Sekite 15min Google
Apie šį paradoksą kalba sociologė dr. Milda Pivoriūtė, kuri spalio 30 d. taps Vilniaus kūrybinėje erdvėje „Smala“ pristatomo režisieriaus Pauliaus Markevičiaus spektaklio „Pas mus šventė“ dalimi.
Sociologės pranešimas – dramaturgijos dalis
Naujojo spektaklio veiksmas vyksta nedideliame miestelyje, kurio gyventojai ruošiasi svarbiai bendruomenės šventei. Tačiau iš pažiūros paprastas planas – susitarti, pasiruošti ir pagaliau atšvęsti – virsta nesibaigiančia konfliktų, nesusikalbėjimo ir absurdiškų situacijų virtine. Pats miestelis taip pat gyvena savotiškame laukimo režime: pastatytas vos trims mėnesiams, jis gyvuoja jau trisdešimt metų. Šventės, kaip ir geresnės ateities, čia vis dar laukiama.
Švelniai komiškame kūrinyje apie bendruomenę, jos nerašytas taisykles bei pastangas būti kartu susipina ir platesni klausimai apie šiuolaikinio žmogaus gyvenimą. Vieną jų – laikinumą – spektaklyje nagrinės sociologė dr. Milda Pivoriūtė. Jos pranešimas taps integruota „Pas mus šventė“ dramaturgijos dalimi, pratęsiančia scenoje keliamus klausimus už įprastų teatro pasakojimo ribų.
„Pas mus šventė“ režisierius ir dramaturgas Paulius Markevičius sako, kad sumanymas į spektaklį įtraukti M.Pivoriūtės edukacinę paskaitą kilo iš noro bendruomenės būsenas atskleisti ne tik emociškai, bet ir intelektualiai.
„Spektaklyje kalbame apie laukimą, apie laikinumo jausmą, apie bendruomenės santykį su ateitimi. Sociologija leidžia pamatyti, kad tai nėra tik išgalvoto miestelio problema, o platesnis klausimas: kaip įvairios bendruomenės gyvena tarp praeities, dabarties ir ateities, kaip jos priima pokyčius arba jų vengia?
Pasikvietėme Mildą į kūrybinę komandą, kad ji praplėstų spektaklio lauką. Sociologės žvilgsnis padės žiūrovui atpažinti savo patirtis – atidėliojimą, nuovargį ar stabilumo norą – ne kaip trūkumus, o kaip bendrą socialinę būseną“, – dalinasi P.Markevičius.
Gyvenimas – nuolatiniame pasiruošimo režime
Dr. Milda Pivoriūtė sako besidžiaugianti progomis bendradarbiauti su meno pasauliu, kai sociologija ištrūksta iš universiteto auditorijų, mokslinių straipsnių ir konferencijų. Spektaklis „Pas mus šventė“ jai artimas tuo, kad jame susipina daugybė sociologus dominančių temų – bendruomenės gyvenimas, žmonių tarpusavio santykiai, konfliktai, tradicijos, socialinės normos ir nerašytos taisyklės, pagal kurias organizuojame savo gyvenimą.
„Mane pačią dažnai labiau įkvepia ne mokslininkai, o menininkai ir jų kūryba – muzika, kinas, teatras. Man atrodo, kad lakią sociologinę vaizduotę gali turėti ir žmogus, gyvenime neperskaitęs nė vieno sociologijos vadovėlio.
Sociologiją ir teatrą sieja žmogaus ir visuomenės tyrinėjimas, pastanga suprasti žmogų ir visuomenę, mūsų elgesį, pasirinkimus, santykius su kitais, konfliktus. Tiek sociologija, tiek teatras atsuka į mus veidrodį, leisdami pažvelgti į save iš šalies, atpažinti save kitų patiriamose situacijose“, – sako mokslininkė.
Pasak M.Pivoriūtės, spektaklyje vaizduojamas miestelis, kuriame laikini sprendimai užsitęsia dešimtmečius, atspindi ir platesnę šiuolaikinio žmogaus būseną. Nors šiandien gyvenimo trajektorijos gerokai įvairesnės, o tradiciniai scenarijai praranda savo universalumą, įsivaizdavimas, kad egzistuoja tam tikra teisinga gyvenimo seka, išlieka.
„Sociologijoje kalbama apie vadinamuosius gyvenimo eigos scenarijus – visuomenėje įsitvirtinusius lūkesčius, kaip turėtų atrodyti „normalus“, sėkmingas žmogaus gyvenimas, kokius etapus ir kokia tvarka turėtume pereiti.
Neretai gyvename tarsi nuolatiniame pasiruošimo režime.
Baigti mokslus, susirasti gerą darbą, sukurti šeimą, susilaukti vaikų, įsigyti būstą – visa tai pageidautina padaryti tam tikru laiku. Dėl to neretai gyvename tarsi nuolatiniame pasiruošimo režime: dabartis atrodo tik tarpinė stotelė pakeliui į kitą, neva svarbesnį ir tikresnį gyvenimo etapą“, – pasakoja sociologė.
Laikinumas – ir pasirinkimas, ir neišvengiamybė
Kelionės į tikresnio gyvenimo etapą jausmą, M.Pivoriūtės teigimu, stiprina ir nuolatinio tobulėjimo kultūra, kuri skatina siekti daugiau, būti produktyvesniems ir tapti geresne savo versija. Net poilsis kartais tampa dar viena užduotimi, kurią reikia atlikti kuo prasmingiau – taip vis sunkiau pasidžiaugti tuo, ką jau turime, nes dėmesys nuolat krypsta į tai, ko dar nepasiekėme.
„Kol studijuojame, laukiame, kada pradėsime dirbti, pradėję dirbti – kada įsitvirtinsime, įsitvirtinę – kada pagaliau galėsime atsipalaiduoti ir pasimėgauti gyvenimu. Tik bėda ta, kad pasiekus vieną tikslą horizonte jau šmėžuoja kitas. Taip gyvenimas virsta nesibaigiančiu pasiruošimu gyvenimui“, – sako M.Pivoriūtė.
Vis dėlto sociologė pabrėžia, kad užsitęsęs laikinumas ne visuomet yra asmeninio neapsisprendimo pasekmė. Kartais jis suteikia laisvę eksperimentuoti, keisti gyvenimo kryptį ir išlaikyti atviras galimybes, tačiau kitais atvejais laikinumą primeta nuo mūsų nepriklausančios aplinkybės.
„Šiuolaikinis pasaulis pasižymi didžiuliu neapibrėžtumu, nestabilumu ir vis spartėjančiais pokyčiais. Technologijos keičia darbo rinką, profesijos ir įgūdžiai sensta, ekonominės krizės, geopolitiniai sukrėtimai, pandemijos ir kiti globalūs įvykiai nuolat primena, kad net ir kruopščiausiai sudėlioti gyvenimo planai gali labai greitai subyrėti.
Prie to prisideda finansinis nesaugumas, augančios būsto kainos, nestabilios darbo sąlygos. Daugeliui žmonių sunku planuoti ateitį ne todėl, kad jie nežino, ko nori, o todėl, kad aplinkybės nėra palankios to pasiekti, ar nežino, kokiomis sąlygomis teks gyventi po penkerių ar net poros metų. Taigi vienais atvejais laikinumas yra mūsų pasirinkimas, kitu – aplinkybių primesta būtinybė. Ir, žinoma, šios dvi priežastys dažnai persipina“, – pastebi mokslininkė.
Kodėl gąsdina galutiniai sprendimai?
Spektaklyje „Pas mus šventė“ laikinumo paradoksą iliustruoja slyvos istorija. Miestelyje, kuris turėjo gyvuoti vos tris mėnesius, sodinti medį iš pradžių atrodo beprasmiška. Tačiau kažkas jį vis dėlto pasodina, ir po trisdešimties metų slyva jau yra tapusi miestelio dalimi. M.Pivoriūtės teigimu, ši istorija primena, kiek daug gali įvykti per laiką, kurį praleidžiame laukdami palankesnių aplinkybių.
„Gyvenime yra panašiai – per tą laiką, kol delsėme ir nieko nedarėme, jau galėjo bręsti vaisiai. Laikinas sprendimas leidžia nieko iš esmės nekeisti bei išlaikyti viltį, kad ateityje viskas galės būti geriau – visos galimybės išlieka atviros. Galutiniai sprendimai reiškia ne tik pasirinkimą, bet ir nepasirinktų galimybių netektį, todėl laikinas sprendimas suteikia galimybę atidėti pasirinkimo naštą“, – sako M.Pivoriūtė.
Sociologė pastebi, kad viena didžiausių šiuolaikinio žmogaus dilemų – kaip neprarasti gebėjimo džiaugtis tuo, kas yra dabar, kartu išsaugant norą siekti to, ko dar nėra. Pasak jos, svajoti apie ateitį ir ją planuoti nėra blogai – problema kyla tada, kai dabartį imame vertinti vien pagal tai, kiek ji mus priartina prie būsimo gyvenimo.
„Kol gyvenimas dar tik „turėtų prasidėti“, jis gali būti tobulas – būsimas darbas prasmingas, santykiai darnūs, namai jaukūs, o mes patys pagaliau laimingi, ramūs ir viską spėjantys. Ateitis mūsų vaizduotėje turi vieną didžiulį pranašumą prieš dabartį – jos dar nesugadino tikrovė. O realus gyvenimas visuomet šiek tiek netvarkingas, nebaigtas, pilnas kompromisų, neišspręstų problemų ir neplautų indų“, – svarsto M.Pivoriūtė.
Svarbiausia – neatidėlioti gyvenimo
Įsivaizduojamas būsimas gyvenimas visuomet gali atrodyti patrauklesnis už tikrąjį, kuriame neišvengiama kompromisų, abejonių ir kasdienių rūpesčių. Tačiau laukdami momento, kai viskas pagaliau bus savo vietose, rizikuojame taip ir nepradėti gyventi.
Anot M.Pivoriūtės, bene svarbiausia – ne atsikratyti laikinumo, o išmokti prasmingai gyventi neapibrėžtomis aplinkybėmis. Juk net ir pasiekus ilgai lauktą tikslą gyvenime vis tiek liks dalykų, kuriuos norėsime pakeisti, ir klausimų, į kuriuos dar neturėsime atsakymų.
„Jeigu pats pasaulis nuolat keičiasi, ar apskritai galime tikėtis, kad mūsų gyvenimai kada nors bus galutinai sutvarkyti? Galbūt vienas svarbiausių šiandienos iššūkių yra išmokti kurti prasmingą gyvenimą ir laikinume. Neatidėlioti gyvenimo vien todėl, kad nežinome, kiek ilgai vienoje vietoje užsibūsime. Kaip spektaklio miestelyje – galbūt vis dėlto verta pasodinti slyvą, net jei esame įsitikinę, kad čia gyvensime tik tris mėnesius“, – apibendrina sociologė.
Spektaklio „Pas mus šventė“ (rež. Paulius Markevičius, prod. „Tolyn gilyn“) premjera – spalio 30 d. 19 val. kultūros erdvėje „Smala“ (Konstitucijos pr. 23, Vilnius).
