Jaunuolių gyvenimas
Profesionalių kompozitorių ir moksleivių sukurtame miuzikle „Styga“ gvildenama amžina jauno žmogaus brendimo, tėvų ir vaikų konflikto, maišto prieš konformizmą, prisitaikymą, jaunimo saviraiškos ir, aišku – pirmosios meilės tema, be kurios, anot Liudviko Jakimavičiaus, joks kūrinys jaunimui neturėtų teisės rodytis scenoje. „Man, kuriant siužeto audinį, svarbiausia atrodė būti labai atviram ir nemeluoti nei sau, nei jaunam žmogui, kuris miuzikle dainuos, džiaugsis ir verks tikromis ašaromis. Tą nesumeluotą skaudaus tikrumo „žinutę“ šiuo kūriniu kartu su kompozitoriais, dainuojančiais vaikais ir aktoriais aš ir norėjau pasiųsti žiūrovui. Ir labai tikiuosi, kad tą „žinutę“ gavęs, jis taps mūsų visų bendrininku“, – sakė libreto autorius.
Man, kuriant siužeto audinį, svarbiausia atrodė būti labai atviram ir nemeluoti nei sau, nei jaunam žmogui, kuris miuzikle dainuos, džiaugsis ir verks tikromis ašaromis, – teigė L. Jakimavičiaus.
Pagrindinė miuziklo veikėja Siga susiduria su painiu šių problemų kamuoliu. Miuzikle pasakojamas jaunuolio gyvenimo momentas, kai apsispręsdamas ir pasirinkdamas savo gyvenimo kelią jis tampa asmenybe. Dar viena pagrindinių „Stygos“ temų kūrėjai įvardina ir jaunimo raišką, pastangas susikurti autentišką tapatybę meno ir muzikos formomis.
Jaunuoliai – lyg kolegos
Nors miuzikle pasakojama vaikų ir suaugusiųjų nesusikalbėjimo drama, ir ją vaidino tie, kurie su tuo susiduria – jaunuoliai, A.Navakas ir G.Samsonas tikino, kad dirbti su moksleiviais buvo labai malonu.
„Svarbiausi dalykai atsiskleidė tada, kai pamatėme visą veikalą jau scenoje. Vaikų transformacija, tai kaip vaikai per miuziklo pastatymo laiką pasikeitė, teikė didelį džiaugsmą. Pamatėme, kaip gražiai vaikai bendrauja tarpusavyje, kokie draugiški jų tarpusavio santykiai, susiformavo puiki komanda. Tas yra svarbiausia ir gražiausia“, – neabejojo A.Navakas.
Kompozitorius pridūrė, kad nedrįsta jaunuolių, su kuriais pastatė „Styga“, pavadinti vaikais. „Tai 14–18 metų jaunuoliai, besiformuojančios asmenybės, dirbdamas su jais ir pats pasijutau jų bendraamžiu, lyg jie visi būtų mano kolegos“, – atviravo menininkas.
Tai 14–18 metų jaunuoliai, besiformuojančios asmenybės, dirbdamas su jais ir pats pasijutau jų bendraamžiu, lyg jie visi būtų mano kolegos, – tikino A.Navakas.
Minčiai, kad darbas su jaunuoliais buvo vienas šios idėjos „variklių“, pritarė ir scenografė Milda Samsonaitė. „Man labai aktualu ir svarbu prisidėti prie meninių darbų, kurie padeda formuoti mūsų jaunąją, kartą. Be to, kūryba vaikams yra visai kitokio pobūdžio. Vaikai priima informaciją daug greičiau ir jautriau, todėl kūrinys reikalauja labai gilaus ir detalaus sprendimo ieškojimo“, – darbo su jaunimu ypatumus pasakojo scenografė.
Retas reginys
Paklaustas, ar tokio pobūdžio, kai jaunimas ir profesionalūs menininkai kuria kartu, pastatymai dažni, G.Samsonas tikino panašaus nepamenantis. „Jei kalbėsime apie profesionalius pastatymus, koks šis ir yra, tai tokie Lietuvoje yra tikrai reti. Pastatymų, kur kuria ir dalyvauja patys vaikai tradicija, bent jau Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje, buvo. Tai – kasmetinė abiturientų opera. Profesionalių autorių sukurtų muzikinių spektaklių, kuriuose dalyvavo tik vaikai irgi buvo, tačiau pastatymų, kur greta profesionalių scenos meistrų kaip lygūs partneriai dalyvautų vaikai ar jaunimas – kažkaip nepamenu, gal koks bandymas ir buvo“, – svarstė kompozitorius.
G.Samsonas tikino, kad tokių pastatymų retumą lemia tai, jog vaikus parengti spektakliui yra labai sunku: „Visu pirma, kad veikalas atitiktų profesionalaus pastatymo kriterijus, vaikai beveik tobulai turi išmokti ne tik muzikinius numerius, bet ir sugebėti suvaidinti savo personažus. Taigi čia reikalingas didelis ir pedagogų, ir režisieriaus indėlis. Įsivaizduokite, kiek kantrybės ir darbo tai reikalauja.“
Kompozitorius pridūrė ir tai, kad nemažai priklauso ir nuo pačių jaunuolių – vaikai turi panorėti įyvendinti personažą, kuris ne gali būti ne visai artimas jų charakteriui. „Kita – scenoje pasirodžius atlikėjams profesionalams, vaikai, ypač tie, kurie turi mažesnę sceninę patirtį, susikausto arba ima juos mėgdžioti, kas irgi ne visada yra gerai“, – tęsė G.Samsonas.
Vis dėlto, kompozitorius pripažino, kad šį kartą – statant „Stygą“, rezultatai pranoko lūkesčius. Anot G.Samsono, paprakaituoti teko visiems – ir kompozitoriams, ir aktoriams, ir režisierei, ir scenografei, tačiau akivaizdu, kad buvo verta.
