Sekite 15min Google
Tarp paskutinių repeticijų su spektaklio kūrėjomis kalbasi teatro kritikė Greta Vilnelė.
– Vilniaus teatre „Lėlė“ jau buvo statytas kitas spektaklis pagal Wolfo Erlbrucho knygą, Jūratės Trimakaitės „Antis, Mirtis ir tulpė“ (2019). Kaip Jūsų „Ponia Majer, paukštelė“ kalbasi su tuo spektakliu ir kuo Jūsų Erlbruchas kitoks?
J.J. : Kalbasi, ko gero, tuo, kad autorius tas pats ir juntamas tas pats Erlbrucho kvapas. Tačiau pačios istorijos skirtingos, todėl ir pasukome skirtingais keliais. Spektaklyje „Antis, Mirtis ir tulpė“, man atrodo, pasakojama iš tam tikro atstumo: joje daug metaforų, svarbi atmosfera ir filosofinė mintis. Mes labiau susitelkėme į pačią istoriją, į jos pasakojimą.
Mums buvo įdomu kurti personažus, nes knygelėje jie labai ryškiai apibrėžti – ponia Majer, ponas Majeris ir paukštelė. Spektaklyje atsirado dar vienas personažas, kuris yra ir knygelėje, tik ten jis pasirodo rūko, šešėlio pavidalu. Mes sukūrėme gyvą šešėlio personažą.
Galbūt tai ir yra pagrindinis skirtumas: mes kūrėme istoriją ir Majerių pasaulį, jų namus, į kuriuos kviečiame žiūrovus žvilgtelėti.
– Spektaklis kalba apie nerimą, kontrolės troškimą ir meilę, kuri padeda paleisti. Koks buvo pirmasis impulsas imtis būtent šios istorijos? Ir kaip pirminė idėja transformavosi jau repeticijų metu?
N.K. : Erlbruchas yra labai įdomus autorius – jo knygos, tiek tekstai, tiek piešiniai, neeilinės. Man labai patinka žodžio ir piešinio taupumas bei dermė: tik tiek, kiek reikia, bet viskas labai tikslu, jautru ir savita. Su jo knygomis užaugo mano vaikai, todėl matau, kaip jos veikia.
Man įspūdį padarė ir autoriaus pasirenkamos temos, ir tai, kaip jis jas atskleidžia. Negalėjau nustoti galvoti apie „Ponią Majer, paukštelę“ ir labai laukiau bendraminčių, su kuriais galėčiau imtis šios medžiagos. Galiausiai jų atsirado.
Proceso metu iš esmės nenutolome nuo pirminės idėjos. Greičiau ieškojome žaismingesnių būdų jai atskleisti ir plėtoti.
J.J. : Knygelė atkeliavo per Neringą. Pirmą kartą ją perskaičiusi pagalvojau, kad ji nevaikiška, kad skirta ne vien vaikams. Paskui pradėjau domėtis pačiu autoriumi ir supratau, kad toks yra jo pasaulio matymas: jis rašo vaikams istorijas, kurios visai nevaikiškos.
Erlbruchas mano, kad su vaikais nereikia koketuoti – apie svarbius dalykus galima kalbėti gana atvirai, tik įvilkus juos į pasakos rūbą. Man labai patiko, kad tai literatūrinė pasaka, kurioje tikrovė ir fantazija gyvena greta ir nuolat peržengia viena kitos ribas.
Su Neringa dirbame bandymų būdu. Aš esu atėjusi iš aktorystės, todėl man artimas toks kūrybos procesas, kai ne viską iš anksto susirašai ir suplanuoji, o idėjos gimsta dirbant kartu. Man atrodo, Neringai šis kelias irgi artimas. Viskas vyksta čia ir dabar. Pirminė idėja buvo tik atspirties taškas – ji ne tiek pasikeitė, kiek plėtojosi ir skleidėsi per bandymus. Ieškojome, kaip ši istorija galėtų suskambėti scenoje, koks galėtų būti jos stilius, vaidyba. Nė vienas iš mūsų nežinojo, koks galiausiai bus spektaklis. Nėrėme stačia galva ir bandėme plaukti.
Nėrėme stačia galva ir bandėme plaukti.
– Kaip Erlbrucho popierinį pasaulį pavyko perkelti į sceną? Kur sąmoningai ėjote arčiau jo manieros, o kur supratote, kad scenoje reikia kitokių taisyklių? Kokia medžiaga ar sprendimas buvo didžiausias atradimas?
N.K. : Su Erlbruchu dirbti sudėtinga, nes jo piešiniai labai įspūdingi, o pati knygelė sukuria išbaigtumo pojūtį. Teksto neįmanoma atskirti nuo vizualinės kalbos, todėl pradėjus galvoti apie spektaklį buvo sunku nuo jos atsitraukti. Tie piešiniai labai stipriai veikia.
Šįkart mūsų Erlbruchas – labiau dvimatis. Kaip jau minėjau, buvo sunku atsitraukti nuo jo piešinių ir pamatyti istoriją kitaip. Ieškodama vizualinio sprendimo daug piešiau ranka ir pamažu atradau, kad Majerių pasaulis turėtų būti paprastas, net primityvus, eskiziškas. Visuotinio nerimo tema turėjo skleistis lengvoje, šiam jausmui visiškai oponuojančioje erdvėje.
Todėl ponios Majer namai šviesūs, plokšti, tarsi jos pačios nupiešti, nerealūs, sapniški – veikiau jos vaizduotės erdvė. Toks sprendimas leidžia apie sunkius jausmus kalbėti lengvai ir natūraliai, nesukuriant bereikalingos įtampos.
Ant mano darbo stalo nugulė Pirosmani, Šagalo ir Nolde darbai – jie tapo atspirties tašku. Plokštuma, paveiksliškumas, eskiziškumas – tai mano pamatai šiame spektaklyje. Man buvo labai svarbu, kad piešinio lengvumas ir atsitiktinumo pojūtis išliktų tiek sceninėje erdvėje, tiek lėlių sprendimuose.
Labai džiaugiausi, kad šis pasiūlytas matymas tapo vienu esminių spektaklio sprendimų. Jaučiu didelį Justinos ir aktorių pasitikėjimą. Apskritai bendrakūra, man atrodo, yra labai svarbi šio spektaklio dalis.
– Pasakojimas knygoje ganėtinai trumpas, o Jūsų spektaklis trunka visas 45 minutes. Ką nusprendėte pakeisti ar praplėsti, o kokie pamatiniai knygos niuansai išliko nepaliesti?
J.J. : Pagaliau pavyko sutalpinti spektaklį į 45 minutes, nes anksčiau jis truko gerokai ilgiau. Pasakojimas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo trumpas.
Kadangi Erlbruchas buvo ne tik rašytojas, bet ir iliustruotojas, jo piešiniai knygoje užima ne mažiau svarbią vietą nei tekstas. Todėl, perkeliant knygą į sceną, negalima praleisti to, kas nupiešta. O autoriaus piešiniai labai judrūs – kad nupieštas vaizdas atsirastų scenoje, jis turi sujudėti. Be to, yra tekstas, kurį taip pat reikia papasakoti.
Iš pradžių bandėme istoriją pasakoti vien per personažus, bet galiausiai supratome, kad tekstas per gražus, kad jo atsisakytume. Taip atsirado pats autorius, spektaklyje dalyvaujantis radijo balsu. Iš esmės istorija nuo knygos nenutolsta – tikrai stengiamės jos laikytis, nors kelių vietų teko atsisakyti.
Šiek tiek praplėtėme pono Majerio liniją. Knygoje jis gana paslaptingas, neaišku, kuo užsiima. Iliustracijose matome, kad kažką karpo, užsiima rankdarbiais ar kokia kita veikla, todėl ieškojome, kokia ji galėtų būti. Mūsų spektaklyje tai atsiskleidžia per šokį – Majeris mėgsta šokti.
Knygelėje jis gana atsitraukęs, todėl skaitant labiau jaučiame, kad tai ponios Majer istorija, jos vidinio virsmo pasakojimas. Spektaklyje Majeris labiau įsitraukia į jos pasaulį: tampa jos vizijų herojumi, o atsiradus paukštelei – ir pavyzdingu tėvu. Jis visokeriopai padeda poniai Majer. Pats esminio virsmo nepatiria – tai jos kelionė, tačiau spektaklyje jis tampa kur kas labiau palaikantis, aiškiai matome, kaip stipriai myli savo žmoną. Galbūt tai, kas knygoje palikta tarytum tarp eilučių, spektaklyje ir bandome atskleisti.
Ir, žinoma, spektaklyje atsiranda šešėlis – ponios Majer nerimo materializacija.
– Ponia Majer nerimauja ir viską kontroliuoja, o ponas Majeris ramiai priima dieną, o kai pasaulis pernelyg sudėtingas, pasineria į arbatos gėrimo ceremoniją. Knygoje šis kontrastas itin ryškus. Kaip sekėsi šį kontrastą atskleisti scenoje?
N.K. : Nežinau, galbūt aš šiuos personažus matau kiek kitaip ir nepastebiu tokio didelio skirtumo tarp jų. Man jie abu saviti, bet labai derantys tarpusavyje. Vienas ramus, kitas – energingas. Vis dėlto vizualiniai skirtumai mums nebuvo svarbiausi. Daug svarbesnė buvo jų namų erdvė, kurioje vyksta ir spektaklio, ir istorijos veiksmas. Norėjosi šviesos, lakoniškumo, kad nerimas čia skleistųsi švelniai – nebauginamai, netrikdančiai.
Norėjosi šviesos, lakoniškumo, kad nerimas čia skleistųsi švelniai – nebauginamai, netrikdančiai.
Man pačiai atrodo, kad jie gana sapniški, kartu ir nerealūs. Tokie namai, kuriuose norisi būti. Iki galo nesupranti, kokia tai erdvė: tikra ar vaizduotės? Spektaklyje viskas persipina – nuo paprasto arbatos gėrimo iki skraidymo, todėl ne visada gali atpažinti tai kaip įprastą, tikrą žmonių gyvenimą.
J.J. : Analizuodamos istoriją daug kalbėjome apie tai, kad ponas Majeris jau yra perėjęs nerimo etapą ir atradęs savo ramybę. Jis mėgaujasi gyvenimu ir žino, kodėl gyvena. Net pavadinome jį savotišku dzenbudistu, kuris atidžiai ir palaikančiai stebi žmonos kelionę bei
jos virsmą. Galbūt pagrindinis jų skirtumas tas, kad ponia Majer dar tik šios kelionės pradžioje, o ponas Majeris jau yra kažkur nukeliavęs.
Tačiau ir jis spektaklio metu iš naujo atranda dalykų, kuriuos kasdienybėje buvo pamiršęs. Ne veltui abu personažai vyresnio amžiaus: jie gyvena savo rutina, o rutina sukuria tam tikrus rėmus. Vienam tas rėmas yra „aš toks nerūpestingas“, kitam – „aš toks rūpestingas“. Paukštelė juos išjudina, tampa impulsu, ugnelės kibirkštimi, skatinančia ištrūkti iš kasdienybės ir pamatyti, kad pasaulis kur kas didesnis už mūsų kambarį. Kad tame kambaryje gali tilpti visas kosmosas ir kad mes patys kuriame savo gyvenimą.
Man svarbu pabrėžti, kad spektaklis nėra apie nerimą. Ir pati knygelė nėra apie nerimą – jam skirti vos keli sakiniai. Visa kita yra apie rūpestį, meilę, skrydį ir laisvę. Nerimas čia nėra blogis. Greičiau tai jautrumas aplinkai, pasauliui.
Man svarbu pabrėžti, kad spektaklis nėra apie nerimą.
Ponia Majer savo jautrumu galbūt skiriasi nuo šiuolaikinio žmogaus, kuris neretai prisikuria baimių ir baubų, nors jų iš tikrųjų nėra. Ponia Majer tiesiog labai jautri. Ir tokio jautrumo, man atrodo, mums kaip tik reikėtų daugiau. Spektaklis nėra apie tai, kaip nugalėti nerimą, – veikiau apie tai, kaip priimti žmones tokius, kokie jie yra, su visu jų jautrumu, ir pačiam iš ponios Majer jo pasimokyti.
Todėl ponas Majeris šalia jos man neatrodo toks jau skirtingas. Jie – vyras ir žmona, pasirinkę vienas kitą, vadinasi, turi kažką juos vienijančio. Man jie abu jautrūs vienas kitam ir atidūs aplinkiniam pasauliui. Juk žmogus gali iš tiesų praregėti tik tada, kai yra jautrus. Jei ponia Majer neturėtų šio jautrumo, ji negalėtų išsilaisvinti iš ją varžančių minčių.
– Ponios Majer vaizduotėje gyvena Nerimo Šešėlis, nuolat piešiantis katastrofiškus scenarijus. Jūsų adaptacijoje jis tampa personažu. Kaip jį parodyti, kad ketverių metų vaikas suprastų, bet neišsigąstų?
J.J. : Niekada negalvojome, kad čia kalbama apie kažkokį didžiulį, baisų nerimą, todėl Šešėlyje nebuvo nei baisumo, nei juodumo. Lijanai, kuri jį vaidina, pasiūliau paskaityti Deepako Chopros knygą „Šešėlio efektas“.
Joje nagrinėjama žmogaus šešėlinė pusė, kuri mums reikalinga – tam tikra prasme ji mus saugo. Kartu tai ir mūsų minčių bei norų dalis, galinti juos paversti tikrove, nes tai, kaip mąstome, veikia ir tai, kaip gyvename.
Todėl Šešėlis niekada neturėjo blogio atspalvio. Priešingai – jis čia pat kuria, čia pat griauna, padeda ir pamoko. Mūsų šešėlinė pusė taip pat yra tai, kas moko gyventi ir padeda peržengti savo baimes.
Mūsų šešėlinė pusė taip pat yra tai, kas moko gyventi ir padeda peržengti savo baimes.
Be to, neįsivaizduoju kūrybos be humoro ir juoko. Man neįdomu kurti spektaklių vaikams, jeigu juose nėra žaidimo, humoristinio atspalvio. Tikriausiai ir tai buvo svarbu. Kurdami šį spektaklį net negalvojome apie tai, kaip ko nors neišgąsdinti – per repeticijas tiesiog labai daug juokėmės. Taip ir atsirado Šešėlis, kurio nereikia bijoti: ne todėl, kad sąmoningai stengėmės jį padaryti nebaisų, o todėl, kad tokį jį natūraliai kūrėme.
Man neįdomu kurti spektaklių vaikams, jeigu juose nėra žaidimo, humoristinio atspalvio.
N.K. : Kalbant apie vizualinę pusę, Šešėlio personažas mums sukėlė daug klausimų ir diskusijų: kas jis toks, koks galėtų būti, kaip veikia, koks jo kūnas? Man jis atrodo tarsi suokalbininkas, tam tikra priežastis, iš kurios gimsta daugybė dalykų.
Žiūrovai pamatys, kad vizualiai Šešėlis artimesnis ne pačiai poniai Majer, o jos aplinkai. Personažai gana ryškūs, spalvingi ir netradiciniai. Ponia Majer – stambesnio sudėjimo moteriškė su peruku, man šiek tiek primenanti gerą kaimynę ar draugę, jau nebejauną moterį. Panašus ir ponas Majeris – šiltas, mielas, savitas. O Šešėlis baltas, tokios pat spalvos kaip ir visa aplinka. Jis man tarsi namų ir fantazijos atspindys ar tęsinys. Šiuo atveju Šešėlis labiau susijęs su pačia erdve nei su konkrečiu personažu. Jis įkūnija tai, kas egzistuoja, bet yra neapčiuopiama, nematoma ir kartu juntama.
Man labai patiktų, jei po spektaklio vaikams kiltų klausimų, kuriuos jie galėtų aptarti su tėvais. Vieną įdomiausių klausimų jau esu gavusi ir aš: „Kodėl perskaičius šią knygą skauda protą?“ Tikiuosi, pažiūrėjus spektaklį kils dar įdomesnių.
– Ponia Majer viską numato ir stengiasi kontroliuoti, o repeticijų salėje režisierius tą daro pagal profesiją. Kur proceso metu atpažinote save ponioje Majer ir kur teko mokytis paleisti kontrolę, kai spektaklis apie tai, kad paleisti reikia?
J.J. : Kadangi į režisūrą atėjau iš aktorystės ir pedagogikos, manyje nuolat susiduria dvi jėgos – laisvė ir kontrolė. Man be galo svarbus aktorius, tikriausiai svarbiausias, nes per jį save ir matau kaip režisierę. O pedagogikoje reikia valdyti procesą, suvaldyti studentus. Šios dvi jėgos manyje nuolat veikia.
Tai jau antras spektaklis su tais pačiais žmonėmis, o su ponios Majer vaidmenį kuriančia aktore Erika jau seniai esame scenos partnerės. Todėl nei kontrolės, nei jos atsisakymo klausimas man nebuvo itin sudėtingas. Tiesiog reikėjo priimti tam tikrus sprendimus, nes šįkart sėdėjau kitoje barikadų pusėje.
Vis dėlto svarbiausias šio proceso atradimas buvo tai, kad įdomiausi dalykai gimsta iš bendros kūrybos, kai kiekvienas tampa bendrakūrėju ir rezultatas nėra vien mano ar Neringos kūrinys. Pavyzdžiui, spektaklyje labai daug garsų. Matome dvimatę erdvę, plokščią vandens čiaupą, bet girdime tikrą tekančio vandens garsą.
Kompozitorius Andrius Šiurys čia taip pat atliko labai svarbų vaidmenį – garsais padėjo atgaivinti šį pasaulį. O kur dar aktoriai ir lėlės! Gauni lėlę ir pradedi su ja dirbti, ieškoti, ką ji gali. Ji irgi tampa savotiška bendrakūrėja.
Taigi šis procesas man buvo ne tiek apie paleidimą, kiek apie leidimą ir pasitikėjimą. Tai ir buvo pagrindinis atradimas: kūryba turi priklausyti visiems. Tai nėra vieno ar dviejų žmonių darbas – ji iš tiesų įvyksta tik tada, kai kuria visa komanda.
– Dabar vaikams dažnai apie jausmus kalbama tiesiogiai. Ar nebijote, kad spektaklis apie nerimą gali nukrypti į didaktiką, ir kaip stengiatės to išvengti?
J.J. : Net nebuvau susimąsčiusi, kad reikėtų ko nors mokyti. Gal todėl, kad niekada nesureikšminome, jog tai spektaklis apie nerimą ir kad tą nerimą reikia kažkaip specialiai parodyti. Man jis atrodė juokingas, o scenos – linksmos. Niekada negalvojau, kad vaikus reikia mokyti ar jiems ką nors aiškinti. Ne tai svarbiausia.
Niekada negalvojau, kad vaikus reikia mokyti ar jiems ką nors aiškinti.
Man atrodo, spektaklis vaikams turi pasakoti istoriją, iš kurios jie patys daro išvadas, kuri vienur juos įtraukia, kitur galbūt ne. Gajus požiūris, kad spektaklis skirtas vaikams, bet jį žiūri ir tėvai, todėl reikia sukurti dar vieną planą, kurį jie galėtų išsinešti. Aš tokio plano neturiu. Vaikų apskritai nereikia mokyti – reikia palikti juos ramybėje ir nieko jiems nebrukti.
Tai pati jautriausia publika: vaikai tarsi kempinės sugeria viską, ką jiems duodi. Todėl, man atrodo, apie gyvenimą reikia pasakoti šviesiai – kalbėti apie viltį, meilę, džiaugsmą ir juoką. Norisi, kad vaikai ateitų gerai praleisti laiko ir kad teatras jiems nekeltų asociacijų vien su tamsa, baidyklėmis ar dalykais, kuriuos būtinai reikia suprasti ir iš kurių privalu pasimokyti.
Juk ir mes patys į teatrą einame ne tam, kad mus kažko mokytų. Priešingai, norime pakilti nuo žemės, persikelti į kitą erdvę, pakilti virš kasdienybės. Todėl žiūrime filmus, spektaklius. Man svarbiau, kad vaikai patektų į pasaką, į kitą tikrovę. O jeigu ką nors išsineš, galbūt tai bus jausmas, kad ne aš vienas turiu keistų draugų ar savaip suvokiu pasaulį. Visi turime teisę būti tokie, kokie esame, ir tai visiškai natūralu.
N.K. : Kai išvardijame šiuos jausmus, suprantu, kad tai labai bendražmogiškos patirtys. Nerimą, baimę ir kitus sunkius jausmus išgyvename visais gyvenimo tarpsniais – vaikystėje, paauglystėje ir suaugę. Nerimo tema man buvo svarbi, nors spektaklis tikrai nėra vien apie nerimą. Jis tiesiog persmelkia visą kūrinį.
Labai sunku įvardyti, ką jauti. Matau, kiek daug nerimo patiria vaikai – globalaus, rimto, nevaikiško. Jie nerimauja dėl karo, tėvų, draugų, empatijos stokos, savo kitoniškumo, atstūmimo, grubumo. Galvoju, kad šviesi, vizualiai lengva, šiek tiek ironiška forma nesumenkina temos svarbos, o leidžia jai skleistis natūraliai, nedidinant įtampos. Autentiškas, savitas ponios Majer pasaulis kalba ir apie tai, kaip skirtingai galime patirti tą patį, ir apie tai, kaip gera turėti savo pasaulį.
Matau, kiek daug nerimo patiria vaikai – globalaus, rimto, nevaikiško.
Man atrodo, svarbu apie nerimą kalbėti, parodyti, kad jis egzistuoja ir yra vienas iš daugelio jausmų, kuriuos patiriame visi. Kalbėdami apie jį, taip pat ir per teatrą, mažiname stigmą, o patį jausmą tampa lengviau atpažinti ir su juo gyventi.
Spektaklyje nerimas įgauna įvairių, kartais net smagių pavidalų. Jis nėra vien desperacija ar sunkus jausmas, kurį reikia ištverti. Priešingai, tampa paskata kažkam įvykti, atsirasti, prasidėti ar pasibaigti. Man tai irgi labai svarbu: kalbėti apie nerimą taip, kad vaikai žinotų, jog jie nėra vieni, kad tokie jausmai egzistuoja ir apie juos galima kalbėtis. Lygiai taip pat, kaip kalbamės apie meilę, draugystę ar džiaugsmą.
Manau, kad jausmams atsirasti kūrybos lauke šiandien natūralu – tai ne mados ar „šiuolaikiškumo“ klausimas. Matau, kaip giliai ir jautriai vaikai išgyvena, kokie nevaikiški ir sudėtingi procesai vyksta jų viduje. Kalbėdami apie tai pirmiausia sakome jiems: mes jus matome, jūs mums rūpite.
