Scenografė R. Valčik apie „Naująjį nuomininką“: „išsaugoję nuostabos jausmą, mes švelnėjame“

„Naujojo nuomininko“ pasakojama istorija itin paprasta – į butą atsikrausto vyras, kartu su juo ir begalė jo daiktų. Spektaklio kūrėjai rodos nesuskaičiuojamoje nuomininko dėžių gausoje sutalpino visą gyvenimo naštą – malonią, slegiančią ir einant laikui vis sunkėjančią.

Pakviesta pokalbiui R. Valčik akcentavo, kad kuriant „Naujojo nuomininko“ scenovaizdį buvo nepaprastai svarbus darnus kūrybinės komandos darbas, nes scenografija atgyja tik bendromis pastangomis su vaizdo projekcijų menininku Tomu Stoniu ir šviesų dailininku Pauliumi Jakubėnu.

- Papasakokite, kokį pasaulį turėjote sukurti šiam spektakliui, kuo jis ypatingas?

- Režisierius spektaklyje labai visapusiškai viską apjungia – jis labai jautrus garsui, jis jautrus vaizdui, labai plačiai domisi daile, muzika, teatru, antropologija ir t.t., o E. Ionesco pjesėje labai daug erdvės interpretacijai. Esu dėkinga dirbdama tokiomis aplinkybėmis. Man svarbiausia atliepti režisieriaus sumanymus, tai, kaip jis interpretuos pjesę. Žilvinas norėjo paimti ir praverti nuomininko dėžes, pamatyti, kas jose sukaupta. Tai labai suintrigavo. Spektaklį galima sudalinti į tris dalis – pirmoji labai pagarbus gestas autoriui, antrojoje, keliaujant dėžėms, prasideda cirko elementais praturtinta mūsų interpretacija, toje dalyje nemažai akrobatikos, kuri virsta sudėtinga choreografija, o galiausiai trečiojoje dalyje atsiveria dėžės ir iš jų pabyra įvairūs motyvai, norai, prisiminimai, paslaptys. Nemenkas iššūkis, kaip visa tai atskleisti scenoje ir tuo pat metu neapkrauti teatro daiktais. Man labai rūpi, kad scenografija nebūtų monolitiška, nepajudinama, norisi, kad ji greitai susikonstruotų ir išsikonstruotų, perdėtai neapsunkinti teatro techninio personalo, bet šįkart gausis kompromisas. Suprantu, kaip sudėtinga aptarnauti tokius spektaklius - kokios disciplinos, pasiruošimo, darnos tai reikalauja. Rodant spektaklį reikės nemažai žmogiškųjų resursų, susikaupimo – jame daug video medžiagos, apšvietimo, įvairių instaliacijų, labai svarbu viską tiksliai suvaldyti. Kiek buvo įmanoma, viską supaprastinome ir išgryninome, bet taip, kad liktų toks vizualinis koncentratas, kurio reikia spektakliui.

Domo Rimeikos nuotr./Scena iš spektaklio „Naujasis nuomininkas“

- Ar esate dirbusi su E. Ionesco kūriniais?

- Esu kūrusi scenografiją Giedriaus Kuprevičiaus operai pagal E. Ionesco dramą „Pamoka“ su Klaipėdos jaunimo teatru. Iš to proceso pamenu, kad absurdo žanras leidžia daug ir įvairiai fantazuoti, tarkim, vieną personažą gali vaizduoti net keturi atlikėjai, vienoje suknelėje tilpti keturi žmonės. Absurdo pjesės leidžia naudoti grotesko stilių, utriruoti, eiti per efektą – dirbant su jomis labai smagu išjudinti kūrybinį raumenį, pažaisti. Psichologiniame teatre paprastai daug aiškesnė ir išbaigtesnė forma. O perdėta forma gali blaškyti ir būti net perteklinė, užgožti subtilius emocinius dalykus.

- Minite, kad šio spektaklio atveju ypatingai svarbus komandinis darbas, gal galite tai paaiškinti plačiau, juk dabar dažname spektaklyje veikia vaizdo projekcijos, itin svarbios šviesos, muzika?

- Kalbant apie „Naująjį nuomininką“, čia viskas nepaprastai persipynę, beveik neįmanoma atskirti. Kuriu paviršių, o Tomas Stonys ant jo ruošia projekciją. Tie paviršiai turi būti tiksliai apgalvoti ir paruošti – projekcijos gula ant dekoracijų, kartais jas net diktuoja. Turime dirbti ranka rankon, pavyzdžiui, Tomas negali paruošti vaizdo, kol nepagamintos dekoracijos, o ir aš kai kurių dalykų negaliu daryti tol, kol nežinau, koks bus kadro vaizdas, kiek erdvės jam reikės. Gaunasi labai specifinis, koliažinis darbas. Tas pats su šviesų dailininku Pauliumi Jakubėnu, kurio šviesos suteikia tūrio scenografijos objektams. Dalinamės eskizais ir brėžiniais, kartu nusprendžiame dydžius, materijas ir tekstūras. Bendradarbiavimo ypatumą galima lyginti su tekstile – kiek daug jame gijų. Dalyvauti šiame procese, įvairiuose techniniuose laboratoriniuose ieškojimuose man buvo labai įdomu.

Domo Rimeikos nuotr./Scena iš spektaklio „Naujasis nuomininkas“

- Iš kol kas atskleistų spektaklio nuotraukų matyti, kad personažai patys susilieja su daiktais, kyla įspūdis, kad scenografija bus labai aktyvi ir tikrai ne iliustracinio pobūdžio?

- Netgi sakyčiau, kad šįkart scenografija yra daugiau kaip mizanscenavimo aspektą turinti kompozicija nei scenografija kaip organizuota erdvė. Toks sudėtinis paveikslas. Aktorius scenoje gali susilyginti su daiktu, tad scenoje visi tampa lygiaverčiais elementais – figūrų grupėje yra gyvas personažas ir negyvas daiktas, dėžė, lėlė. Atsiranda žaidimas masteliais – aktorius tampa manekenu ar objektu, ir lygiai taip pat daiktas tampa aktoriaus kopija, jį pakeičia lėlė. Kinta ir erdvės mastelis, žaidžiama su bendru ir stambiu planais, pavyzdžiui, didelis kambarys staiga nepaprastai sumažėja. Nemažai dalykų į spektaklį atėję ir iš kinematografijos, tai diktuoja projekcijos, apšvietimas, žaidžiama montažo principais ir naudojama nebylaus, nespalvoto kino estetika.

- Fiziniai šio spektaklio aspektai labai svarbūs, bet esate ir jo kostiumų dailininkė, turbūt kitaip ir negali būti tokio tipo kūrinyje? Ką buvo svarbu koduoti kuriamais kostiumais?

- Taip, viskas labai susiję, personažas yra scenovaizdžio dalis, dar vienas visumos elementas. Buvo svarbu, kad kostiumuose nebūtų nuorodų į jokį konkretų laikmetį, kaip ir, pavyzdžiui, René Magritte ar Salvadoro Dali paveiksluose žmonės tarsi pakibę laike, abstraktūs. Žiūrint spektaklį bus sunku pasakyti, kas tai per kostiumas ar skrybėlė, bet kokios erdvės ar laiko nuorodos nusitrynę. Personažai amžini, lyg koks Samsaros ratas – jie buvo, yra ir bus. Lygiai kaip ir pati „Naujojo nuomininko“ istorija – siužetas turi pradžią ir pabaigą, bet galima įsivaizduoti, kad tai vyksta nuolat, be perstojo. Savotiška Švilpiko diena. Taip pat ir naudojami objektai yra neutralūs, aišku, yra tam tikros formos, pavyzdžiui, lagaminai, bet jie pas mus tokie lyg piešti vaiko – dėžė su rankena.

Vienintelė sąlyga, kurią turėjome nuo pat darbo pradžios, kad visa realybė yra juodai balta, pilka, o spalvų įvairovė atsiranda tik lagaminuose, dėžėse. Nuomininko prisiminimai dėl to atrodo realesni nei pats personažas.

Domo Rimeikos nuotr./Scena iš spektaklio „Naujasis nuomininkas“

- Buvote išskyrusi „Naujojo nuomininko“ kinematografiškumą. Kai kurie iš spektaklio aktorių taip pat užsiminė, kad žiūrovų laukia tokie vaizdai, kokius galima sutikti tik ekrane. Jūsų nuomone, kuo ypatingas fantastinis pasaulio vaizdas scenoje, lyginant jį su ekrano galimybėmis?

- Šis spektaklis labai teatriškas, teatriškas tiesiogine prasme – jis kuria iliuziją, o ji yra mūsų raktas, pati teatro esencija. Scenoje yra aktorius, bet jis joje kaip visai kitas asmuo – spektaklio personažas. Žiūrėdami į tam tikrą daiktų konfigūraciją ir apšvietimą, patikime, kad matome kažkada buvusią ar kitaip įmanomą realybę. Teatre manipuliacija daiktais, apšvietimu, muzika kuria laiko, vietos, laikmečio, net emocinės būsenos iliuziją. Teatras yra iliuzijos menas – lengvas daiktas tampa sunkiu, sunkus lengvu, didelis tampa mažu, o mažas dideliu. Kai Lietuvoje 1996 m. viešėjo Philippe Genty teatras, sėdėjau išsižiojusi – mačiau, kad jie kaip iliuzionistai per visą spektaklio laiką triuką deda ant triuko, supratau, kad jie milisekundės tikslumu kuria iliuziją, bet vis tiek lyg vaikas tikėjau tuo, ką matau ir jutau nepaprastą saldumą. Iki šiol prisimenu tą stiprų pojūtį, didžiulį malonumą patirti nuostabą, patikėti neįtikėtinais dalykais. Tai turi vaikai, ir manau, kad tai labai graži savybė, kurią būtų gera išlaikyti ir suaugus. Tad ir čia, „Naujajame nuomininke“, naudojamės proga kurti iliuziją, suteikti galimybę žiūrovams pajusti nuostabos jausmą. Man buvo labai keista, kai spektaklis „Alisa veidrodžio karalystėje“ buvo priskirtas prie vaikų spektaklių, manau, kad jis tinkantis visiems. Žaismingumą esame linkę priskirti vaikams, bet jis gali būti ir suaugusiųjų teatre.

- Ši jūsų įžvalga atrodo svarbi – gyvenimas, kuriame pritrūksta nuostabos ir žaismingumo jausmo, gali tapti labai sausas.

- Tikiu, kad išsaugoję nuostabos jausmą, mes švelnėjame, nesurambėjame, turime mažiau pykčio. Viskas mumyse minkštėja ir esame empatiškesni ir atviresni. Manau, kad nuostaba yra tai, kas atveria ir atrakina kiekvieną žmogų. Taigi, teatras šiuo atveju gali būti kaip savotiška terapija –teatro salėje susirenka žmonės ir kartu patiria nuostabos jausmą.

Domo Rimeikos nuotr./Scena iš spektaklio „Naujasis nuomininkas“

- Kuo iš savo temų klodo jums labiausiai rezonuoja šis spektaklis?

- „Naujajame nuomininke“ slypi nemažai dviprasmiškumo. Viena jo pamatymo perspektyva susijusi su „kas“: tai pats veiksmas, kai daugėjantys daiktai pradeda nugalėti patį žmogų. Nors nėra klasikinio konflikto „žmogus prieš žmogų“, konfliktu tampa „žmogus prieš savo paties sukurtą daiktų pasaulį“. Šis konfliktas pavirsta trauma. Ši trauma gali būti susijusi ir su tėvais, ir su senatvės motyvais, ir neįvykusiomis meilėmis, neišsipildžiusiomis svajonėmis, įvairiomis fobijomis, egzistenciniais klausimais. Bet yra ir kita perspektyva, atsiskleidžianti per „kaip“: kokiu būdu viskas perteikiama – per objektų teatrą, kuriame yra ir lėlės, ir pantomima; per technologijų teatrą, kuriame yra ir video scenografija, ir naujojo cirko elementai. Tame, kaip viskas vyksta yra nemažai žaismingumo. Tad žiūrint spektaklį galima rinktis vieną ar kitą perspektyvą – giliau pamąstyti, bet ir pasijuokti. Toks kūrinio daugiabriauniškumas ir daugiasluoksniškumas leidžia rastis reikšmių interpretacijai.

- Pabaigai labai praktinis klausimas, „Naujasis nuomininkas“ – daiktų pjesė, pasakojanti apie gyvenime imančius dominuoti daiktus, spektaklio scenografija sudėtinga, joje daug objektų ir jų junginių – peršasi klausimas ir apie tvarumą teatre. Ar jums ši tema svarbi ir kiek ji atsispindi šiame darbe?

- Iš savo patirties žinau, kiek visko lieka su kiekvienu spektakliu. Jau galiu numatyti, koks bus krūvis, apimtys. Šiuo atveju prašiau, kur įmanoma, panaudoti senas dekoracijas, tad, pavyzdžiui, kambario dekoracijai kaip medžiagą naudojome jau nurašyto spektaklio dekoracijos skydus, juos perpjaustydami ir perdažydami. Lygiai taip pat senus lagaminus surinkome iš žmonių, už centus supirkinėjome sendaikčių parduotuvėse, stengėmės kuo mažiau pirkti naujų daiktų. Spektaklyje naudojamus rekvizitus gaminome taupiai, nenaudodami daug naujųjų technologijų – naudojome senas klasikines papjė-mašė technikas, audinių likučius iš teatro sandėlių.

Didžiulė dovana turėti gerą meistrų komandą teatre. Man talkino teatrui atsidavę žmonės, turintys auksines rankas, begalinę kantrybę ir neskaičiuojantys savo laiko. Vieni iš jų – teatro vyr. dailininkė-dekoratorė Daiva Dašenkovienė ir spektaklių pastatymo skyriaus vadovas bei stalius Gintautas Jokubauskas. Spektaklis pareikalavo labai daug rankų darbo, bet turint puikią komandą viskas buvo įmanoma. Jei spektaklio vertė matuojama per tai, kiek laiko ir kruopštaus darbo įdėta – tuomet „Naujasis nuomininkas“ labai brangus spektaklis.

Teatre dirbantys žmonės ypatingi, jei čia reikia siuvėjo, staliaus ar kokio kito amato atstovo – jie turi būti specifiniai. Tai nebus paprastas stalius, ar paprastas siuvėjas. Čia menas susitinka su amatu, meistryste. Šie žmonės turi meninę gyslelę – dažnai dalykai konstruojami, formuojami eksperimentuojant, daug kas daroma ne pagal taisykles, ieškojimo būdu.

Tvarumas, ekologija man labai rūpi ir pasisakau už tai, kad dekoracijos būtų lengvai perdirbamos ar utilizuojamos, kad likusios kaip statybinės medžiagos kitiems spektakliams galėtų būti pernaudojamos, tik aišku, tam reikia gerų meistrų. Dėl to tikiu, kad teatras turi fokusuotis į žmogiškuosius resursus, nepaleisti didelę patirtį turinčių žmonių.

Spektaklio „Naujasis nuomininkas“ premjera Klaipėdos dramos teatre rugsėjo 18 d.

Režisierius Žilvinas Vingelis, scenografė ir kostiumų dailininkė Renata Valčik, kompozitorius Andrius Šiurys, vaizdo projekcijų menininkas Tomas Stonys, cirko choreografas Kęstas Matusevičius, šviesų dailininkas Paulius Jakubėnas, dailininkės asistentė Aistė Alksnytė, iš prancūzų kalbos vertė Laima Rapšytė, režisieriaus asistentas Marius Pažereckas.

Vaidina Jonas Baranauskas, Kamilė Andriuškaitė, Karolis Norvilas, Liudas Vyšniauskas.