Net 700 filmų žiūrėkite nemokamai. ŽMONĖS Cinema
Išbandyti
Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos už 1,00 Eur!
Prenumeruoti

Rimantas Pelakauskas: „Teatras yra vienas iš būdų gydyti savo sielas“

Atrodo, kad Klaipėdos dramos teatro aktoriaus Rimanto Pelakausko nevargina intensyvus profesinio gyvenimo ritmas, net mėgaujasi juo. Nuo vieno naujo vaidmens prie kito be pertraukų skubantis aktorius sako, kad labai svarbu nuolat išlikti šviežiam – nesustabarėti, neapaugti klišėmis. Net ir po keturių dešimtmečių scenoje jis jaudinasi dėl būsimų spektaklių.
Rimantas Pelakauskas
Rimantas Pelakauskas / Domo Rimeikos nuotr.

Pavyzdžiui, naujausiame M. Borczuch spektaklyje „Lost Lost Lost“ R. Pelakauskas kalba angliškai – tai jam buvo savotiškas nervus kutenantis iššūkis, mat aktorius įsitikinęs, kad žiūrovas spektaklyje neturi matyti, jog aktoriui sunku, „jei žiūrovas mato, kaip sunku aktoriui – tai yra blogai, ne apie tai jis turi galvoti žiūrėdamas spektaklį“.

Su R. Pelakausku kalbėjomės apie teatrą ir jame vykusius didžiulius poslinkius, aktorystės prasmę bei įkvepiančią, pasaulyje šviesos ieškančią teatro bendruomenę.

Domo Rimeikos nuotr./Rimantas Pelakauskas
Domo Rimeikos nuotr./Rimantas Pelakauskas

– Sunku suvokti, kad Klaipėdos dramos teatre esate daugiau nei keturiasdešimt metų – per tą laiką nutiko labai daug, keitėsi santvarkos, žmonės. Smalsu, kaip apibūdintumėte visą tą laikotarpį, kurio liudininku tapote, kaip keitėsi teatras ir ką tie pokyčiai, jūsų nuomone, sufleruoja apie mus, jo žiūrovus, visuomenę apskritai?

– Tai geras ir įdomus klausimas. Kai atėjau, teatras buvo labai ant bangos, dar mums besimokant buvo sukurtas „Mažvydas“ (režisierius P. Gaidys, pagal Just. Marcinkevičių). Nepraleisdavau nė vieno spektaklio – tai buvo šventas dalykas. Tai buvo tikra rezistencija ir teatras buvo vieta, kurioje jausdavaisi svarbus. Sunku apibūdinti tą jausmą, bet jautėsi didžiulė bendrystė tarp žiūrovų ir teatro bendruomenės, visi suprato, kad tai, kas vyksta, yra labai reikšminga, teatras buvo tiesos bastionas. Tai buvo vieta, kur buvo galima apsivalyti nuo kasdien supančio melo ir veidmainystės. Bijau to skambaus žodžio, bet teatras buvo šventykla.

Ir aišku, tuo metu čia dirbo labai spalvinga trupė: Vytautas Kancleris, Vytautas Paukštė, Romualdas Grinevičius, Aleksandras Žadeikis, Algirdas Venskūnas, Henrikas Andriukonis, Povilas Stankus, Marija Černiauskaitė. Suprantate, tai buvo neeilinės figūros, jos išsiskyrė visoje Lietuvos teatro bendruomenėje, buvo sakoma, kad mūsų teatre dirba stipriausia trupė šalyje.

Teatras taip pat buvo labai bohemiškas, gal čia jau senatvės požiūris, bet atrodo, kad būdavo tiek daug pokštų ir nuotykių, juos malonu prisiminti. Buvo ir tamsioji bohemos pusė – kartais jos buvo per daug, kartais ir spektakliai būdavo ne visai blaivūs. Po to įdomaus laikotarpio sekė nuopuolio metai, tad dabar nepaprastai smagu, kad susirinkus dabartinei teatro komandai – tiek Tomui Juočiui su Gintaru Grajausku, tiek visai naujai vadybai – teatre vėl prasidėjo judėjimas. Man vėl grįžta buvimo šventovėje jausmas.

Klaipėdos dramos teatro nuotr./Scena iš spektaklio „Meilė“
Klaipėdos dramos teatro nuotr./Scena iš spektaklio „Meilė“

– Norisi patikslinti, kai minite nuopuolį – kalbate apie ilgai užsitęsusį rekonstrukcijos laikotarpį?

– Taip, tuo metu neturėjome namų, o tai labai svarbu. Taip pat po Sovietų Sąjungos subyrėjimo mums visiems, taip pat ir teatrui, reikėjo perkainoti vertybes, savo misiją. Sovietinės okupacijos laikotarpiu teatras buvo tiesos bastionas. O po jo prasidėjo laisvės metai – viskas galima, apie viską galima kalbėti atvirai. Tarsi išnyko politinės rezistencijos būtinybė. Po nepriklausomybės atgavimo teatrui reikėjo iš naujo surasti savo vietą visuomenėje. Taigi, šios dvi priežastys lėmė, kad kurį laiką teatras buvo tarsi stovintis vanduo, gal net visus 15 metų. Gaila tų metų. Aišku, buvo ir gražių momentų, bet tuo metu iš tiesų ėjome į niekur. Tad labai gerai, kad į karjeros pabaigą vėl jaučiuosi dirbantis teatre, kuris turi, ką pasakyti, kur jaučiuosi esąs europinio teatro dalimi.

– Jei sovietmečiu teatras buvo tiesos erdvė, rezistencijos vieta, kas, jūsų nuomone, teatras yra šiandien?

– Svarbu pabrėžti, kad teatras gali būti labai įvairus. Netrūksta komercinių projektų, kur svarbiausia suteikti pramogą žiūrovui ir užsidirbti pinigų. Bet tai – daugiau saviraiška, ne toks teatras man įdomus. Man teatras pirmiausia yra provokacija, protestas, galbūt skaudus protestas – dabar kalbu savo vaidmens iš „Lost Lost Lost“ monologo fragmentais. Ten kalbama apie tai, kad teatras, kaip ir kitos meno formos, negali būti neapykantos išraiška. Nesvarbu, kaip stipriai nepritariama dalykui, prieš kurį protestuojama, mat kartu su protestu teatras yra ir dialogo forma.

Visiškai sutinku su A. Duda-Gracz, susitikime su publika po „Meilės“ premjeros ji sakė, kad teatras neduoda atsakymų, kaip gyventi ir kodėl gyventi. Jis gali tik klausti, tad žiūrovas teatre visada yra dalyvis, dialogo dalis. Žiūrovas turi būti įsitraukęs į tai, kas vyksta scenoje ir gyventi tame dialoge. Žmonija turi labai daug bėdų, vis labiau apleidžiamas dvasinis gyvenimas, o teatre vyksta tam tikra žmogaus sielos terapija, tai svarbu. Teatre pamedituoji, pagalvoji, kaip gyveni, kodėl, kam, kokia tavo asmeninė misija.

Po to stovinčio vandens etapo teatre esame perėję į kokybiškai naują laiką. Mes kalbame apie žmogų, žmoniją, mūsų misiją čia, šiame pasaulyje. Teatras tapo kur kas globalesnis ir gilesnis. Ir teatras tikrai nėra pramoga – kaip einame gydyti savo kūnų, taip teatras yra vienas iš būdų gydyti savo sielas. Taigi, gal dėl to man labai nepriimtina, jei pamatau į salę ateinantį žmogų su vyno taure. O taip būna. Atsipalaiduoti su spragėsiais galima ir namuose prie televizoriaus – reikia ir to, bet ne teatre. Teatre turi pasiruošti būti išmuštas iš komforto zonos, iš sotumo, iš pertekliaus.

– Šiuolaikinis teatras, kaip, beje, ir kitos meno formos, ne visada pasiekia plačiąją publiką. Kokia jūsų nuomonė apie šią „nesupratau, ką čia norėjo pasakyti“ reakciją?

Matai, manau, kad viena iš teatro misijų yra būti priekyje ir nieko tokio, jei žiūrovas turi pabėgėti link teatro, jį pasivyti. Visais laikais menas yra dotuojamas. Kaip medicinai skiriamos lėšos, taip jos turi būti skiriamos ir menui – jis pats savęs neišsilaikys niekada. Jis privalo būti priekyje, klupti, susižeisti, net susinaikinti ir vėl pradėti iš naujo, jis negali laukti tų, kas nespėja. Žmogus turi justi poreikį pasivyti, suprasti.

Būna, kad nesilankantis teatre žmogus ateina į spektaklį ir išeina sukrėstas – vaikšto visą savaitę galvodamas, ką jis matė, kas jam nutiko ir vėl grįžta. Taip ir turi būti! Kaip jau minėjau, teatras ne anestetikas. Jo reikia, kad žmogaus siela apsivalytų ir augtų. Ir tai nėra kažkas būdinga tik mums, mūsų laikams. Nuo istorijos pradžios mes nuolat siekėme kažko daugiau, pirmykščio žmogaus gyvenimas buvo labai sudėtingas, bet jis paliko įspūdingus piešinius olose ir ant uolų. Jis jau kažkuo tikėjo, kažkur tiesėsi, jam nepakako gyventi rutinoje ir buityje, nepakako vien egzistuoti.

Taigi nereikia pasiduoti aptingimui, kad jei nesupratau, tai ir nereikia. Jei žiūrint spektaklį kažkas viduje sukyla, net jei tai nerimas, irzulys – reikia tai priimti, neatmesti, apgalvoti.

Tai žinant lengviau suprasti ir tikrąją aktoriaus prigimtį – jo darbas nėra vien saviraiška, populiarumo ieškojimas, tai sunki misija. Dėl to žiūrovai su vyno taure arba naršantys telefonuose yra skaudu. Kaip aktorius ruošiasi susitikimui su žiūrovu, taip ir žiūrovas turi susikaupti ir pasiruošti susitikimui su teatru.

Klaipėdos dramos teatro nuotr./Spektaklis „Lost Lost Lost“
Klaipėdos dramos teatro nuotr./Spektaklis „Lost Lost Lost“

– Kalbėjome apie teatrą ir poslinkius jame apskritai, norisi grįžti prie asmeninio lygmens, kaip sau apsibrėžiate, kas yra aktorystė?

– Kai buvau jaunas, visi norėjome būti labai žymūs, norėjome kažkokio pripažinimo. Visi norėjo būti žvaigždėmis.

– Akcentas ant „aš“.

– Be abejo, labai rūpėjo išreikšti save. Bet dabar galvoju, o kas gi yra ta žvaigždė? Iš tiesų, tai labai sunkiai dirbantis žmogus. Aktoriaus profesija yra tokia pat kaip ir visos kitos. Jei jauti tam pašaukimą, kaip bet kokios kitos profesijos atstovas – jausi malonumą gerai darydamas savo darbą, džiaugsiesi esąs reikalingas. Svarbiausia būti reikalingu, pasiekti žiūrovų širdis.

Sakoma, kad gražiausias momentas teatre – aplodismentai ir gėlės, bet jie tik rutina. Gražiausias momentas spektaklio metu būna tada, kai kalbant mano personažui jaučiu, kad tiek aš, tiek scenos kolegos, šviesų ir garso operatoriai – visi esame kartu, tobulai savo laiku ir vietoje, kad kvėpuojame kartu ir kartu su mumis kvėpuoja žiūrovai. Tai didžiausios pilnatvės akimirkos.

– Ar dažnai teatre pajuntate tokias pilnatvės akimirkas?

– Kad jos nutiktų, turi susiklostyti labai daug aplinkybių: turi būti geras režisierius, gera medžiaga, tau pačiam svarbus personažas, gera komanda. Čia sunku apibūdinti, bet net kai ateinu prieš spektaklį ir matau, su kokia meile sudėti, gražiai išlyginti rūbai – net tai yra labai svarbu. Ne dėl to, kad labai mane gerbia, bet dėl to, kad visi stengiamės kuo geriausiai atlikti savo darbą, kad mylime ir saugome vieni kitus. Tada jaučiu didžiulę bendrystę ir palaikymą, jaučiu, kad galime pasiekti puikių rezultatų.

– Vaidinote abiejuose Klaipėdos dramos teatre kurtuose Agatos Duda-Gracz spektakliuose, vaidinote ir Jano Klatos spektaklyje. Ką pasiėmėte sau iš darbinės patirties su šiomis šiuolaikinio Lenkijos teatro žvaigždėmis?

– J. Klata davė labai gerą, žemišką pamoką. Per repeticiją patyriau sunkią traumą ir gydytojai pasakė, kad jei dar norėsiu vaikščioti, reikia du–tris mėnesius nedirbti. J. Klata suburbėjo, kad „ką tie gydytojai...“, pasiėmė dublerį, bet po kurio laiko vėl grįžo pas mane – jam reikia, kad vaidinčiau ir tiek. O koks tas mano vaidmuo – nedidelis, epizodukai, bet jis užsispyręs kviečia. Taigi su kančiom, su fiziniu skausmu ėjau, dariau ir padariau. Kai po premjeros apsikabinome, sakė, kad gerbia mane, o aš jam sakiau, kad labai dėkoju, jog privertė. Juk kitu atveju būčiau tuos mėnesius gulėjęs iškelta koja ir depresavęs. O dabar ir turiu vaidmenį, ir įveikiau nemažą iššūkį. Iš J. Klatos pasimokiau nepasiduoti ir ryžtingai siekti tikslo. Prisipažinsiu, kad proceso metu mintyse režisieriui turėjau visokių replikų, bet dabar esu tikrai nuoširdžiai jam dėkingas ir labai patenkintas su juo susidūręs.

Kas dėl A. Duda-Gracz, tai jau esu sakęs, kad ji man sugrąžino pasitikėjimą ir tikėjimą teatru. Tam tikra prasme, ji grąžino mane į šventovę. Darbas su ja apvalė susikaupusias profesines rūdis. Tokios patirtys reikalingos. Vienas iš pavojų aktoriaus darbe – apaugti štampais, pajusti, kas veikia ir tuo naudotis.

– Paskutinis režisierių iš Lenkijos gretose buvo Michał Borczuch. Jis Klaipėdoje kūrė spektaklį, įkvėptą Jono ir Adolfo Mekų biografijos. Kuo išsiskiria šis režisierius?

– M. Borczuch atsivežė labai aiškią viziją, įsivaizdavimą, kaip viskas turės būti. Kaip per J. Meko ir kitų to laikotarpio žymių žmonių asmenybes kalbėti apie meno paskirtį. Tai labai intelektualus spektaklis ir negaliu jo įvardinti nei kaip labai lietuviško, nei kaip labai lenkiško. J. Mekas buvo lietuvis, bet taip pat jis buvo pasaulio žmogus. Lygiai taip pat mes esame žmonijos dalis. Spektaklyje vaizduojamas postapokaliptinis pasaulis, jame žmonės, bandantys jo griuvėsiuose surankioti savo žmogiškosios tapatybės nuolaužas ir jas rekonstruoti. Tai labai artima, juk dabar visi juntame apokaliptines nuojautas. Man imponuoja, kad šiame spektaklyje kalbame ne apie savo kiemo problemas, bet apie žmoniją.

„Lost Lost Lost“ labai žodinis, daugiau skleidžiasi per kalbą nei per veiksmą. Man kaip aktoriui tai labai įdomi darbinė patirtis – ką tik buvo A. Duda-Gracz, ji labai vizuali, o čia viskas visai kitaip. Labai įdomu eiti visai kitu keliu, išbandyti kitokį darbo stilių.

– Spektaklyje atliekate Adolfo Meko, Vytauto Landsbergio vaidmenis – kaip sekėsi juos kurti?

– Mes ne tiek vaidiname, kiek bandome rekonstruoti spektaklyje figūruojančių asmenybių pasaulėjautą, jų mąstymą, požiūrį. Mes nesusitapatiname su jomis. Esame tarsi postapokaliptinio pasaulio tyrėjai, bandantys atkurti, rekonstruoti tai, kas buvo, atsekti žmonijos dvasios esmę. Scenoje atvirai rodome, kad nepretenduojame suvaidinti J. ar A. Mekų, V. Landsbergio ar Susan Sontag. Mes bandome suprasti jų būseną, jų mintis, jų kelią.

– Kas šio spektaklio kūrimo procese iš jūsų reikalavo daugiausia jėgų?

– Man reikia kalbėti anglišką dialogą ir su mano anglų kalbos žiniomis tai vienas didžiausių sunkumų. Kaip pas J. Klata vargau su ta sužalota koja, taip čia dar kitas diskomforto lygmuo. Bet toks mano darbas. Iššūkį reikia priimti, perprasti ir įveikti. Teatras tokia vieta, kur nėra nieko neįmanomo.

Aišku, žiūrovui nei šilta, nei šalta mano anglų kalbos žinios. Ir jei jausis, kad dėl to vargau – bus blogai, jei žiūrovas mato, kaip sunku aktoriui – tai yra blogai, ne apie tai jis turi galvoti žiūrėdamas spektaklį.

– Minite, kad spektaklis kuria postapokaliptinio pasaulio erdvę ir kad mes patys gyvename pasaulio pabaigos nuojautomis. Tai bendras fonas tiek kūrėjams, tiek teatro žiūrovams – kaip tas visa smelkiantis jausmas jus veikia?

– Be abejo, aplinka kažkiek veikia, liečia ir rezonuoji su tuo. Bet taip pat gali būti, kad ji išjudina, padeda sufokusuoti mintis, jog galėtum tiksliau ir aiškiau kalbėti apie tai, kas svarbu. Tai motyvuoja. Galima kalbėti apie globalius dalykus, bet jei neturėsi vidinės motyvacijos – tai nebus svarbu. Dabar viskas aštru ir gyva.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
IKEA tvarumo ir klimato ataskaitose – išradimai iš Lietuvos
Reklama
Gyvenimiško patarimo – ne į ekspertus, o į būrėjus: sėkmės kavos tirščiuose ieško 12 proc. lietuvių
Reklama
Išskaidote investicijas? Ar žinote visas rizikas bei galimybes?
Reklama
Lietuvių sukurtas dokumentinis serialas – odė Baltijos šalių šefams
Užsisakykite 15min naujienlaiškius