Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Šokio festivalio „Aura 26 “atidarymas: surasti/pamesti save šokio labirinte

Šokio festivalio „Aura 26“ atidarymas
Lauros Vansevičienės nuotr. / Šokio festivalio „Aura 26“ atidarymas
Šaltinis: Partnerio turinys
Projekto partnerio inicijuotas ir parengtas turinys, turinio kontrolė – partnerio rankose
0
A A

Ketvirtadienį, spalio 6 dieną prasidėjo Kauno šokio teatro „Aura“ organizuojamas 26-asis tarptautinis šokio festivalis.

Šis festivalis jau kelintą rudenį sukviečia šiuolaikinio šokio gerbėjus pamatyti, kuo gyvas šokio pasaulis kituose kraštuose, tokiuose kaip: Meksika, JAV, Izraelis, Japonija, Pietų Korėja. Šiais metais, festivalis dedikuotas Danutei Nasvytytei, išraiškos šokio pradininkei Lietuvoje. Todėl neatsitiktinai su ja glaudžiai siejasi specialiai festivalio atidarymo progai kurtas spektaklis „Labirintas“.

Spektaklis „Labirintas“ sukurtas Kauno šokio teatrui „Aura“ bendradarbiaujant su Danutės Nasvytytės sūnumi dailininku Sigiu Gabrie (Sigitu Gabrijolavičiumi) ir jo žmona Elizabeth Gertsakis, Kauno bienalės komanda. Todėl nestebina, kad šio projekto metu apjungiamos dvi meno rūšys – vaizduojamasis, statiškas menas – tapyba, ir kinetiškas šokio teatras. Menų sintezė tampa pagrindine spektaklio ašimi. Atgijęs labirintas stebina ir kviečia nelikti vien pasyviu stebėtoju, siūlo pačiam pasivaikščioti ir patyrinėti erdvę, nebijant pasiklysti.

Pasirinkta spektaklio erdvė taip pat neatsitiktinė – vienas iš Kauno tarpukario modernizmo architektūros pavyzdžių ir šedevrų – „Pienocentro“ rūmai. Šis pastatas mena Kauno, kaip tarpukarinio miesto klestėjimo laikotarpį, laikmetį, kuomet iš Vokietijos grįžo mokslus Juttos Klamt išraiškos šokio mokykloje baigusi Danutė Nasvytytė. Šis pastatas savo architektūros bruožais siejasi ir su pačia Danute Nasvytyte – inovatyvus, grakštus ir ekspresyvus (neveltui šis pastatas 1937 m. tarptautinėje parodoje „Exposition Internationale des Arts et des Techniques" Paryžiuje buvo apdovanotas garbės diplomu ir bronzos medaliu).

D.Nasvytytės archyvo nuotr./Danutė Nasvytytė
D.Nasvytytės archyvo nuotr./Danutė Nasvytytė

Centrinį spektaklio „Labirintas“ naratyvą sudaro Danutės Nasvytytės sūnaus Sigio Gabrie (Sigito Gabrijolavičiaus) aštuonių paveikslų ciklas. Pasitelkus šiuos siurrealius paveikslus, kuriamas mažos mergaitės vidinio pasaulio labirintas, kuriame susiduria praeitis, dabartis ir ateitis. Netikėčiausiuose užkabariuose (klaidžiojant po realius pastato kambarius, kurių išdėstymas primena savotišką labirintą) susiduria realus ir dvasinis pasaulis. Pastarasis įgauną realią ir materialią formą. Šio labirinto naratyviniame centre atsiduria senovės Graikijos mitas apie Kretos karalių Miną ir jo rūmuose įrengtą labirintą.

Beje, Kretoje, neva, iš tiesų gyvenęs karalius Minas. Mums, žinantiems antikinį mitą, įprasta įsivaizduoti, kad jis turėjęs tikrą labirintą, knibždantį pabaisų, tokių kaip Minotauras. Tačiau yra iškelta teorija, kad senieji Kretos gyventojai kitaip suvokę erdvę (ne taip kaip mes suvokiame pasaulį pagal tradiciškai nusistovėjusias kryptis, tokias kaip Pietūs ar Šiaurė). Tyrinėtojų Kretoje atrasti rūmų likučiai pasirodė kaip labirintas. Gali būti, kad tai, ką mes vadiname labirintu, tiems žmonėms buvo tiesiog normali vieta gyventi. Tokia normalia vieta gyventi „Pienocentro“ rūmai tapo ir šio spektaklio veikėjams.

Šokėjai įkūnija tai, kas metafiziška ir nematerealu, reprezentuoja mitinius personažus ir tam tikras koncepcijas, kurie lydi mažą mergaitę jos kelionėje po labirintą, žaidžia ir rūpinasi ja. Šokėjai kostiumų dėka paverčiami beveidžiais archetipiniais personažais, kurie nevengiant interakcijos švelniai žaidžia ir su žiūrovo suvokimu – siauruose, žmonių pilnuose koridoriuose staiga tave kažkas pradeda švelniai liesti – ne, tai ne tavo draugas su kuriuo atėjai, tai spektaklyje veikiantis personažas, kuris tenori patekti iš vienos erdvės į kitą. Visai kaip ir tu.

Blaškymosi netikėtai atsidūrus labirinte būta daug. Tai ir stiprioji, ir silpnoji spektaklio pusė. Tai, ką pamatei ir ko nepamatei, tampa tavo asmeniniu reikalu. Nors egzistavo vienas pirminis būdas kaip eiti šiuo labirintu, visgi, dažnai tekdavo pasirinkti „Einam į kitą aukštą/kambarį, ten mažiau žmonių“ strategiją. Kiekvienas kambarys turėjo loginės sekos skaičių nuo 1 iki 8. Tuose kambariuose, pasitelkus vieną iš Sigio Gabrie aštuonių paveikslų ciklo kūrinį ar jo fragmentą, kuris būdavo eksponuojamas ant sienos, naudojant projekcijas, buvo atkuriama jo koncepcija ir siužetas, tam tikras mergaitės klajojimo po labirintą etapas. Pasirinktame etape ši mergaitė susiduria ir apsvarsto su fundamentaliais gyvenimo dėsniais susijusias temas, tokias kaip fizinė ir dvasinė branda, nerimas, likimas. Pačius paveikslus, kurie esti nedidelio formato, buvo galima smulkiau patyrinėti antrojo ir trečiojo aukšto laiptinėse.

Šokėjai dailininko Sigio Gabrie paveikslus atkūrė ir perkūrė gyvais savo judesiais. „Auros“ šokėjai, vadovaujami Birutės Letukaitės, savitai interpretavo ir gyvais pavertė ne tik pačius paveikslus, bet ir jų koduotas prasmes, kurios iki tol buvo susikuriamos žiūrint į paveikslus, kitaip tariant, galvoje. Taip savitai buvo naikinama riba tarp dvimačio pasaulio, kurį galima laikyti praeitimi ir tarsi prikeliama į dabartį Danutė Nasvytytė, Kauno modernizmo architektūra ir mitiniai Mino labirinto klaidžiotojai, kurių savo galvose galime kasdienybėje sutikti ne vieną. Džiugu, kad prie šių materializuotų klaidžiotojų prisijungė ir tokia gausi Kauno publika, kuri susirinko patyrinėti „Auros“ labirinto kartu.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą