Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugsėjo 15d. 17:21

Spektaklio „Miražas“ aktoriai: karo išraiškose ieškome vidinio tikrumo

Vygandas Vadeiša, Pijus Ganusauskas ir Simonas Dovidauskas
Julijos Kulevičiūtės nuotr. / Vygandas Vadeiša, Pijus Ganusauskas ir Simonas Dovidauskas

Jau šią savaitę, rugsėjo 17 ir 18 dienomis, įvyks pirmoji Vilniaus miesto teatro „Meno ir mokslo laboratorija“ 5-ojo sezono premjera – „Miražas“. Spektaklį pagal Zigmo Stankaus romanus „Kaip tampama albinosais“ ir „Miražas“ stato režisierius Paulius Markevičius. Pagrindinius vaidmenis kuriantys aktoriai Simonas Dovidauskas, Pijus Ganusauskas ir Vygandas Vadeiša pasakoja apie spektaklio temas ir kūrybinį procesą.

– Ar teko atsidurti situacijoje, kai gyvybei grėsė pavojus?

Vygandas Vadeiša (toliau – V.V.): Paauglystėje buvo daug tokių situacijų. Kovodavome už savo kiemus, kariaudavome tarp rajonų – reikėdavo ir už savo moteris pastovėti, ir tarp vyrų išsiaiškinti. Teko matyti ir ginklų – prisipirkdavome visokiausių „orinukų“, bet vis tiek tai
buvo ginklai. Mirties baimės tuo metu nebuvo, žaidi tą karą, bet žinai, kad niekas nieko nenori nušauti.

Simonas Dovidauskas (toliau – S.D.): Kai man buvo 16 metų, buvo vienas atvejis, kai buvau labai arti to. Bet nelabai norėčiau apie tai kalbėti.

Pijus Ganusauskas (toliau – P.G.): Aš nežinau, ar nebuvau, bet tikrai nesu to užfiksavęs. Gali būti, kad buvo kažkoks ribinis įvykis, tačiau per atsitiktinumą nieko lemiamo neįvyko ir likau to nepastebėjęs.

– Ar tai, kad buvai kritinėje situacijoje, suvoki tik laiko perspektyvoje?

V.V.: Apie tai Z.Stankus ir rašo savo knygose. Jauni vyrai išvyko į Afganistano karą pilni entuziazmo – eisime, kariausime, padarysime, paimsime. Ir tas entuziazmas neblėsta tol, kol nepamatai pirmo žmogaus krentančio šalia tavęs. Kol savo kailiu nepatiri, tol ir nesupranti.

S.D.: Kaip rašo autorius: „Po pirmo kraujo ir realaus pavojaus atsiranda iki tol kitaip suprastas savisaugos instinktas.“

– Spektaklyje „Miražas“ vaidinate kiemo draugus, kurie buvo pašaukti į Sovietinę armiją atlikti karinės tarnybos Afganistane.

V.V.: Scenoje mes neatkuriame tikrų vieno ar kito žmogaus istorijų. Mes vaizduojame skirtingų žmonių patirtis, kurios buvo išrašytos Z.Stankaus knygose.

S.D.: Mano personažas Saulius į karą išėjo 18 metų. Jis turi merginą, kuri laukia jo sugrįžtančio. Man labai sudėtinga karo patirtis pritraukti prie savęs, juk nei vienas iš mūsų ten nėra buvęs ir mes nežinome, kaip viskas ten vyksta iš tikrųjų. Bandau asociatyvinėmis linijomis personažo istoriją perleisti per savo asmeninę patirtį.

P.G.: Aš vaidinu Kazį, kuris tiesiog mėgsta pabūti su kompanija, iki kol yra pakviečiamas į karo tarnybą. Spektaklyje atskleidžiami veikėjų gyvenimai iki šaukimo į armiją, karo patirtys ir sugrįžimas namo, integracija į visuomenę ir ryšio atkūrimas. Svarbi mano personažo linija
– prisiminimai, koks buvo jis ir jo santykis su pasauliu iki karo ir po jo.

Julijos Kulevičiūtės nuotr./Spektaklio repeticija
Julijos Kulevičiūtės nuotr./Spektaklio repeticija

V.V.: Kai mums buvo 18 ar 19 metų, mes irgi visi tokie veržlūs ir gyvybingi buvome – ir panos rūpėjo, ir reikalų buvo daug. Kaip ir kiti veikėjai, mano kuriamas Arvydas tikisi, kad didžioji pekla ir baigėsi Afganistane. Bet pasirodo, kad viskas yra visiškai kitaip. Jis dar ir dovanėlę parsiveža – Arvydas kare buvo peršautas ir grįžta su negalia.

– Spektaklyje analizuojate, ar įmanoma sugrįžti iš karo.

S.D.: Visi trys spektaklio veikėjai sugrįžta iš karo, bet jį parsiveža savyje. Vienas to neištveria, kitas gyvena nuolatinėje karinėje parengtyje ir galiausiai atsiduria izoliatoriuje, o trečiasis bando eiti į šviesą, kurti šeimą.

– Svarbi pasiruošimo spektakliui dalis – susitikimai su Vilniaus Afganistano karoveteranų sąjungos ir Klaipėdos karo veteranų organizacijos „Miražas“ nariais. Papasakokite apie šią patirtį.

P.G.: Pokalbiai su Afganistano karo veteranais yra tarsi Z.Stankaus knygų tęsinys.

Visi trys spektaklio veikėjai sugrįžta iš karo, bet jį parsiveža savyje.

V.V.: Atrodo, kad kaip Z.Stankus parašė, tokie tie žmonės ir yra, net kalba tokiu pat stiliumi.

P.G.: Ir patys karo veteranai sako, kad Z.Stankaus knygoje parašyta tiesa be jokių pagražinimų ar dirbtinai baisių pasakojimų. Skaitydamas įsivaizduoji tuos žmones, o čia ateini ir jie yra realūs – pamatai jų akis, judesius, išgirsti balso intonacijas. Tai suteikia autentikos mūsų kuriamiems personažams.

– Ar veteranams svarbu, kad šio karo patirtys bus pristatomos teatro scenoje?

P.G.: Šie klubai rūpinasi veteranų susitikimais, paminklų statymais, atminties išsaugojimu. Jiems svarbu, kad tai nebūtų užmiršta. Tad veteranų klubų nariai, su kuriais buvome susitikę, labai džiaugiasi šia iniciatyva.

Julijos Kulevičiūtės nuotr./Pijus Ganusauskas, Simondas Doviadauskas, Vygandas Vadeiša
Julijos Kulevičiūtės nuotr./Pijus Ganusauskas, Simondas Doviadauskas, Vygandas Vadeiša

S.D.: Mano supratimu juos jaudina tai, kad ateina jauni žmonės ir domisi jų išgyvenimais. Drįsčiau sakyti, kad tai leidžia jiems pasijausti neužmirštais.

– Gyvenimas karo tarnyboje – tai ne tik ginklai ir nutrauktos galūnės, bet ir užsimezgusios viso gyvenimo draugystės, brolybė, humoristinės situacijos. Ar spektaklyje atskleidžiate ir šią pusę?

S.D.: Be humoro ir linksmų dalykų ten neišgyvensi, ir mūsų spektaklyje to šiek tiek yra. Patys Afganistano karo veteranai daugiausia pasakoja apie linksmus dalykus, absurdiškas situacijas, nesąmoningus nutikimus. Jeigu paliečia ką nors skaudaus, tokio, kad klausant net nupurto, jie kaip niekur nieko pereina prie kitų dalykų, nes, kaip jie sako, to nereikia atsiminti.

P.G.: Aš manau, kad kare gyveni labai intensyvų gyvenimą. Mūsų gyvenimuose viskas yra labiau išcentruota, o ten – vien kraštutinumai. Buvo ir siaubo, ir žuvusių draugų, ir skausmo bei džiaugsmo begalinio. Po tokių intensyvių patirčių labai sunku sugrįžti į gyvenimą.

V.V.: Veteranai pasakojo istoriją apie tris lietuvius, kurie pasibaigus tarnybai turėjo būti išsiųsti namo, tačiau kažkodėl juos vis palikdavo sargyboje. Ir atėjus laikui dar vieną karių būrį siųsti namo, vieną iš trijų lietuvių įrašė į grįžtančiųjų sąrašus, o jis atsisakė vykti be likusių dviejų draugų ir laukė, kada visiems trims leis vykti namo. Ten brolybės jausmas yra labai stiprus. Jeigu tarnyboje susidraugauji su žmogumi, tai yra didžiausias turtas, nes jam tavo gyvybė bus svarbesnė už jo.

– Kaip su režisieriaus Pauliaus Markevičiaus pagalba auginate personažus?

S.D.: Paulius žino, kokio rezultato siekia, bet jam labai svarbus ir pats procesas – jis leidžia daug ieškoti, eksperimentuoti. Net jeigu ir mato, kad darai blogai, tavęs nestabdo, kad galėtum pabūti toje būsenoje, atrasti, kas tinka tavo personažui, o kas – ne. Jis kalba mažai, bet kiekvienas jo žodis ar frazė leidžia labai daug atrasti.

Tai bus spektaklis, kuriame ieškome vidinio tikrumo, o ne stengiamės tiesiogiai parodyti karo žiaurumus.

P.G.: Su Pauliumi daug kartų esame drauge vaidinę spektakliuose, bet kaip su režisieriumi su juo dirbu pirmą kartą. Aš jaučiu, kad jis mato kiekvieno žmogaus stipriąsias savybes ir žino, kaip jas galima panaudoti.

V.V.: Šis spektaklis labai skiriasi nuo ankstesnių Pauliaus darbų. Malonu dirbti su juo šioje medžiagoje, nes jis labai ilgai analizavo šią temą, tad ir mums nustato labai aiškias gaires. Tai bus spektaklis, kuriame ieškome vidinio tikrumo, o ne stengiamės tiesiogiai parodyti karo žiaurumus.

Pranešimas spaudai
Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Aplinka produktyvumui

Esports namai

URBAN˙/

Interviu