėgstamiausias vaidmuo tas, kurį tuo metu dainuoju.

– Kas Jums artimiau – kurti vaidmenį spektaklyje ar rengti solinius koncertus?

– Tai du skirtingi pasauliai, kurie abu patinka. Koncerte turi sukurti daug vaidmenų, ir labai greitai. Spektaklyje gali daugiau pailsėti: sudainuoji ariją, nueini į persirengimo kambarį, atsigeri arbatos. Koncerte, žinoma, to nėra. Bet čia galima pasirinkti programą, suknelę.

– Kokia programa žadate nustebinti LNOBT publiką?

– Tai bus labai gražus koncertas, kuriame pernelyg garsių kūrinių, tokių kaip Giuseppe‘s Verdi „Traviata“, negirdėsite. Koncertas bus labai elegantiškas, jame skambės retai atliekamų operų, pavyzdžiui, G. Donizetti „Lukrecijos Bordžijos“, arijos. Jos girdimos ne kasdien. Reikia rasti dainininkę, kuri galėtų jas atlikti, nes tai sudėtinga. Aš tikrai džiaugiuosi. Tai iššūkis, bet man malonu tai daryti. Koncertas jau visai netrukus!

– Gala koncertą diriguos LNOBT meno vadovas Sesto Quatrini. Ko tikitės iš šio kūrybinio bendradarbiavimo?

– Su S.Quatrini scenoje jau esame susitikę tris kartus. Po pirmojo koncerto pasakiau jam, kad noriu kartu debiutuoti, nes jis puikus, labai jautrus muzikantas – toks, kuriam išties rūpi muzika. Kartais dirigentai demonstruoja savo ego, o Sesto gyvena muzika. Ne taip dažnai galima tą pamatyti. Jis jaunas, entuziastingas, be proto talentingas ir ypač jautrus dainininkams. Su tokiu dirigentu gali jaustis užtikrintai. Kai kurie maestro eina iš proto, jei padarai ką nors kitaip, nei surepetuota, ar kitoje vietoje įkvepi. Sesto tai normalu, nes jis tikras muzikantas, anksčiau grojęs trimitu, taigi žino, kas yra kvėpavimas. Jis supranta, kad šiandien yra taip, o rytoj gal bus kitaip. Su juo jaučiuosi saugi, ir tai labai malonus jausmas. Džiaugiuosi, kad po dvejų metų vėl susitiksime.

– Kartais gyvenime sunku atsiriboti nuo scenoje kuriamų personažų, sceninio įvaizdžio. Kiek scenoje yra tikrosios Olgos ir kiek gyvenime – iš scenos parsineštų kaukių?

– Scenoje visada būnu savimi. Esu gana stiprus žmogus ir stiprybės stengiuosi suteikti kiekvienam vaidmeniui. Pavyzdžiui, Džilda iš G. Verdi operos „Rigoletas“ kartais vaizduojama kaip maža, naivi mergaitė, auka. Bet ji tokia nėra. Ji pati nusprendė būti su Hercogu, nusprendė paaukoti gyvybę dėl savo meilės ir tėvo. Tam reikia turėti charakterį. Tokia – stipri Olga – ir pasirodau scenoje.

Scenoje visada būnu savimi.

Bet negaliu pasakyti, kad gyvenime vaikštau su kauke. Nusivalius teatro grimą svarbu pamatyti save veidrodyje, atpažinti save. Bėgant metams tapau netgi autentiškesnė: vis mažiau leidžiuosi į kompromisus, nes ne tam skirtas gyvenimas. Žinoma, dialogas, sutarimas būtini, bet nereikia stengtis įtikti visiems. Nes tai tavo gyvenimas, tai tu sprendi, ką daryti, kaip daryti ir su kuo. Ir tik tuo atveju būsi savimi, išliksi sau ištikimas, neišduosi savęs.

– Ką išgyvenate būdama scenoje?

– Įvairius jausmus. Po beveik dvejus metus trukusio karantino man tiesiog malonu būti scenoje. Žinoma, tai baisi situacija, bet ji mus daug ko išmokė: suprasti, kas svarbu, gebėti džiaugtis gyvenimu, mėgautis repeticijomis. Pagaliau mums leidžiama repetuoti! Jausmai scenoje paprastai priklauso nuo to, kokia tuo metu savijauta, koks tai spektaklis, kiek kartų esu tą vaidmenį atlikusi. Bet dabar tai labiau džiaugsmas. Nugirstu ateinančius į koncertus žmones kalbant, kaip jie pasiilgo gyvos muzikos, gyvų balsų. Ir aš juos puikiai suprantu. Vienam tai pramoga, o kitam tai gali išgelbėti dieną ar net gyvybę.

– Kokių turite dar neįgyvendintų kūrybinių svajonių?

– Daugybę. Šiuo metu dirbu su kvėpavimo projektu. Pandemijos metu sukūriau platformą Breathe next level (Kvėpuok kitu lygmeniu). Noriu, kad žmonės suprastų, kaip svarbu sąmoningai kvėpuoti. Kvėpavimas – tai gyvenimas. Šiandienos situacijoje labai svarbu valdyti kvėpavimą, stiprinti jį, atlikti įvairius pratimus, skirti tam bent penkias ar dešimt minučių per dieną. Galbūt tai kam nors išgelbės gyvybę. Tai mano indėlis į sveikatą. Žinoma, taip pat ir nauji vaidmenys, nauji projektai, nauji gyvenimai. Didysis projektas – ir mano dukrytė Maja. Taip, gyvenimas darosi vis įdomesnis, ir man tikrai nenuobodu.

„Pranešimas spaudai“ – tai naujienų agentūrų, juridinių ir fizinių asmenų sukurti bei platinami pranešimai apie paslaugų, gaminių, įmonių ar įstaigų naujienas ir pan. Spręsdama dėl turinio publikavimo UAB „15min“ atsižvelgia į informacijos aktualumą, naudą visuomenei, viešąjį interesą. Už šio turinio skelbimą UAB „15min“ nėra atlyginama. Redakcija turi teisę pranešimus redaguoti, trumpinti, papildyti, šalinti tekste esančias nuorodas ir pavadinimus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą