Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Smurtas – teatro tradicija? „Trubadūro“ atvejis

Opera „Trubadūras“
D. Metvejevo nuotr. / Opera „Trubadūras“
Šaltinis: Partnerio turinys
Projekto partnerio inicijuotas ir parengtas turinys, turinio kontrolė – partnerio rankose
2
A A

Spalio 5-9 d. Vilniaus kongresų rūmuose kunkuliuos aistros, keršto ir teisybės paieškos. G.Verdi „Trubadūras“ vėl suburia talentingiausius Vilnius City Operos kūrėjus bei maestro Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamą Lietuvos valstybinį simfoninį orkestrą.

Įspūdinga muzika pasakos didingas istorijas, kurių varomoji jėga – kardinaliai skirtingų vertybių susikirtimas, ko išdavoje neišvengiamai susiduriame su galia ir jėga, dažniausiai – fizine. Žudymai, persekiojimai, ant laužo sudegintos motinos ir vaikai... Ne vienam bent kartą teatre yra iškilęs klausimas: kam tiek smurto?

Šiandien daugelis piktinasi kasdienybę užtvindžiusiais smurto, prievartos vaizdiniais. Kol televizija apsimestinai apsisaugo, žymėdama programas amžių ribojančiais ženklais, o internetiniai portalai neva blokuoja drastiškų vaizdų prieinamumą jaunesniems skaitytojams, teatro scena dažnai tampa atpirkimo ožiu kritikai.

Atrodytų, lyg teatras – nuo realybės atribota meno, išraiškos sfera, kuriai galioja kitos taisyklės, kuri būtinai privalo būti estetiškai glotni, kelti susižavėjimą išoriniu grožiu. Iš kur atsiranda toks požiūris? Ir ką mums rodo žvilgsnis į teatro istoriją?

Labai greitai ir labai trumpam grįžkime į senovės Graikiją. Net jei manote, jog tai – didelių kolonų, meistriškų skulptūrų ir vynuogienojų metas, atsivertę bet kurią dramą rasite gausybę žiaurumų. Ar tai būtų Oidipo tragedija, kurioje herojus pats sau išsilupa akis, ar Medėjos, nužudžiusios savo vaikus, istorija. Tiesa, graikai buvo uždraudę mirties scenas rodyti scenoje, todėl šie įvykiai dramoje ir spektaklio metu būdavo vaizdingai nupasakojami choro tekstuose, po kurių scenoje publika išvysdavo tik negyvėlio kūną. Panašų principą galime sutikti ir operose, kuomet pasakodami esamos situacijos priešistorę, veikėjai detaliai prisimena praėjusius lemtingus įvykius. Šie pasakojimai dažnai tampa centrinėmis kūrinio arijomis arba griausmingais chorais.

Peršokime į kitą teatrui svarbų etapą – Williamo Shakespeare‘o kūrybą. Tikriausiai nė vienam nereikia pasakoti apie tai, jog iki šių dienų vienu didžiausiu dramaturgijos genijumi laikomo rašytojo kūryboje savižudybės, prievarta ir žmogžudystės yra neatsiejama jo istorijų dalis. Dar šiandien Didžiojoje Britanijoje (kaip ir kitose teatrui neabejingose šalyse) gyvas prietaras, jog didžiausiu žmogžudysčių skaičiumi pasižyminti drama „Makbetas“ atneša nesėkmes ją statantiems teatralams. Sakoma, jog net ištarus šį pavadinimą prisikviečiamos nelaimės, todėl pjesė dar vadinama „škotiškąja tragedija“.

Čia pat galime prisiminti ir „Romeo bei Džuljetos“ savižudybe pasibaigiančią istoriją, Hamletą persekiojusią ir keršto reikalavusią tėvo šmėklą, Ričardo II- ojo ir III-iojo istorijas, kaip kruvino kopimo valdžios laiptais pavyzdžius. O pjesė „Titas Andronikas“ gali būti pristatoma kaip atskiras perversijų pavyzdys: išprievartavimas, suluošinimai, kanibalizmas, žmogžudystės... Sakysite, jog šios mirtys – dramaturgo pasirinktos metaforos, įvaizdžiai. Tebūnie, bet tai tik patvirtina faktą, jog pasakojamos istorijos įtaigumui pasiekti gali būti pasirinkta bet kokia forma.

Gausios mirtys Shakespeare‘o ir kitų dramaturgų pjesėse ilgainiui net sukūrė vieną iš aktorių vaidybos vertinimo kriterijų. Net mūsų laikais galime išgirsti tokius keistus epitetus po spektaklio: „bet kaip jis gražiai numirė!“.

Taigi, viena vertus, žiūrovai priima žiaurią istorijos baigtį, kita vertus, ją vis dar vertina tik estetinėje plotmėje. Tuo tarpu po siaubo ar veiksmo filmo geriausi komentarai skambėtų maždaug taip: „ir taip tryško kraujas, atrodė kaip iš tikrųjų“. Viskas, kas vyksta ekrane, ar, sakykime, už ekrano, atsiduria saugioje teritorijoje. Net jei kino tikslas ir yra sukurti kuo realistiškesnį įspūdį, emociškai įtraukti žiūrovą, čia išlieka juos skirianti riba – medžiaga, stiklas, akiniai – kurių teatre nėra.

Net jei kino tikslas ir yra sukurti kuo realistiškesnį įspūdį, emociškai įtraukti žiūrovą, čia išlieka juos skirianti riba – medžiaga, stiklas, akiniai – kurių teatre nėra.

Šiandien kiekvienas drąsus internete žiūrėti drastiškus žudynių, šaudymų vaizdus, žaisti kompiuterinius žaidimus, kurių tikslas – išžudyti priešininkus.

Drąsus tol, kol to nemato gyvai, kol to nėra jo realybėje. Būtent taip visais laikais veikia teatras. Vėl grįžtant prie Shakespeare‘o: „Teatras – gyvenimo veidrodis“. O kas iš tiesų mėgstame žiūrėti į veidrodį ir matyti jame viską, ne tik tai, kas mums patinka?

Šiandien gyvename savo iliuzijų pasaulyje, kuriame galime pasirinkti patogią realybę. Gyventi nepriimant ar nematant visko, kas vyksta aplink, tikinti save, jog tai, ką matome ekrane, vyksta kažkur toli, o mes galime būti savo erdvėje ir egzistuoti visiškai atsiskyrę. Taip nėra ir net niekada nebuvo. To išsigandę ir imame savotiškai teisintis ir neigti: „negalima to rodyti, kiek galima į tai žiūrėti?“.

Tiek Aristotelis senovės Graikijoje, tiek ir Zygmundas Froidas teigė, jog nutylėjimas, tiesioginio susidūrimo vengimas, užsisklendimas yra žymiai blogesni problemos sprendimų būdai nei atvira konfrontacija. Todėl kiekvienas iš jų savo veiklos lauke siūlė tiesioginius susidūrimus su nepatogumais. Tokia tradicija išlieka ir iki šiandien. Ne veltui nemaža dalis šiuolaikinio teatro iš dalies priimama kaip tam tikra terapijos forma.

Apsukant klausimą kita puse: kodėl prieš daugiau nei šimtą metų sukurti kūriniai vis dar gali aktualiai kalbėti apie mūsų problemas? Pasirodo, jog būtent nemažai smurto ir mirties įvaizdžių turintys kūriniai iš tiesų kalba apie esmines žmogaus vertybes. Jas visas rasime ir religijoje. Juk sunku būtų pasakyti, jog Kristaus nukryžiavimas nėra smurtinė scena? O ar daug saldžių ir nekaltų istorijų galima prisiminti išlikusių iki šiandien? Ar daug jų mūsų gyvenimui suteikia ko nors įsimintino?

Šiuo atveju, peržvelgdami „Trubadūro“ istoriją galime tik paklausti: ar šiandien nebesusiduriame su čigonų, kitataučių, ar šiuo atveju – pabėgėlių - tolerancijos problemomis, argi negirdime istorijų apie sutrikusias ir savo vaikus sužalojusias, ar net nužudžiusias motinas bei nusikaltimus, įvykdytus vedant aklam kerštui? Tad galbūt vertėtų nustoti vengti to, kas visuomet – šalia?

„Trubadūras“ spalio 5-9 d. Vilniaus kongresų rūmuose. Solistai: : Sandra Janušaitė, Kristian Benedikt, Sergėjus Poliakovas (Rusija), Jovita Vaškevičiūtė, Laimonas Pautienius, Tadas Girininkas, Viktorija Miškūnaitė ir kt.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą