Sekite 15min Google
Į Vilnių atvyks ir pats režisierius – iki šiol jis vyko į visas savo spektaklių užsienio gastroles, kartais ir pats pasirodo scenoje. Galbūt jį išvys ir Vilniaus publika. 28-erių metų greit sulauksiantis kūrėjas – savo darbais jau sužavėjo žiūrovus ir teatro kritikus, ne tik Europoje, bet ir pasaulyje, o su savo darbais yra aplankęs prestižinius tarptautinius festivalius ir teatrus.
Po premjeros Avinjono festivalyje 2025 m., jo spektaklis „Mami“ sulaukė plataus pripažinimo Prancūzijoje, o laikraščiai „Le Monde“ ir „Libération“ gyrė kūrinio emocinį gilumą ir išskirtinę teatro viziją. Spalio 2 ir 3 dienomis šis spektaklis bus pristatytas teatro festivalyje „Sirenos“ ir rodomas Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje.
„Spektaklyje yra keletas biografinių detalių – galite pamatyti mano tėvo ir močiutės modelį jos gyvenimo pabaigoje, kai ji buvo labai sena: tėvas ja rūpinosi, prausė ir maitino kaip vaiką. Galiausiai, simboline prasme, vaikas tapo tėvu, o tėvas – vaiku. Šią idėją ir perkėliau į spektaklį. Jame matote santykį, kuris prasideda nuo moters, pagimdančios sūnų. Vėliau matyti, kaip šis sūnus užauga į aukštą stiprų vyrą, ir ateina jo eilė rūpintis motina“, – interviu pasakoja režisierius.
-
„Sirenų“ meno vadovė Kristė Agota Savė: apie graikų spektaklius, ukrainiečių vizitą ir svarbiausias festivalio temas
-
Nuo „Šreko“ su ugnimi spjaudančiu drakonu iki Ostermeierio: ką šį sezoną ruošia Kauno teatrai
-
Sidabrinio Venecijos liūto laureatas Mario Banushi atvyksta į Vilnių su spektakliu „Mami“
– Prieš kelis mėnesius gavote Sidabrinį liūtą Venecijos bienalėje, sveikinu! Kaip jaučiatės?
– Ačiū! Tai įvyko birželį, bet jausmas vis dar labai šviežias. Jaučiuosi palaimintas ir pagerbtas, nes tai didelis įvertinimas, kuris išties atneša pokyčių – juos jau pastebiu. Suprantu, koks šis įvertinimas yra svarbus. Tai keičia žmonių požiūrį į mano darbus. Deja, bet menininkams dažnai reikia kažkieno įvertinimo, kad jaustųsi suprasti ir pripažinti. Būtų geriau, jei taip nebūtų, bet faktas toks, kad tai tikrai padeda karjeroje – visi apdovanojimai, pakvietimai į garsius festivalius ir panašiai.
Apdovanojimas gali paskatinti ir kitus festivalius nuspręsti parodyti mano kūrybą savo šalyse. Tačiau, noriu tikėti, kad tai nebus vienintelė priežastis. Noriu tikėti, kad festivaliai ir teatrai pristato mano darbus todėl, kad jiems patinka mano kūryba ir mano kuriami pasauliai.
– Na, „Sirenų“ komanda jus pakvietė dar prieš gaunat „Sidabrinį liūtą“, reiškiasi, tikrai įvertino ir buvo susižavėję Jūsų kūryba. Skaitydama jūsų biografiją mąsčiau: jūs esate labai jaunas, o jau pristatėte darbus Avinjono festivalyje, kuriam kiti režisieriai ruošiasi daug metų, taip pat kituose svarbiuose festivaliuose, dabar – didelis pripažinimas Venecijoje. Ar vis dar jaučiate džiaugsmą, kai viskas vyksta taip greitai?
– Žinoma, kad jaučiu džiaugsmą! Jaučiuosi kaip vaikas – jaudinuosi kaskart, kai keliaujame į naują vietą. O kai publika šiltai priima mano kūrybą – jaučiuosi pagerbtas. Tikrai prie to nepripratau ir negalvoju, kad tai „tiesiog dar vienas festivalis“. Visada, kai vykstu į naujas šalis ar miestus, nekantriai noriu pamatyti, kaip viskas bus.
Dabar labai laukiu kelionės į Lietuvą ir „Sirenų“ festivalio. Įdomu, kokia bus žmonių reakcija. Mano ryšys su šio festivalio kuratoriais jau dabar labai gražus – mus priėmė puikiai, todėl tiesiog nekantrauju pamatyti, kaip pavyks pristatyti savo darbą Vilniaus scenoje.
Dabar labai laukiu kelionės į Lietuvą ir „Sirenų“ festivalio.
– Gal galėtumėte daugiau papasakoti apie spektaklį „Mami“, kurį rodysite Vilniuje? Kas jus įkvėpė sukurti spektaklį apie motinystę?
– Didžiulis įkvėpimo šaltinis man yra motinos figūra. Iki šešerių metų augau su močiute, vėliau – su biologine motina, o mano gyvenime visada buvo ir pamotė. Be to, dar buvo ir tetos, kurios man taip pat buvo kaip mamos. Taigi, mane visada supo visos šios motiniškos figūros. Pagalvojau, kad noriu sukurti kažką apie tą motinišką įvaizdį, tačiau ne autobiografinį ar dokumentinį spektaklį apie savo gyvenimą.
Aišku, spektaklyje yra biografinių detalių – galite pamatyti mano tėvo ir močiutės modelį jos gyvenimo pabaigoje, kai ji buvo labai sena: tėvas ja rūpinosi, prausė ir maitino kaip vaiką. Galiausiai, simboline prasme, vaikas tapo tėvu, o tėvas – vaiku. Šią idėją ir perkėliau į spektaklį. Jame matote santykį, kuris prasideda nuo moters, pagimdančios sūnų. Vėliau matyti, kaip šis sūnus užauga į aukštą stiprų vyrą, ir ateina jo eilė rūpintis motina.
Galiausiai spektaklyje keliame klausimą: kas iš tiesų yra tėvas? Kas yra globėjas ir kas apsaugos mane? Būtent todėl į spektaklį norėjau įtraukti ir žemo ūgio moterį. Man patiko ši ironija – kas čia didelis, o kas mažas? Kas kuo pasirūpins? Ši moteris spektaklyje yra labai simbolinė figūra: ji eina nuo vieno veikėjo prie kito ir rūpinasi visais, ji yra ranka, atnešanti globą. Kūrinyje žongliruojama šiomis prasmėmis – kas yra tėvas, kas yra globėjas ir kas iš tiesų yra motina.
Galiausiai spektaklyje keliame klausimą: kas iš tiesų yra tėvas?
– Jei kalbėtume apie motinas ir rūpestį, kas jums asmeniškai yra svarbiausias, emocingiausias dalykas? Pasiaukojimas? Galbūt tai, kad vaikai palieka namus ir užmiršta motinas? Kas jus labiausiai jaudina, kai kalbame apie motinystę?
– Manyčiau, kad pasiaukojimas, kurį paminėjote, yra itin svarbus. Negaliu ignoruoti fakto, kad mano paties mama tikrai paaukojo save dėl manęs ir mano seserų. Ji tiesiog apribojo savo pačios gyvenimą: dirbo ilgas valandas, kad atneštų į namus pinigų, suteiktų mums viską, ko norėjome – nuo būrelių iki maisto. Šio pasiaukojimo aš niekada negalėsiu pamiršti.
Taip pat negaliu ignoruoti – tiek simboline, tiek praktine prasme – paties maitinimo fakto, kai motina maitina vaiką savo krūtimi ar savo rankomis. Žinoma, motinos sąvoka yra kur kas platesnė: vaikui motina gali tapti ir tėvas, ji ne visada būna biologinė mama, tai gali būti ir močiutė.
Man asmeniškai tai siejasi su moters figūra, tačiau kitiems motinos vaidmenį gali atlikti ir ne moteris. Nemažai kartų esu girdėjęs žmones, kuriuos užaugino tik tėvas (nes mama mirė ar dėl kitų priežasčių), sakant: „Mano tėvas man buvo ir mama“. Šis žodis yra toks galingas... Nepaprastai svarbu kažką vadinti mama, net jei tai nėra tavo tikra mama.
– Jūsų kūriniams būdinga nenaudoti žodžių – arba bent jau šiame spektaklyje jų atsisakote. Nepaisant to, žinutė vis tiek puikiai perduodama ir viskas tampa suprantama. Kodėl pasirinkote kurti be dialogų ir žodžių?
– Tiesą sakant, nežinau, ar tai mano braižas, tačiau tai – man priimtiniausias saviraiškos būdas. Nuo pat savo pirmojo kūrinio „Ragada“, kurį sukūriau būdamas 20-ies, visada norėjau daryti kažką be žodžių. Nesakau, kad taip darysiu visada, ateityje esu atviras dialogų ir žodžių naudojimui, tačiau kol kas spektakliai be žodžių man veikia geriausiai.
Net ir kasdieniame gyvenime dažnai renkuosi išsireikšti ne žodžiais, o per tikrą ryšį su žmogumi – jį apkabindamas arba tiesiog kartu leidžiant akimirką tyloje. Kartais tyla sukelia keistą, nepatogų jausmą, tačiau būtent tas nepatogumas leidžia man jaustis labai gyvam. Žmonės dažniausiai bando tą nepatogią tylą nutraukti, nes jaučiasi nesaugiai, tačiau aš tyloje jaučiu gyvybę ir man patinka kurti pasitelkiant kitus elementus: spalvas, šviesą, garsą bei judesį.
Geriausia iliustracija būtų tokia: įsivaizduokite, kad naktį ar ryte einate tuščia gatve ir pro namo langą pamatote moterį, šukuojančią plaukus, arba kažką, maitinantį kitą žmogų. Aš pats dažnai sustoju prie tokių langų ir tiesiog stebiu, kas vyksta namų viduje. Būtent tai noriu perkelti ir į teatrą.
Spektaklyje žiūrovai mato šeimos gyvenimo fragmentą, tikrą akimirką, ir tam ne visada reikia žodžių. Tiesiog mato moterį, kažką darančią, girdi vėjo garsą, stebi tai kokias penkias minutes, o po to mąsto: „Oho, pamačiau didžiulę istoriją“.
Taip viskas lieka žiūrovų rankose – jie kuria dramaturgiją, leidžia pasireikšti savo vaizduotei. Pradeda kelti klausimus: kas ši moteris? Kodėl ji šukavo plaukus? Ar ji išėjo iš namų, ar niekada jų nepaliko? Noriu palikti siužetą atvirą, kad žmonės susikurtų savo pačių versijas ir pasakojimus.
Noriu palikti siužetą atvirą, kad žmonės susikurtų savo pačių versijas ir pasakojimus.
– Ačiū, kad dabar neatsisakėte žodžių ir atsakėte į mano klausimą, kodėl nenaudojate žodžių.
– Esu įpratęs naudoti žodžius, ir net jei savo darbe jų atsisakau, puikiai suprantu, kodėl žodžiai tokie svarbūs. Nėra, kad garsiai deklaruočiau: „Aš esu menininkas, nemėgstantis žodžių, jie bereikšmiai.“
Aišku, kad jie reikšmingi ir yra daugybė būdų, kaip kiti režisieriai gali juos panaudoti labai gražiai ir prasmingai, bet aš, kaip režisierius šiuo metu nemanau, kad tai yra tas būdas, kuriuo geriausiai išreiškiu save. Taigi palieku tai kitiems režisieriams, kurie tai daro geriau nei aš.
– Tiesa, jūsų spektakliai primena dailininko darbą, netgi kai kuriuos garsius paveikslus. Ar semiatės įkvėpimo iš meno istorijos, iš šiuolaikinių vizualiojo meno kūrinių? Pastebėjau ir tam tikrų religinių motyvų.
– Taip, religija man yra labai svarbus atskaitos taškas, nes užaugau labai religingoje šalyje. Tai man yra didžiulis įkvėpimo šaltinis. Ir taip, paveikslai, tapyba, dailininkai – man labai patinka lankytis muziejuose. Kiekvieną kartą, kai atsiduriu naujame mieste, noriu aplankyti muziejus, kuriuose eksponuojami klasikiniai paveikslai, bet taip pat ir naujus bei šiuolaikinius muziejus, nes tai ir teikia daug inspiracijų.
Yra tokių tapytojų, kuriuos žinojau, bet su kitais supažindino žiūrovai, sakydami: „O, tavo kūrinys tikrai primena šį menininką.“ Taigi kartais man labai norisi daugiau pasidomėti jais. Iš dailininkų mane įkvepia Boschas, Frangelico, Hopperis, Frida Kahlo. Įkvepia kaip jie vaizduoja šviesą, spalvas, judesius.
– Skaičiau, kad prisiminimai yra labai svarbūs jūsų kūryboje. Ar taip ir yra?
– Kaip sakiau, „Mami“ nėra autobiografinis kūrinys, bet, žinoma, jame glūdi mano prisiminimai, mano tikrosios šaknys. Tai pirmas dalykas, kuris suteikia man stiprybės. Jei pamirščiau savo šeimą, savo šaknis, savo vaikystę, nemanau, kad dar turėčiau įkvėpimo. Būtent tai man suteikia jėgų – prisiminimai apie močiutę, tėvą, namus, kuriuose užaugau iki šešerių metų, kur gyvenome labai skurdžiai, kur namuose kūrenome ugnį, kad būtų šilčiau, būdavo, kad dingdavo elektra, ir mes sėdėdavome prie žvakių.
Būtent šie vaizdai įkvepia mane kaip menininką, suteikia medžiagos būsimiems kūriniams ir padeda man likti savimi. Ir tai yra unikaliausia – juk kiekvienas yra kitoks. Manau, kad nepamiršti savo šaknų – tai būdas būti sąžiningam.
Kaip sakiau, „Mami“ nėra autobiografinis kūrinys, bet, žinoma, jame glūdi mano prisiminimai, mano tikrosios šaknys
– Ar jums didesnę įtaką tau daro Albanija, kur gimėte, ar Graikija, kurioje praleidote nemažai metų?
– Taip, dabar gyvenu Graikijoje, bet abi šalys man yra didžiulis įkvėpimo šaltinis. Nežinau, ar galėčiau rinktis. Tas šalių, kultūrų derinys, suteikia man, kaip menininkui, laisvę simboliškai sukurti savo šalį, sukurti savo kalbą.
– Ar sunku buvo įkalbėti pagyvenusią aktorę vaidinti nuogą? Manau, kad Lietuvoje tai nebūtų paprasta, aktorės norėtų prisidengti...
– Turime normalizuoti visų skirtingų tipų kūnų buvimą scenoje. Ir būtent todėl man visada patinka dirbti su skirtingais kūnais, skirtingo amžiaus žmonėmis, skirtingų odos spalvų žmonėmis, nes svarbu scenoje parodyti įvairovę – juk toks ir mus supantis pasaulis, toks gyvenimas, jame visko yra. Rodant tik tobulus kūnus – neatspindi tikrojo pasaulio.
Ir, žinoma, aktorė Angeliki Stellatou, vaidinanti motiną, yra labai garsi šokėja Graikijoje – šokėja ir choreografė, turinti įspūdingą karjerą. Ji labai noriai sutiko tai daryti, nes jau yra pasirodžiusi scenoje be drabužių. Tačiau norėčiau pasakyti ir paprašyti žiūrovų, kad ateitų į spektaklį nespręsdami iš pat pradžių: „O, čia yra nuogumo scenų.“ Leiskite sau pažiūrėti spektaklį ir pajusti, kokias emocijas jums tai sukels. Mes nuogumą scenoje pasitelkiame labai sveiku ir pagarbiu būdu, nesiekiame šokiruoti, o tiesiog atspindėti tikrą gyvenimą.
Juk kai žiūrovai žiūri paveikslus muziejuose – nesmerkia nuogumo skulptūrose ar paveiksluose. Būtent to paprašyčiau ir spektaklio. Čia tikrai yra priežastis, kodėl jis naudojamas.
Žinote, kas man labai gražu? Kiekvienoje šalyje, į kurią nuvykome, kiekviename mieste, kurį aplankėme, žmonės, kurie niekada anksčiau nebuvo matę teatro, vyresnio amžiaus žmonės, labai jauni žmonės, tikintys žmonės – nė vienas iš jų mums nesakė: „Oi, čia nuogumas, tai baisu, mums nepatiko, jautėmės nepatogiai.“ Visi sakė, kad jautėsi komfortiškai, spektaklis tikrai patiko, jie įsitraukė.
– Kokių dar atsiliepimų sulaukiate? Ar žiūrovai sako, kad per spektaklį „Mami“ prisiminė savo mamas, močiutes?
– Mes labai dažnai matome verkiančius ir susijaudinusius žmones. Tai nuostabu, nes šiais laikais esame stipriai nutolę nuo savo emocijų. Net jei žmonės „Instagram“ paskyrose rašo apie buvimą savimi, labai retai matau juos tikrai atvirus savo jausmams. Dažnai pastebiu, kaip žmonės skubiai šluostosi ašaras, nes jų gėdijasi. Tačiau mums nereikia gėdytis savo emocijų. Būkime emocingesni. Atsižvelgiant į tai, kas šiuo metu vyksta pasaulyje, mums nepaprastai svarbu būti atviriems ir leisti sau jausti.
Man, kaip kūrėjui, matyti žiūrovų ašaras yra didžiulis pasiekimas. Žmonės atsiunčia ne šiaip trumpus pasveikinimus, o ilgus laiškus, kuriuose dalijasi savo šeimų istorijomis, išgyventu gedulu ir netektimis. Matydamas tokią žiūrovų reakciją suprantu, kad šis spektaklis sukurtas ne be reikalo, ir tai suteikia man jėgų kurti toliau. Nes tiesą sakant sukurti spektaklį be žodžių reikalauja milžiniško darbo.
Atsižvelgiant į tai, kas šiuo metu vyksta pasaulyje, mums nepaprastai svarbu būti atviriems ir leisti sau jausti.
Daugeliui gali atrodyti, kad be teksto viskas paprasta – uždegi šviesą, pasakai aktoriui, kur stovėti, ir viskas. Tačiau iš tiesų yra priešingai. Absoliučiai. Kai turi tekstą, žinai, nuo ko pradėti. Analizuoji jį ir statai pagal, o kai žodžių nėra, viską turi sukurti nuo nulio. Galite patys pasipraktikuoti namuose ir suprasite. Nes reikia sugalvoti, nuo kokio vaizdinio spektaklis prasideda, kuo baigiasi ir kokia simbolinė prasmė slypi už kiekvieno iš jų.
Tai nėra vien tik gražių vaizdų, spalvų ar formų kūrimas. Nors man patinka grožis, aš nenoriu, kad mano kūriniai būtų tik gražūs, tik vitrina, į kurią pažiūri ir pamiršti. Noriu kurti stiprius, gilią istoriją turinčius vaizdinius, kurie pervertų žiūrovą tarsi peilis.
Tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ Mario Banushio spektaklis „Mami“ bus rodomas spalio 3, 4 dienomis Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje.
