Sekite 15min Google
Rugsėjo 17–20 d. Vilniaus rotušės aikštėje „Vilnius City Opera“ dvidešimtmečio proga nemokamai rodo keturis pirmojo „bohemiečių“ dešimtmečio spektaklius. Šalia Dalios Ibelhauptaitės ir Gintaro Rinkevičiaus vardų to dešimtmečio pasakojime visada minimas ir trečias – kostiumų dailininko Juozo Statkevičiaus. Aštuoni „bohemiečių“ solistai prisimena Juozo Statkevičiaus kostiumus ir su įspūdinga asmenybe susijusias istorijas.
Aštuoni solistai, dainavę „Bohemoje“, „Užburtojoje fleitoje“, „Verteryje“, „Pajacuose“, „Eugenijuje Onegine“, „Manon Lesko“, „Visos jos tokios“ ir „Svynyje Tode“, kalba apie tą patį žmogų – ir kalba labai skirtingai. Vieniems jo kostiumai buvo iššūkis, kitiems – vienintelis dalykas, leidęs pagaliau pajusti, ką jie vaidina. Bet visi aštuoni prisimena tas pačias detales: auksą, kuris nenusiplaudavo po kelių dušų, sagomis išsiuvinėtas sukneles, dėl kurių teko minkštinti scenos grindis, korsetus, kuriuos jis suverždavo pats, ir žirkles, per vieną grimo bandymą nukirpusias trisdešimt centimetrų plaukų.
Asmik Grigorian, kuri sako niekada nebuvusi kostiumų žmogumi, apie Juozo Statkevičiaus darbą kalba trumpai: „Visi dizaineriai turi savo braižą, bet Juozas tikrai yra vienas talentingiausių pasaulio dizainerių, su kuriais esu dirbusi ar apskritai mačiusi. Tai, ką jis daro scenai, yra tikrai didelis, didelis menas.“. Kostas Smoriginas – dar trumpiau: „Juozui esu labai dėkingas. Už jo darbą, už jo meilę operai, už jo indėlį į Lietuvos meną ir teatrą.“
„SCENA REIKALAUJA AUKŲ“
Kostas Smoriginas sako turėjęs su Juozu Statkevičiumi vienintelę problemą – pilvą. Švarkai ir kelnės būdavo tokie, kad reikėdavo jį įtraukti, o kartu ir diafragmą, o tai dainininkui nėra smulkmena. „Juozai, negaliu, prašau, nedaryk tokio švarko. Arba nedaryk tokių siaurų kelnių“, – prašydavo jis. Atsakymas visada būdavo tas pats: „Ne, reikia. Scena reikalauja aukų.“
Ir tekdavo eiti dainuoti įtrauktu pilvu. Kostas Smoriginas dėl to nesiskundžia: „Visi eidavo įtraukę pilvus, nes jis norėdavo, kad atrodytum elegantiškas. O šiaip iš esmės visada viskas buvo puikiai, kostiumai buvo labai įdomūs.“ Tai, sako jis, tik pliusas – ir madai, ir kostiumui, ir viso spektaklio estetikai. Ne visi dizaineriai mėgsta dirbti teatre, o vienas didžiausių Lietuvos grandų visada buvo atviras sceniniams kostiumams.
Visi eidavo įtraukę pilvus, nes jis norėdavo, kad atrodytum elegantiškas.
Moterims aukų reikėdavo daugiau. Jovita Vaškevičiūtė „Svynyje Tode“ dainavo Elgetą – vaidmenį, kuriam, atrodytų, pakanka skudurų. Statkevičius ir jai pasiuvo korsažą. „Sakau: Juozai, atleisk čia truputį. O jis: nieko, nieko, moteris turi kentėti“, – pasakoja dainininkė. Ir suverždavo dar labiau, aiškindamas, kad net valkata privalo turėti liemenį. „Jis visą laiką mokėdavo pabrėžti moteriškumą. Ir visos smulkios detalės – pirštinaitės, skrybėlės su kanteliais, apsiuvai. Toks buvo begalinis įspūdis, išlikęs iki dabar.“
Joana Gedmintaitė, „Bohemoje“ dainavusi Mimi, korsetą taip pat prisimena kaip pirmąjį iššūkį. Rūbai atrodė kuklūs, bet buvo sukurti taip, kad pabrėžtų moteriškumą, o Mimi vaidmuo reikalauja daug: ji ir guli ant lovos, ir alpsta, ir krenta, ir tuo pat metu turi dainuoti. „Kol prisipratinom, praėjo laiko“, – sako ji. Bet rezultatą vertina be išlygų: „Ta suknytė atrodo paprasta, bet iš tiesų labai elegantiška ir graži. Su tokiu apdaru drąsiai galėtum eiti ir į priėmimą.“
AUKSAS, KURIS NEIŠSIPLAUDAVO
Ryškiausiai visiems įstrigo „Užburtoji fleita“. Tadas Girininkas ją apibūdina trimis žodžiais: „Auksas, auksas, auksas visur!“ Auksinis kostiumas, auksinis grimas, auksinės blakstienos, blizgučiai ant veido. Jam tai buvo pirmasis spektaklis, karjeros pradžia. O kostiumai turėjo vieną ypatybę: „Tokie kostiumai, kur užtrauktukų nebuvo ir į tualetą negalėjai nueiti. Per visą spektaklį!“
Laimonas Pautienius toje pačioje operoje dainavo Papageną. Sintetinis kombinezonas su žvyneliais, kuriame niekada nebūdavo šalta, ir grimas, kurio jis nepamiršta iki šiol: veidas pirma ištepamas vazelinu, kad priliptų auksinės dulkės, o paskui pasidengia viskas – dantys, ausys, nė vieno tuščio plotelio veide nelikdavo. „Galiausiai vis tiek užsimiršti, tai ranka per veidą perbrauki – visi pirštai taip pat lieka auksiniai...“
Įsimintiniausias, sako dainininkas, buvo pospektaklinis valymasis. Iš pradžių – servetėlės su visokiais aliejais, paskui – dušas, nes mikroskopinės dalelės vis tiek visur įlenda. „Ir grįžti į namus, o tenai jos nusėda dar kelias dienas.“ Operos dainininkas sako čiaudėdavęs auksu, o duše tekėdavo auksinis vanduo.
Operos dainininkas sako čiaudėdavęs auksu, o duše tekėdavo auksinis vanduo.
Gedmintaitė sako, kad tas auksas persikeldavo į visą gyvenimą. „Mano vyras juokdavosi: nu, atsigulu su auksine moterimi, nes ir lova auksinė.“
SUKNELĖ, KURI SKAMBĖJO
Garsiausias tos operos kostiumas – Paminos suknelė, visa išsiuvinėta trimis su puse tūkstančio perlamutrinių sagų, suklotų sluoksniais kaip kriauklės žvyneliai.
Asmik Grigorian prisimena ją kaip pirmą tokio svorio kostiumą savo gyvenime. Ir kaip suknelę, kuri skambėjo – sagos barškėdavo viena į kitą, ir tai girdėjosi. Juozas sugalvojo puikų sprendimą, suknelės apačią apsiūdamas pūkine antklode. Režisūroje Dalia Ibelhauptaitė buvo numačiusi, kad visose mizanscenose ji turi kristi ant kelių. „Kiekvieną kartą aš krentu ant kelių, o tos sagutės byra...“
Ir po kiekvienos repeticijos Statkevičius pats siūdavo naujas. „Man Juozo būdavo labai gaila“, – sako dainininkė. Sagų suknelė buvo ne vienintelė vieta, kur ji matė, kiek jame Juozo rankų darbo: „Svynyje Tode“ jis viską darydavo pats, rankomis. „Kartais svarstydavau, kaip apskritai įmanoma tiek darbo įdėti.“
„TAI NE KOSTIUMAS, TAI IŠŠŪKIS“
Laurynai Bendžiūnaitei tos suknelės – atskiras menas. Vaikščioti su jomis reikėdavo išmokti taip, kad šalia neatsirastų ritminis akompanimentas, kurio Mozartas neparašė. Su Statkevičiaus darbu ji pirmą kartą susidūrė toje pačioje „Užburtojoje fleitoje“ – ji dainavo Pirmąją damą. Kostiumas buvo aptemptas, iš beveik netamprios medžiagos, kojos supančiotos, o ant jų – milžiniška platforma. „Mes buvome supakuotos kaip mumijos. Tai ne kostiumas, o iššūkis.“
Pirmas įspūdis, sako ji, yra šokas, o paskui prasideda susitaikymas. Tik galvoti tenka nuolat – kaip stovėsi, kaip atsisėsi, o jeigu prireiks nubėgti į tualetą, tai jau visai atskira istorija.
Ar nuo korseto suveržimo galima apalpti? „Taip yra labai dažnai. Čia labai dažna problema“, – patvirtina Bendžiūnaitė. Bet spektaklio dieną, sako ji, streso ir naujų užduočių būna tiek, kad tie dalykai pasimiršta: „Muzika valdo, užneša – ir tada apie tai negalvoji.“
ŽIRKLĖS, BIGUDŽIAI IR PREMJEROS VAKARAS
Statkevičius niekada nesustodavo ties audiniu. 2012-aisiais Tadas Girininkas atėjo į „Manon Lesko“ grimo bandymus su plaukais iki pečių. Spektakliui reikėjo ypatingos šukuosenos. Dailininkas pasodino jį ant kėdės ir nukirpo apie trisdešimt centimetrų. „Jis man juos tiesiog nurėžė.“ Dainininkas neprotestavo nė žodžio. „Bet koks pojūtis buvo į naudą“, – sako jis dabar, pridurdamas, kad iš Juozo gali tikėtis visko.
Laimonas Pautienius „Verteryje“ irgi tuo metu nešiojo ilgesnius plaukus, ir Juozas ilgai galvojo, ką su jais daryti. Vienas variantas netiko, kitas netiko. Sprendimas atėjo premjeros vakarą, kai dainininkas jau sėdo grimuotis – plaukai buvo susukti, Laimonas kurį laiką vaikščiojo su bigudžiais. Paskui, kaip įprasta, reikėjo nueiti pasirodyti orkestrui prieš spektaklį. „Aš tik įžengiau į užkulisius – ir orkestrantai išlūžo. Galvojau, dabar visi prisijuoks ir net nepagros.“
Garbanos kartojosi ir „Svynyje Tode“, tik ten jos greitai pasileisdavo, tad lako būdavo varoma nesigailint. Pautienius nesiginčijo nė karto. „Nemėgau ginčytis. Prie to grimo pripranti, ir viskas. Ko nepadarysi dėl meno ir dėl charakterio. O Juozo darbai įspūdingi. Ir istoriniai kostiumai, ir medžiagos, ir šukuosenos – aukščiausia klasė.“
„NU, KARALIENĖ“
Jovita Vaškevičiūtė sako, kad pats matavimosi procesas pas Statkevičių buvo atskiras spektaklis. Jis tave išmatuoja ir visą tą laiką giria: kokia tu nuostabi, kokia graži. „Nieko, nieko, paslėpsim, padarysim, sugalvosim“, – sakydavo Juozas. Ir padarydavo taip, kad į sceną išeidavai kaip karalienė.
Prieš išleisdamas į sceną jis pridurdavo: dar krūtinę į priekį – ir eik užkariauti publikos. „Taip, tokia jo energetika. Tikras kūrėjas, nuo Dievo“, – sako dainininkė.
Jai teko dirbti daugelyje Europos teatrų ir su daugybe kostiumų kūrėjų, bet Statkevičių ji išskiria kaip numerį vieną – tokio, sako, gyvenime daugiau nesutiko. Dėl detalių: net kojinaitės turėdavo tikrus raštus, tikrus apsiuvus. Ir dėl požiūrio: „Į kiekvieną personažą, į kiekvieną atlikėją – tiek chorą, tiek solistą – jis tiesiog žiūri per padidinamąjį stiklą. Ir sukuria tokį nestandartinį, nepaprastai stebuklingą variantą. Jo kostiumai atitinka personažo pajautą ir charakterį“.
Į kiekvieną personažą, į kiekvieną atlikėją – tiek chorą, tiek solistą – jis tiesiog žiūri per padidinamąjį stiklą.
KAS NUTINKA SCENOJE
„Svynyje Tode“ Jovitos Vaškevičiūtės Elgetai kiekvieną vakarą būdavo piešiamos mėlynės, o veidas dar ištepamas taukais – Statkevičius to labai prašydavo. Spektaklių serija buvo ilga, ėjo jau kelinta dešimtis, ir per vieną iš jų dainininkė pusiau juokais kreipėsi į kolegas: „Klausykit, voštelkit kas nors iš kairės arba iš dešinės – bus mėlynė, ir nereikės man to grimo daryti.“
Per vieną spektaklį Laimonas Pautienius ją visai netyčia taip stumtelėjo, kad ji tiesiu taikymu kakta atsitrenkė į dekoraciją. „Aš taip teškiaus, kad girdėjau, kaip net publika nutilo“, – pasakoja dainininkė. Pirma mintis buvo apie dantis – ar visi vietoje. Po kelių dienų jos laukė rimtas koncertas filharmonijoje, o kelis paskesnius „Svynio Todo“ spektaklius ji dainavo be grimo – jo tiesiog nebereikėjo.
ANTRAS KOSTIUMŲ GYVENIMAS
Rafailas Karpis primena, kad tie kostiumai gyvendavo ir už spektaklių ribų. Juos naudodavo kitiems renginiams ir postprodukcijoms – ir dažnai apsivelkant ne sau, o kolegoms siūtus. „Tai buvo labai įdomu, novatoriška“, – sako jis. Vienas pirmųjų elektroninės operos fantazijos „XYZ“ pasirodymų vyko buvusiame Lietuvos kino teatre.
Būtent tokiam pasirodymui Lauryna Bendžiūnaitė buvo įvyniota į juodą plėvelę. Supakuoja likus porai valandų iki koncerto ir nebeišpakuoja, kol jis nesibaigia. Ant galvų – pripūstos oranžinės guminės pirštinės. „Vaizdelis nerealus, ir žiūrovams tikrai įdomu tai žiūrėti. Bet kai tu visas supakuotas į nekvėpuojančią plėvelę, labai gerai supranti, kaip tie žmonės mirdavo išvolioti degute ir plunksnose.“ Kai pagaliau išleisdavo, jautiesi kaip po geros pirties.
Karpis prisimena ir trupės humorą. Per spaudos konferenciją prieš „Užburtąją fleitą“ kažkas visiškai rimtai paklausė kolegės, ar jai nieko tokio dainuoti Trečiąją, o ne Pirmąją damą – nors trys damos ten išdėstytos tiesiog pagal balsus. Pačiam Karpiui panašiai kliuvo dėl žydų ansamblio, kuriame jis dainavo antrąjį žydą: „Visi juokdavosi – nu va, Rafikas dainuoja antrą žydą. Ne pirmą.“
KOSTIUMAS, KURIS APVAINIKUOJA
Visi aštuoni galiausiai kalba apie tą patį: ką kostiumas padaro vaidmeniui.
Kostas Smoriginas pradeda nuo paties Statkevičiaus: „Mes esame labai laimingi turėdami tokį grandą, mados žmogų, kuris apskritai dirba teatre“. Kostui kostiumas nėra priedas prie vaidmens. „Kostiumas yra visiška personažo ir atlikėjo dalis. Kartais tik užsidėjęs kostiumą supranti, kas tu esi.“ Iš vėlesnių bendrų darbų jis išskiria „Pikų damą“: „Labai įdomūs kostiumai ir labai įdomūs, saviti perukai.“
Joana Gedmintaitė aprašo momentą, kurį žino kiekvienas dainininkas: repetuoji, atrodo, viskas ir neblogai, o paskui užsivelki jo kostiumą – ir visas ligšiolinis darbas staiga apvainikuojamas. „Atsiduri būtent tame laikotarpyje, tame pojūtyje. Tu esi būtent tas žmogus, kurį vaidini.“ Tą patį ji sako ir apie grimą: Statkevičius ateidavo grimuot pats. „Mažiausias potėpis – ir iš karto po žmogumi atsiranda kitas charakteris, kitas vaidmuo. Juozo didžiausias išskirtinumas – kostiumai ir grimas, papildantys vaidmenį.“
Tu esi būtent tas žmogus, kurį vaidini.
Laurynai Bendžiūnaitei svarbiausias kriterijus kitoks: kad kostiumas netrukdytų dainuoti. „Man patinka arba nepatinka – tokie kriterijai neegzistuoja. Aš ieškau patogumo, nes man neturi maišyti dainuoti.“ Ir dar batai, apie kuriuos daugiau neužsiminė niekas: „Nuo batų priklauso tavo žingsnis, tavo lengvumas scenoje. Visa gracija, elgesys prasideda kaip balerinos žingsnis – nuo nykščio. Batai gali labai daug pasakyti – ar tu esi didelis, sunkus, galingas, ar lengvas ir gali skristi scenoje nevilkdamas kojų.“
Mylimiausias jos kostiumas – Sofi „Verteryje“. Ilga suknelė su sijonais ir visu kitu, o judėti buvo lengva. „Gal čia toks Juozo stebuklas, tas meistriškumas. Man buvo labai lengva persikūnyti – tiesiog apsivelki, ir jau esi personažas.“
Tadas Girininkas primena, kaip tai atrodo iš repeticijų salės: ten matai tik maketus, eskizus, ir net neįsivaizduoji, kaip tie rūbai atrodys iš tikrųjų. „O kai gauni finalinius – tai iš tikrųjų dar didesnė atsvara. Tada jau tikrai įsijauti į savo vaidmenį.“
O Rafailas Karpis, paklaustas apie visą tą buvimą „bohemiečiais“, atsako taip, kad tinka ir dvidešimtmečiui: „Buvo labai smagu. Ir yra smagu. Gal dar ir bus smagu.“
Legendinius Juozo Statkevičiaus kostiumus galima išvysti dideliame ekrane! Vilniaus Rotušės aikštėje. Įėjimas nemokamas.
09.17, 20:00 – Giacomo Puccini. „Bohema“
09.18, 20:00 – Jules Massenet. „Verteris“
09.19, 19:00 – Stephen Sondheim. „Svynis Todas – demonas kirpėjas“
Valandą prieš kiekvieną rodymą – gyvos diskusijos ir susitikimai. Likus 15 minučių iki transliacijos – muzikologų refleksijos.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.