Norėdami pamatyti jį dar kartą – antrą, trečią, ketvirtą, penktą – su draugais keliaudavome į antrąją dalį. Po pertraukos bilietų nebetikrindavo: iš lauko grįždavo parūkę žiūrovai, o mes tyliai įsmukdavome kartu su jais. Jautėmės kaip tikri teatro maištininkai, turintys savo mažą, slaptą meilės misteriją. Tie vakarai teatre paliko manyje beveik magišką pėdsaką.
Vėliau sekė antroji mano pažintis su režisieriumi – Jaunimo teatre pastatytas „Dėdulės sapnas“ pagal Fiodorą Dostojevskį. Kaip mane sužavėjo Rolando Kazlo kunigaikštis Gavrila! Tas keistas, ne šio pasaulio, tragiškai komiškas personažas, kuriame aktorius sugebėjo sujungti absurdišką lengvumą ir melancholiją. Juokėmės garsiai, o išėjus iš teatro viduje likdavo keistas graudulys – būtent toks efektas, kurį Graužinis dažnai sugeba sukurti.
Dabar, po daugelio metų, Cezaris vėl kuria Jaunimo teatre – šįkart vieną garsiausių antikinės tragedijos kūrinių, Sofoklio „Filoktetą“. Režisierius grįžta į sceną, kurioje kadaise pradėjo savo kelią – 1989 metais čia debiutavo su spektakliu „Badas“ pagal Knutą Hamsuną.
Susitikimo metu C.Graužinis kalba apie gyvenimą Graikijoje, teatro magiją, antikinio choro prasmę, etikos kaitą ir kodėl jis abejoja, ar verta teatrą paversti „žinutės skleidimo“ įrankiu.
– 1989 metais Jaunimo teatre pastatėte savo diplominį spektaklį „Badas“ pagal Knutą Hamsuną. Praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams, grįžtate į tą pačią sceną su Sofoklio „Filoktetu“. Kas lėmė tokį pasirinkimą, būtent Jaunimo teatrą kaip erdvę antikinei tragedijai, Lietuvoje?
– Pirmiausia kilo idėja pastatyti reto Lietuvoje žanro kūrinį – antikinę tragediją. Užsiminęs apie tai keliems dabartinę teatro situaciją gerai išmanantiems žmonėms, išgirdau tą patį patarimą – statyk Jaunimo teatre. Smagu, kad ir jo vadovas Audronis Liuga idėją palaikė. Mudu daug ir įdomiai diskutavome, kol, galų gale, pasirinkome „Filokteto“ tragediją.
O kas dėl to „sugrįžimo”… Aš taip nesakyčiau. Dabar man čia viskas atrodo nauja, šviežia. Dirbu čia, iš esmės, smalsumo vedamas. Ir ačiū Dievui...
– O kiek metų jūs jau gyvenate Graikijoje?
– Pirmą kartą ten atsidūriau 2006 metais, pakviestas graiko prodiuserio dirbti jo teatre. Drauge su mano nuolatiniais bendradarbiais – scenografu Vytautu Narbutu ir kompozitoriumi Martynu Bialobžeskiu sukūrėme spektaklį „Dafnis ir Chlojė“. Jis buvo labai šiltai priimtas tiek publikos, tiek teatro specialistų, ir, kaip visada būna tokiais atvejais, užsimezgė įdomios kūrybinės bičiulystės, atsirado naujų idėjų – kitaip tariant, priežasčių „pasimatyti ir vėl“.
Nors tais laikais man buvo smagu nuolatos keliauti po svietą, dirbti tai Helsinkyje, tai Vroclave, tai Liublianoje, tai Vilniuje, tačiau vaiskus Graikijos dangus, saulė ir jūra vis šaukė pas save... Kai 2010 metais Atėnuose gimė mano sūnus, pristabdžiau savo keliones, kad gyventume drauge. Taigi, gyvenu Graikijoje 16 metų.
– O Graikijos teatro pasaulyje jūs jaučiatės savas?
– Ne. Niekada neturėjau tikslo kur nors įsiskverbti ir ten įsikurti. Visada maniau, kad puoselėti ilgalaikius planus ir nuožmiai siekti grandiozinių tikslų yra kvaila. Sąmoningai stengiuosi likti prašalaičiu. Taip jaučiuosi laisvesnis.
– Esate dirbęs Skandinavijos, dabar Graikijos teatruose. Kaip sekasi dirbti su temperamentingais graikų aktoriais? Ar labai skiriasi nuo lietuvių?
– Žinoma! Turiu tokį palyginimą: įsivaizduokime vaidmens kūrimą kaip namo statybą. Skandinavai pradeda nuo pamatų – giliai analizuoja personažo psichologiją ir dramaturgiją, deda tvirtus pagrindus. Graikai dažnai pradeda nuo stogo – nuo poezijos, nuo estetinės idėjos, nuo vaidmens emocinės viršūnės. Skandinavai dažnai pastato labai „tvirtą namą“, bet kartais jis lieka be stogo, be poezijos. O graikų „namas“ dažnai levituoja sau be pamatų. Man gražiau žiūrėti į skraidantį namą, nei į tvirtas sienas be stogo...
Manau, kad lietuvių aktorius yra kažkur per vidurį. Mes emocionalesni nei mūsų šiaurės kaimynai, labiau pasiutę, chaotiškesni. Mes, ko gero, esame savotiški šiaurės pietiečiai.
– „Filoktetas“ Sofoklio tragedija, kur herojus dešimt metų kenčia Lemno saloje, apleistas dievų ir žmonių, kol jo nepakeičiama strėlė tampa Trojos karo raktu. Jo kančia, kerštas ir vidinis konfliktas tarp pykčio bei atleidimo – amžinos temos. Kodėl būtent ši pjesė jus užkabino?
– Nuoširdžiai galiu pasakyti, kad jau neatsimenu, kuo gi ta tragedija užkabino. 2019 metų rugsėjį pats sau netikėtai vidurnaktį paskambinau garsiam graikų aktoriui Jorgui Kimuliui ir paklausiau, ar jis nenorėtų suvaidinti Filokteto. Jis, nė kiek nemąstęs, atsakė: „Ime mesa“ – graikiškai tai reiškia „jau esu viduje“, t.y. „sutinku, pasirašau iš karto“. Vėliau jis man paaiškino: „Sutikau beatodairiškai ir akimirksniu, nes žinojau, kad tu turėtum gerai jausti kūrinio temą. Tu pats esi Filoktetas. O, beje, ir aš.“
Pradėjome repetuoti pirmojo karantino laikais, nuotoliniu būdu. Ir nors tam tikros netikėtos bėdos sukliudė sumanymą įgyvendinti, jo energija niekur nedingo. Ir kai prieš porą metų Lietuvoje su Audroniu Liuga svarstėme apie antikinę tragediją, jis staiga paklausė: „O ar tau patinka Filoktetas?“ Aš pagalvojau – pataikei kaip pirštu į akį.
Ruošiantis pastatymui Lietuvoje, kiek pasikeitė ir spektaklio vizija, ir jo skambesys. Ilgai ir kantriai verčiau tragedijos tekstą į lietuvių kalbą. Nes vertimas, kaip žinia, yra originalaus teksto interpretacija, taigi, verčiant kūrinį, prasideda ir jo režisūra.
– Per pjesės pristatymą teatre jūs sakėte, jog „Filoktetas“ kalba apie patriarchalinės „herojų kultūros“ pabaigą. Ar, jūsų manymu, tokia tema aktuali šiuolaikiniame kontekste?
– Taip, ši tragedija – apie vertybių kaitą. Ji prasideda pražuvus senosios epochos didvyriams – Herakliui ir Achilui. Tačiau kalbant apie „herojų kultūrą“ nereikėtų jos pravardžiuoti patriarchaline. Nes tai lygia dalimi ir matriarchato kultūra, atsiradusi iš Didžiosios Motinos kulto.
Juk mitai kalba ne vien apie herojus vyrus – labai svarbūs ir tą pačią herojiškumo etiką įkūnijantys karingųjų Hipolitės ir Pentisilėjos charakteriai, šventųjų giminystės saitų gynėja Antigonė savo gyvybę dėl būsimos pergalės paaukojusi Ifigenija ir daugybė kitų...
Herojais buvo laikomi išskirtiniai žmonės, turėję kovotojo, savo bendruomenės gynėjo ar gynėjos tvirtą moralinį kodeksą ir išdidžiai prisiimdavę visą atsakomybę už savo poelgius ir sprendimus. „Herojų epochą“ pakeitė demokratijos laikai ir atsakomybės bei etikos supratimas komplikavosi. Kai nebėra to vienintelio ar vienintelės, kuriuo bendruomenė gali beatodairiškai pasikliauti, atsiranda rimtų problemų, nepaprastai aktualių ir šiandien. Kaip tarpusavy susitarti ir darniai egzistuoti visiems drauge, kad visi jaustųsi vienodai išgirsti ir saugūs? Ar bendra nauda visuomet yra morali? Ar „realpolitik“ paradoksaliai netampa pražūties politika? Ir taip toliau.
– O Viktorija Kuodytė – ką ji įkūnija šiame pastatyme?
– Heraklį.
– Kodėl šiam vaidmeniui nepakvietėte aktoriaus?
– Nes Heraklis, tragedijos pabaigoje pasirodantis kaip „dievas iš mašinos“, iš tiesų yra jau miręs, jau sudegintas herojus – dvasia, plazma. Taigi, reikia suvaidinti ne jo kūną, o dvasią. O dvasia, tarp kitko, moteriškos giminės žodis! Jeigu rimtai, man intuityviai pasirodė, kad mano spektaklio Heraklis turi kalbėti trapiu Viktorijos balsu.
Ir kitus aktorius kviečiau, pasitikėdamas ne išprotavimu, bet intuicija. Man ne tiek įdomu drauge su jais „kurti charakterius“, kiek atrasti įsivaizduojamą Neoptolemą ar Odisėją Donato Želvio ir Sergejaus Ivanovo viduje. Arba pripildyti Filokteto vaidmenį unikalia asmeniška Alekso Kazanavičiaus energija.
– Antikinėje tragedijoje choras dažnai būna ne tik fonas, bet ir kolektyvinė sąžinė ypač Sofoklio „Filoktete“, kur kariai – jūreiviai tampa tragiškos peripetijos liudininkais, jautriai ją išgyvena, susiduria su etinio pasirinkimo problema, atstovaudami demokratinio Atėnų polio paprastiems gyventojams. Kokią funkciją choras atlieka jūsų interpretacijoje? Kaip jis padeda užmegzti emocinį ryšį su žiūrovu?
– Antikinės tragedijos choras – kolektyvinis personažas, kuris pirmiausia yra arčiau žiūrovų. Nes tai visados paprasti žmonės: piliečiai, senoliai, moterys, karo belaisvės. Choras yra tarpininkas. Jo patirtys ir išgyvenimai panašūs į spektaklio žiūrovų, nes choras yra tų pačių įvykių liudininkas. Būtent per choro išgyvenimus žiūrovas gauna emocinį tiltelį prie pagrindinių herojų, kurie, sakyčiau, jau ne visai žmonės, o kažkas daugiau, nei žmonės. Todėl choras yra pats svarbiausias tragedijos personažas. Jis – tai tu, tai aš. Be choro neįmanoma užjausti Edipo ar Medėjos. Režisieriui išspręsti choro klausimą yra vienas sunkiausių uždavinių. Daug kas chorą, deja, tiesiog „išbraukia“, kai nesugalvoja, ką su juo daryti.
– Sofoklio „Filoktete“ per audringas diskusijas tarp individo kančios ir bendruomenės pragmatizmo kyla klausimas: ar tragedija turi nešti aiškią moralinę žinią, ar veikiau kelti klausimus apie mūsų pačių pasirinkimus? Kokią pagrindinę mintį ar impulsą jūs norėtumėte palikti žiūrovams po šio spektaklio?
– Netikiu tuo senu šablonu, jog neva „spektaklis turi pasiųsti konkrečią ir prasmingą žinutę“. Tai man primena, atleiskite, SSRS laikų šūkį, teigiantį, jog teatras turi „žadinti mases!“. Lyg teatras tevertas tik to, kad būtų propagandos įrankiu.
Šiais laikais yra kur kas efektyvesnių ir nuolatos vartojamų priemonių skleisti idėjas – etines, ideologines, politines, mokslines – kokias tik nori. Kai teatro kūrėjai rimtai imasi „siuntinėti žinutes“ visuomenei, tame įžvelgiu tam tikrą aroganciją. Lyg žiūrovai būtų kvailesni ar mažiau informuoti nei mes, teatralai.
O iš kur mes semiamės idėjų toms savo „žinutėms“? Iš tų pačių socialinių tinklų, iš tų pačių visuomeninių diskusijų, iš tų pačių masinės informacijos priemonių, kurias vartoja ir žiūrovai. Ir vis tiek kartais lipame ant scenos, kad parodytume, kaip gražiai mokame garsiai sušukti tai, ką publika jau ne kartą girdėjo ir išmano daug geriau, nei mums atrodo.
– Tai ko ieškančiam žmogui teatre vertėtų ateiti į jūsų spektaklį? Ką jis jame surastų?
– Pusantros valandos trukmės kelionę į save.
Man geras spektaklis – tas, kuriame išvydai daugiau, nei matei akimis.
Kai staiga įsijungia ta sunkiai apsakoma teatro magija ir poezija. Kai atsiveria vaizduotė, prabyla jausmai, o vėliau – galbūt ir intelektas. Kai užjausdamas ir susitapatindamas su spektaklio herojais nueini drauge jų likimo kelio atkarpą, sutirštintame iliuziniame pasaulyje ir įprasmintame laike. Paprasčiau tariant, kai sapnuoji atviromis akimis.
Teatras man yra vieta, kur vis dar įmanomi stebuklai, tik jie vyksta žiūrovo vaizduotėje. Mūsų darbas – ją pažadinti, įkvėpti.
O tragedijos esmė ir galutinis tikslas – katarsis, apsivalymas. Žiūrovas, užjausdamas herojus, drauge su jais išgyvena kur kas stipresnius ir ryškesnius konfliktus nei savo kasdienybėje. Ir, spektakliui pasisekus, lieka ne prislėgtas, o pakylėtas. Nes užuojauta – tai jėga. O emocinis dosnumas apvalo ir įkvepia.
– Paskutinis klausimas. Kokių graikiškų ritualų jums trūksta būnant Lietuvoje? Ko labiausiai ilgitės?
– Nieko. Išskyrus kelis labai artimus žmones. Man čia labai patinka: gražu, geras oras, viskas įdomu.
Kažkada vienas labai išmintingas amžinų klajoklių tautos atstovas pasakė: „Ten, kur aš šiuo metu esu, tai, ką aš šiuo metu valgau ir geriu, tai, ką matau aplink, – tai ir yra geriausia. Ir sėdžiu pačioje geriausioje kompanijoje iš visų įmanomų!“
Jeigu tau ko nors trūksta ar kai kas tave čia erzina, vadinasi, tu manai, kažkur kitur tau buvo ar bus geriau. Tai ko tu čia sėdi ir dar niurzgi? Būk išdidus ir laisvas – eik ten, kur tau gerai.
Laimingumas, pasitenkinimas gyvenimu nėra Dievo malonė ar likimo dovana. Tai apsisprendimo reikalas. To, kas nuoširdžiai apsisprendė būti laimingas, nei nesėkmės, nei jokios bėdos nesulaužys. Jis bus laimingas net sirgdamas nepagydoma liga, net mirdamas. O kiti galbūt spoksos į jį su nuostaba ir pavydės.
