Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Režisierius Michelis Schröderis: „Nebijau tų, kurie nurodinėja, koks turi būti teatras”

Michel Schroder
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Michel Schroder
Šaltinis: 15min
0
A A

„Prieš dešimt metų spektaklio pradžioje būdavo penkiasdešimt žiūrovų, o pabaigoje likdavo tik du. Dabar taip nėra – dabar turime gerbėjų,” – apie gana komišką kūrybinio kelio pradžią šveicarų režisieriaus Michelio Schröderio trupėje pasakojo po spektaklio alų gurkšnojanti aktorė Sandra Utzinger.

Tarptautinis Vilniaus teatro festivalis „Sirenos” į savo repertuarą įtraukė šio autoriaus spektaklį „Apie gyvenimo trumpumą”, po kurio žiūrovai turėjo galimybę susitikti su režisieriumi bei aktoriais ir sudalyvauti diskusijoje, kurią moderavo filosofas Algirdas Davidavičius. 

Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Michel Schroder
Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Michel Schroder

„Spektaklis prasideda tyla ir ja baigiasi, o tarp šių tylų yra spalvingas triukšmas. Šis teatro kūrinys veikia kaip paveikslas: mes negalime kažko prasmingo vienas kitam pasakyti, bet galime vienas kitą stimuliuoti,” – savo įžvalgomis apie spektaklį dalinosi A. Davidavičius.

Spektaklio pavadinimas asocijuojasi su gimimu ir mirtimi, tačiau režisierius teigia, kad jo trupė yra šiek tiek ateistinių pažiūrų ir apie mirtį stengiasi daug nekalbėti.

Spektaklis „Apie gyvenimo trumpumą” gimė įkvėptas filosofo Senekos esė tuo pačiu pavadinimu, tačiau, anot režisieriaus M. Schröderio, šio kūrinio jis neskaitė, o tik pervertė. „Mane įkvėpė šios knygos pavadinimas, nes gyvenimo trumpumas – tema, kuria labai domiuosi. Ji susijusi su mūsų viltimis, kurios išsipildo arba ne. Visas spektaklio tekstas buvo atidžiai surinktas, tačiau iš pradžių jo buvo žymiai daugiau. Dalis teksto atsirado repeticijų metu. Iš anksto surinkta medžiaga padėjo ieškoti kitos medžiagos,” – apie spektaklio kūrybines peripetijas pasakojo režisierius.

Diskusijai pasisukus apie tai, ar teatras turi moralizuoti, M. Schröderis atsakė: „Nebandome pateikti jokių konkrečių atsakymų, nes teatras negali to padaryti. Spektaklio metu matomi vaizdai ir girdimi tekstai turi žiūrovui palikti kokį nors įspūdį, sukelti jausmą. Grįžęs namo, žiūrovas gali nebeatsiminti viso spektaklio, bet mūsų tikslas – palikti jo atmintyje tam tikrus fragmentus. Kai kurie žmonės nesupranta teatro, kurį mes kuriame, tačiau kritikos aš nebijau. Menininkas turi kurti toliau ir tikėti tuo, ką daro. Nebijau tų, kurie nurodinėja, koks turi būti teatras.”

Spektaklio pavadinimas asocijuojasi su gimimu ir mirtimi, tačiau režisierius teigia, kad jo trupė yra šiek tiek ateistinių pažiūrų ir apie mirtį stengiasi daug nekalbėti, nes jos, kaip svarbiausios gyvenimo dalies, jie neakcentuoja. Tačiau netrukus teatro vizionierius pats sau paprieštaravo: „Pagrindinė spektaklio tema – kas bus, kai gyvenimas pasibaigs ir ką tuomet galvosime. Ar tai viskas? Ar buvo verta taip gyventi? Dėl ko buvo verta gyventi? Šiuo spektakliu siekiame atverti platų lauką mintims, sukurti tokias akimirkas, kurių metu žiūrovas galėtų galvoti ir mąstyti apie gyvenimo trumpumo temą. Kiekvienas šią temą supras kitaip, tačiau mūsų tikslas – kiekvieną žmogų paliesti individualiai, įkvėpti jį eiti savo keliu.”

Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Michel Schroder
Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Michel Schroder

M. Schröderis galvoja, kad gyvenimo trumpumo tema yra svarbi visiems: „Spektaklio tema aktuali ne tik Šveicarijoje, bet ir visame pasaulyje. Turime savo publiką, kuri domisi mūsų kūryba, bet turime ir tą žiūrovą, kuris spektaklių metu patiria skausmą, nusivilia. Gyvenimo prasmės klausimas sutinkamas daugelyje mūsų darbų. Per savo spektaklius artėjame prie šitos temos. Aišku, mūsų požiūriai šia tema skiriasi, nes nei vienas nežinome, kaip yra iš tiesų. Dėl to stengiamės sukurti laisvės jausmą – ne visada reikia paklusti taisyklėms. Ši pjesė nėra klasikinė: nėra taip, kad kiekvienas aktorius gauna rolę ir turi pasakoti savo istoriją. Norėta parodyti, kad visi personažai – Visatos dalis. Mes norime iš šių dalių padaryti gyvą instaliaciją.”

Režisierius M. Schröderis karjerą teatre pradėjo ne iškart: jis baigė grafinio dizaino studijas, dirbo barmenu, grojo „glamour-punk” muzikos grupėje ir turbūt dėl šios priežasties spektaklio pabaigoje scenoje jis pasirodė vilkėdamas žvaigždėtomis kelnėmis ir sudainavo dainą. Paradoksalu, tačiau visi spektaklio aktoriai tik imitavo dainavimą. „Tai nebuvo išankstinis planas – taip susiklostė eigoje. Nei vienas dainuoti nemoka, o man sekasi visai neblogai,” – apie muzikinius spektaklio sprendimus pasakojo režisierius. „Niekada nežinojau, kas būdinga „glamour-punk” muzikos stiliui, bet dabar tapau šio žanro gerbėju,” – juokavo diskusiją moderavęs A. Davidavičius.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau