Dabar populiaru
Publikuota: 2012 spalio 8d. 13:32

Režisierius Paulius Ignatavičius: „Pakviesdamas vaidinti tėvą siekiu nepatogaus tikrumo ir atvirumo“

„Nuosprendis-metamorfozė“
Leonido Kasimovo nuotr. / Nuosprendis-metamorfozė (nuotr. Leonid Kasimov) (2)

Prabėgus kaip niekada spalvingam ir triukšmingam „Sirenų“ festivaliui, režisierius Paulius Ignatavičius žiūrovus kviečia į kiek santūresnę, tačiau ne mažiau atvirą ir jaudinančią akistatą.

Spalio 11, 12 dienomis, Oskaro Koršunovo / Vilniaus miesto teatro studijoje (Ašmenos g. 8), režisierius pristato naują teatro premjerą – spektaklį „Nuosprendis-metamorfozė“ pagal Franzo Kafkos kūrinius. Apie premjerą kalbamės su pačiu režisierium bei aktorium P. Ignatavičium.

–  „Nuosprendį-metamorfozę“ statai Oskaro Koršunovo/Vilniaus miesto teatre? Kodėl būtent čia?

– Man ši erdvė atrodo eksperimentinė, gal netgi laboratorinė. Būdamas Maskvoje susipažinau su vienu režisieriumi, kuris turi laboratoriją, mačiau keletą jo spektaklių. Jo laboratorija – labai panaši į šią erdvę, kur nėra atskirtos žiūrovų salės, nėra scenos – yra tiesiog viena erdvė, kur susitinka aktorius ir žiūrovas. Galima teigti, jog jie ateina pas mus į namus. Nebelieka jokios skirties tarp aktorių ir žiūrovų.

Ieškojau erdvės, kur galėčiau parodyti šį spektaklį. Pasikalbėjome su teatro meno vadovu, režisieriumi Oskaru Koršunovu, papasakojau jam savo sumanymą – taip ir atsidūrėme čia. Man patinka tai, kas vyksta šiame teatre. Tai gyvas teatras. Manau, jog ateidamas čia pasielgiau teisingai.

–  Kodėl būtent Kafka ir jo kūryba?

–  Kafka, nors ir rašė dvidešimto amžiaus pradžioje, tačiau labai tiksliai nusakė žmogaus padėtį šiuolaikinėje visuomenėje. Jo žmogus yra įspraustas tarp daugybės konstruktų, vertybinių visuomenės normų. Šeima, darbas, visuomenė kelia žmogui pernelyg didelius reikalavimus ir jis visiškai išnyksta tarp šių socialinių struktūrų. Ypatingai jaunas žmogus. Tada jis jau nebegirdi savęs paties, nebemato to, ko jis pats trokšta.

Kafka jautrus žmogui. Kiekviename jo veikėjo žingsnyje glūdi kažkokia problematika, kiekvienas gyvenimo žingsnis duoda daugybę sprendimo galimybių. Jo veikėjas – analizuojantis, mąstantis žmogus. Žinoma, jeigu stengsiesi apgalvoti kiekvieną žingsnį, taip ir išprotėti gali.

Kafka labai jautrus žmogaus santykiui su kitu žmogumi, jo santykiui į pasaulį. Jo herojus – tai itin sudėtingo mąstymo, abejonių kupinas žmogus. Kafka ypatingai jautrus  šeimai, tėvo ir sūnaus santykiams. Jo kūryba yra tarsi jautri, netiesmuka ir sudėtinga tėvo ir sūnaus santykių analizė.

– Tėvo vaidmeniui pakvietei savo tėvą. Tame glūdi kažkokia idėja ar tiesiog reikėjo tokio tipo aktoriaus?

– Jis tiko Tėvo vaidmeniui, netgi jei ir nebūtų mano tėvas. Tiesiog susidėjo tam tikra gyvenimiškų dalykų virtinė. Šį spektaklį repetavome dar studijų metais, o norint pasikviesti kokį aktorių reikėjo finansavimo, kurio tuo metu nebuvo. Tada tėvas norėjo tiesiog mums padėti. Ilgainiui tai išsivystė į ganėtinai įdomų sprendimą – juk pats Kafka yra ganėtinai autobiografiškas rašytojas, rašantis apie save ir savo tėvą. Mūsų atveju irgi išsivystė tam tikras autobiografiškumas.

Pats vaidindamas Sūnų, o Tėvo vaidmeniui pakviesdamas savo paties tėvą siekiu netgi nepatogaus intymumo ir tikrumo. Visų pirma – nepatogumo ir tikrumo pačioje vaidyboje. Spektaklis turėtų būti intymus ir atviras, o tuo pačiu – ir nepatogus, bet kartu ir artimas žiūrovui.  Aišku, jei tik žiūrovas nebijos atsiduoti tam intymumui. Aktoriams keliama panaši užduotis – nebijoti atverti savo vidų bei kalbėti apie intymiausius dalykus.

– Nesinorėjo stoti į absoliučią akistatą su tėvu, scenoje liekant dviese – tik tu ir jis?

– Nesinorėjo. Pati medžiaga nesuteikia erdvės absoliučiai Tėvo ir Sūnaus akistatai. Aš noriu papasakoti istoriją. Dabar daug kas jau nebepasakoja istorijų teatre, bet aš visgi noriu papasakoti pačią istoriją ir man reikia atsvaros Tėvo bei Sūnaus santykiams. Kafkai labai svarbus to vadinamojo biurokratinio aparato vaidmuo, kuris įkūnyja visuomenės normas, taisykles, o kartu ir užslėptus geidulius. Todėl spektaklyje yra Prokuristės vaidmuo – moters, įkūnijančios tą biurokratinę mašiną.

Iš esmės, Tėvas ir Sūnus kalbasi tik vienoje scenoje. Sūnus viską suvokia tik būdamas užsidaręs, nesikalbėdamas. Tik būnant savyje prasideda suvokimas. Tėvas taip pat viską suvokia tik nesikalbėdamas su sūnumi. Įdomu tai, jog jie susikalba tik tuomet, kai nesikalba. Jų vektoriai išsiskiria tik pradėjus kalbėtis.

– Kam skiri šį spektaklį? Kokio žiūrovo lauki?

– Spektaklis yra ganėtinai universalus. Stengiamės jį statyti taip, jog nereikėtų skaityti Kafkos kūrybos prieš einant į spektaklį – žiūrovai turi viską suprasti ir be to. Ieškom kažkokio grynumo.

„Nuosprendį-metamorfozę“ skiriame žmonėms, kurie nebijo nuolat suabejoti vertybėmis, kurias turi, nebijo savęs klausti ganėtinai nepatogių klausimų, nebijo konfrontuoti su ganėtinai aštriu intymumu ir atvirumu. Tai ne toks spektaklis, į kurį publika ateina tiesiog smagiai praleisti laiko. Tai spektaklis, skirtas ieškančiam, mąstančiam žiūrovui.
 

Temos: 2 Režisierius Tėtis
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės