Dabar populiaru
Publikuota: 2015 sausio 20d. 16:37

Oskaras Koršunovas: „Patirtis nereiškia nieko, jeigu esi aklas atsitiktinumui“

Oskaras Koršunovas
Tomo Ivanausko nuotr. / Oskaras Koršunovas

„Genialiausias režisierius – tai atsitiktinumas“, – taip daugiau nei prieš 20 metų statydamas pirmąjį spektaklį kalbėjo Oskaras Koršunovas. Šiandien režisierius kartu su aktoriais vėl mėgina pagauti tą atsitiktinumą, tik šį kartą pasitelkdamas gausų patirties bagažą, kuriame – daugiau kaip penkiasdešimt premjerų bei daug kartų aplankyti svarbiausi festivaliai užsienyje. OKT/Vilniaus miesto teatro kartu su Lietuvos nacionaliniu dramos teatru kuriamo spektaklio „Jelizaveta Bam“ pagal Daniilo Charmso kūrinius premjera – jau šį savaitgalį. Dabar pats kūrybinių ieškojimų įkarštis, tad pokalbiui susėdome tiesiog teatre, pasibaigus vakarinei repeticijai.

– Režisieriau, esate sakęs, jog vėl imatės Daniilo Charmso kūrinių norėdamas dar kartą į tai žvilgtelėti, tačiau jau pro šiandienos prizmę. Kuom panašūs šiandiena ir laikas, kai statėte pirmąjį savo spektaklį „Ten būti čia“, 1990 metai?

Ratas savotiškai apsisuko, o juk mūsų OKT teatro simbolis yra būtent ratas. Visiškai natūralu, jog grįžtu prie Charmso.

– Laikotarpius sieja tam tikras neapibrėžtumas, galimos katastrofos ar karo nuotaikos. Tai labai ryšku pačioje pjesėje. Dabar vėl tai iškilo, nors atrodė tarsi ir neįmanoma. Tas momentas, kai jokie tarptautiniai susitarimai, jokia juridinė ar paprotinė teisė staiga gali nebegalioti. Atsiranda stipriojo, keršto ar tiesiog nepaaiškinamo apokaliptinio blogio teisė. Tai labai juntama Charmso, gyvenusio bei kūrusio Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, kūryboje. Šiandien tai vėl tapo aktualu, ypač siejant su konkrečiais nepaskelbto karo įvykiais. Tai viena priežasčių, paskatinusių mane vėl prisiminti šio rašytojo likimą. Charmsas buvo beatodairiškai menui pasišventęs žmogus, tikintis jo stebuklu ir sunaikintas tik dėl to, jog darė tai, ką norėjo, tačiau nedarė to, ką turėtų daryti visi.

Ratas savotiškai apsisuko, o juk mūsų OKT teatro simbolis yra būtent ratas. Visiškai natūralu, jog grįžtu prie Charmso. Tiesa pasakius, niekada net nebuvau pagalvojęs, jog nebegrįšiu prie jo kūrinių. Juk neišvengiamai sugrįžtame į vaikystę bei pirmus patyrimus. Mano kaip menininko vaikystė ir branda siejasi būtent su charmsiškais atradimais.

Tomo Ivanausko nuotr./Marius Repšys ir Arūnas Sakalauskas spektaklio „Jelizaveta Bam“ repeticijoje
Tomo Ivanausko nuotr./Marius Repšys ir Arūnas Sakalauskas spektaklio „Jelizaveta Bam“ repeticijoje

Tada, daugiau nei prieš 20 metų, nebegalėjau pakęsti meluojančio ir nebeaktualaus teatro. Negalėjau surasti jokios medžiagos, kuri būtų man nors kiek įdomi. Skaičiau daug ką, tačiau statyti to teatre ir nenorėjau, ir negalėjau. Turėjau minčių apie Samuelį Beckettą ar Eugene Ionesco, tačiau jie neatitiko to, ko viduje intuityviai norėjau. Būtent su Charmsu prasidėjo tam tikras gilinimasis į teatrą kaip į meno nuosavybę, o ne kaip į įstaigą, atliekančią tam tikrus visuomeninius įsipareigojimus.

Mano švariausi spektakliai buvo būtent oberiutai, todėl natūralu, jog po tam tikrų psichologiniu teatru paremtų eksperimentų aš sugrįžtu prie jų. Man tiesiog norėjosi.

– Po daugiau nei ilgos pertraukos sugrįžta Remigijus Bilinskas-Benas, vienas pirmųjų spektaklių pagal oberiu kūrinius „vinių“. Ar galima teigti, jog be šio charmsiško aktoriaus nelabai įsivaizduojate oberiu pastatymo scenoje?

Norėjau, jog statant „Jelizavetą Bam“ dalyvautų žmonės, turintys tam tikrą oberiutišką patirtį. Taip repeticijose atsirado ir Remigijus Bilinskas-Benas, ir Arūnas Sakalauskas, ir pirmųjų spektaklių kompozitorius Gintaras Sodeika.

– Įsivaizduoju, tačiau Benas yra tarsi oberiutiškasis talismanas, su kuriuo taip artimai susiję visi to meto ieškojimai. Beno dėka gimdavo visiškai unikalūs, neturintis jokios aiškios motyvacijos, tačiau tokie tikri ir įtikinantys teatriniai apsireiškimai. Tad jo iracionalus bei intuityvus priėjimas prie charmsiškos medžiagos buvo labai svarbus.

Norėjau, jog statant „Jelizavetą Bam“ dalyvautų žmonės, turintys tam tikrą oberiutišką patirtį.

Taip repeticijose atsirado ir Remigijus Bilinskas-Benas, ir Arūnas Sakalauskas, ir pirmųjų spektaklių kompozitorius Gintaras Sodeika.

– Dar 1990 metais kalbėdamas apie pirmąjį savo spektaklį, užsiminėte, jog norint, kad spektaklis gyventų, su juo nuolat reikia dirbti. Tada tai galėjo nuskambėti kaip jaunatviškas maksimalizmas, tačiau iki šiol atsakingai laikotės šios taisyklės. Kam to reikia?

– Viena yra dirbti, o kita – repetuoti. Nekalbu apie tam tikrą prasidainavimą ar prasimankštinimą tiesiog prisimenant spektaklį.

Spektaklis tikrą gyvenimą gyvena tik tada, kai yra kuriamas toliau. „Ten būti čia“ atveju nebuvo jokios dramaturgijos ar aiškios logikos, todėl privalėjome repetuoti prieš kiekvieną spektaklį. Nebuvo įmanoma kiekvieną kartą tiesiog prisiminti tai, kas svarbiausia.

Oberiu pastatymams tradicinės draminės taisyklės tiesiog negaliojo. Vienintelis būdas prisiminti – tik repeticijos, kiekvieną kartą pridedant dalį naujo turinio, palaikančio spektaklio formą. Tai nėra jau sukurtų dalykų prisiminimai – tai jų perkūrimai.

Tomo Ivanausko nuotr./Spektaklio „Jelizaveta Bam“ repeticija
Tomo Ivanausko nuotr./Spektaklio „Jelizaveta Bam“ repeticija

– Būdamas antro kurso studentas pastatėte spektaklį tuometinio Akademinio dramos teatro scenoje. Šiandien, kuomet jau esate pasaulyje įvertintas režisierius, leidžiatės į tam tikrą pogrindį. Kodėl?

– Pajutau, jog scena tapo labai hierarchiška vieta, į kurią tempiame tai, kas yra prasmingiausia bei aktualiausia. Noras scenoje matyti tik reikšmingus dalykus, stovėti ant prasmingų koturnų ir kalbėti apie tai, kas svarbu visiems, ją paverčia apskritai nebepatrauklia. Ką jau bekalbėti apie tokią medžiagą kaip Charmsas. Todėl kartu su prasivėrusia charmsiška ontologine bedugne pasislinkome kažkur po. Tokie žodžiai, kaip postdrama ar pasąmonė sufleruoja, jog turime eiti į erdvę, esančią po respektabilia erdve.

– Norėjosi sukurti tam tikrą nepatogumo jausmą tiek aktoriams, tiek žiūrovams?

– Žiūrovo pasodinime kažkur kitur matau ne tik bandymą nustebinti. Vieta, kurioje vyks spektaklis, privers žiūrovą galvoti kodėl būtent čia, todėl jis norom nenorom pradės ieškoti prasmių. Niekas net nesusimąsto, jog egzistuoja tokia erdvė. Paprastai scena suvokiama kaip galutinė instancija teatre.

Beje, nepaisant to, jog teatre dirbu labai ilgai, tą erdvę atradau taip pat atsitiktinai. Pats nelabai įsivaizdavau, jog ji egzistuoja. Toks neatsitiktinis atsitiktinumas.

Tomo Ivanausko nuotr./Spektaklio „Jelizaveta Bam“ repeticija
Tomo Ivanausko nuotr./Spektaklio „Jelizaveta Bam“ repeticija

– Jei jau prakalbome apie atsitiktinumus, tai Charmsas yra sakęs, jog jį domina tik beprasmiai gyvenimo atsitiktinumai. Kame slypi stebuklas, jog šie beprasmiai atsitiktinumai teatre tampa prasmingi ir netgi aktualūs?

–Stebuklas slypi laisvėje žaisti prasmėmis kaip likimo kauliukais.

– Pagrindinį Jelizavetos vaidmenį patikėjote jauniausios OKT kartos atstovei Gretai Petrovskytei, dar studentei. Beje, jūsų paties studentei. Jau jaučiate tam tikrą pasitikėjimą šiais aktoriais?

Kai tampi profesionalu, gyvenimas neišvengiamai įkiša į tą baisią rutiną, kuomet tai tampa uždarbiu ir pinigais. To jauno maksimalizmo negalima praleisti.

– Žinoma, jog jaučiu. Kita vertus, aš niekada neužmiršiu vieno dalyko – juk pats pirmus spektaklius sukūriau dar būdamas studentas. Kai tampi profesionalu, gyvenimas neišvengiamai įkiša į tą baisią rutiną, kuomet tai tampa uždarbiu ir pinigais. To jauno maksimalizmo negalima praleisti.

Manau, šiandien susiklostė tokia situacija, jog jeigu jauni aktoriai kažko nesukuria dar bestudijuodami, jie nieko ir nesukurs. Todėl noriu, jog jie kurtų jau dabar. Po „Jelizavetos Bam“ šių aktorių lauks eilė kitų spektaklių, kurių aš jau nebetraktuoju kaip studentiškų. Tai bus naujas OKT teatro kvėpavimas.

Beje, šie jauni aktoriai suvaidino nemenką vaidmenį ir mano sprendime sugrįžti prie Charmso. Juk bemokydamas juos norom nenorom vedu savo pramintais keliais. Oberiutai ir jų atsitiktinumas, racionalumas, juoko genezė – visa tai jiems reikalinga ir svarbu.

Tomo Ivanausko nuotr./Spektaklio „Jelizaveta Bam“ repeticija
Tomo Ivanausko nuotr./Spektaklio „Jelizaveta Bam“ repeticija

– Daugiau nei prieš 20 metų sakėte, jog genialiausias režisierius – atsitiktinumas. Ar prabėgus tiek laiko vis dar sutinkate su šia jauno režisieriaus Oskaro Koršunovo mintimi?

– Dabar matau, jog patirtis taip pat daug reiškia. Tiek gyvenimiška, tiek profesinė. Bet ta patirtis nereiškia nieko, jeigu esi aklas atsitiktinumui.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

24sek

Šaras nusivylęs skubėjo palikti Miuncheną: „Visos rungtynės buvo blogos“

24sek

Buvęs NBA supertalentas palaužė „Žalgirį“ Miunchene

Aktualu

Kodėl tiek daug šalių keičia požiūrį į kanapes?

24sek

Rekordinį mačą sužaidęs L.Westermannas bedė pirštu į didžiausią „Žalgirio“ problemą

Aktualu

D.Trumpas paskelbė, kas taps J.Kelly įpėdiniu

Buvau geras Gyvenimas

200 jaunuolių Kaune aplankė 100 senolių: 82-ejų Irena svajoja atsikratyti lazdos

Aktualu

Skaitytojos informacija: moters pasivaikščiojimas vakariniu aplinkkeliu baigėsi greitojoje

Aktualu

„Brexit“ be susitarimo: ką prarastų Europos Sąjunga?

24sek

Lietuviškame Miunchene – rekordinės „Žalgirio“ sirgalių pajėgos ir pranešėjo siurprizas

Aktualu

Išrinkite fotokonkurso „Jogailaičių paveldas greta mūsų“ nugalėtoją

Verslas

ES paramos mažėjimas: kalti per maži mokesčiai ir atlyginimai

Vardai

„Kelyje į žvaigždes“ išgarsėjusi Berneen vieši Lietuvoje: vakarėlyje akį traukė ryškiu įvaizdžiu

Vardai

Vandalai nuplėšė Agnetos Kleizienės kalėdines dekoracijas: „Gaila, kad grinčai gyvena visose šalyse“

Pasaulis kišenėje

Nuošaliame Tenerifės paplūdimyje – hipių gyvenimas pagal savas taisykles

Gyvenimas

Daina, kuri padės užmigti per 8 minutes ir sumažins nerimą iki 65 proc.

Vardai

143 kg svėrusi Rima Antonovienė: „Pasakiau sau – geriau jau mirsiu sportuodama, nei lašinių kalėjime“

Vardai

Maltiečiams talkinęs M.Katleris prakalbo apie savo ateitį: „Galbūt 40-ies būsiu niekam nebeįdomus“

Gazas

Automobilis internetu: ar tai realu?

Sportas

Julija Jefimova plaukioja, bet ne čempionate

24sek

Lukas Lekavičius su „Panathinaikos“ aplenkė „Žalgirį“

Naujienos

24sek

Šaras nusivylęs skubėjo palikti Miuncheną: „Visos rungtynės buvo blogos“

24sek

Buvęs NBA supertalentas palaužė „Žalgirį“ Miunchene

Aktualu

Kodėl tiek daug šalių keičia požiūrį į kanapes?

24sek

Rekordinį mačą sužaidęs L.Westermannas bedė pirštu į didžiausią „Žalgirio“ problemą

Aktualu

D.Trumpas paskelbė, kas taps J.Kelly įpėdiniu

Buvau geras Gyvenimas

200 jaunuolių Kaune aplankė 100 senolių: 82-ejų Irena svajoja atsikratyti lazdos

Aktualu

Skaitytojos informacija: moters pasivaikščiojimas vakariniu aplinkkeliu baigėsi greitojoje

Aktualu

„Brexit“ be susitarimo: ką prarastų Europos Sąjunga?

24sek

Lietuviškame Miunchene – rekordinės „Žalgirio“ sirgalių pajėgos ir pranešėjo siurprizas

Aktualu

Išrinkite fotokonkurso „Jogailaičių paveldas greta mūsų“ nugalėtoją

Verslas

ES paramos mažėjimas: kalti per maži mokesčiai ir atlyginimai

Vardai

„Kelyje į žvaigždes“ išgarsėjusi Berneen vieši Lietuvoje: vakarėlyje akį traukė ryškiu įvaizdžiu

Vardai

Vandalai nuplėšė Agnetos Kleizienės kalėdines dekoracijas: „Gaila, kad grinčai gyvena visose šalyse“

Pasaulis kišenėje

Nuošaliame Tenerifės paplūdimyje – hipių gyvenimas pagal savas taisykles

Gyvenimas

Daina, kuri padės užmigti per 8 minutes ir sumažins nerimą iki 65 proc.

Vardai

143 kg svėrusi Rima Antonovienė: „Pasakiau sau – geriau jau mirsiu sportuodama, nei lašinių kalėjime“

Vardai

Maltiečiams talkinęs M.Katleris prakalbo apie savo ateitį: „Galbūt 40-ies būsiu niekam nebeįdomus“

Gazas

Automobilis internetu: ar tai realu?

Sportas

Julija Jefimova plaukioja, bet ne čempionate

24sek

Lukas Lekavičius su „Panathinaikos“ aplenkė „Žalgirį“

Vardai

Gera keliauti kartu

Kviečiame anties

Šiemet buvau geras

Maistas

Dovanoju sveikatą

Sveikata