Į spektaklio pavadinimą, rodos, sudėta tiek daug: šeimos, draugų, tėvynės ilgesys, finansinės problemos, jaunuolių klyksmas iš skaumo netenkant pirmosios meilės, nostalgija seniems laikams.
Spektalio pabaigoje mergina, kuri priverstinai jaunystėje emigravo su šeima, į tėvynę grįžta po penkiolikos metų. Prisėda ant to paties suoliuko, ant kurio kadaise sėdėdami su vaikinu dalijosi meile ir šiluma, kūrė planus, kaip pristatyti jos siuvamus drabužius vienam iš televizijos projektų. Dabar jau laukianti savo drabužių pristatymo Paryžiuje, sukūrusi šeimą, glausdama sūnų prie krūtinės ji to paties suoliuko prašo perduoti buvusiam mylimajam, kad jį visuomet labai mylėjo.
Spektaklio siužetas sukasi apie žmones, kuriuos vienaip ar kitaip palietė emigracija. Iš minėto vaikino ji atėmė ne tik meilę. Viename iš epizodų kalbėdamas su tėčiu, kuris dirba užsienyje, jis klausia, kada tėvai pagaliau grįš. Deja, tikėdamasis iš tėvo lūpų išgirsti, jog juos Lietuvoje išvys bent per Kalėdas, sulaukia atsakymo: „Per Velykas“. Bandydamas užglaistyti sūnaus liūdesį tėvas ima sūnų džiuginti nauju nupirktu plančetiniu kompiuteriu, tačiau šis nurijęs karčią piliulę tik atkerta: „Pasilik tuos savo žaislus“.
Emigracija palietusi ne tik šių dviejų jaunuolių šeimas, apie kurias ir sukasi veiksmas, tačiau ir jų draugus. Vienas jų grįžęs iš užsienio Lietuvon, susitikęs su būriu draugų, vaidina tikrą užsienietį: išpeikia lietuvišką maistą, kalba su akcentu, kurį vėliau pavadindamas debilišku, atsiprašo draugų ir prisipažįsta tenorėjęs pasirodyti geresnis, o giliai širdy taip nenorintis palikti savo gimtinės dar kartą. Deja, tenka sekti paskui šeimą.
Vienoje iš epizodų aktoriai vienas po kito tvirtai žengdami į priekį išsako po savo (ne)norą: „Aš noriu išėjęs į pensiją galėti apkeliauti pasaulį“, „Aš noriu gyventi Lietuvoje“, „Aš noriu, kad Lietuvos valdžia pagaliau atsikvošėtų“, „Aš noriu, kad mano šeima būtų kartu“, „Mano svajonė – džiazo studijos, tačiau neturiu 22 tūkst. litų per metus“, „Aš nenoriu baigusi universitetą dirbti prostitute“.
Šis spektaklis – tai muzikos, šokio, šiuolaikinių technologijų ir jaunimo žargono persmelktas darbas, kuriame daug pokalbių per kompiuterinę programą „Skype“, jaunimo pamėgtų kasdienėje kalboje žodžių: chebra, chata... Žiūrėdamas spektaklį jautiesi taip lyg tai vyktų tavo namuose arba mažų mažiausiai tavo draugo, mylimojo šeimoje. Atskiri spektaklio epizodai, kuriuose audringos emocijos priverčia nubraukti ašarą, pakeičiamos smagiais intarpais – pokalbiais tarmiška šneka, pusnuogių jaunuolių šokiais, priverčiančiais ne vieną prapliūpti juokais.
Apima jausmas, kad tai, kas vyksta scenoje, iki skausmo pažįstama – galbūt todėl, kad emigracijos klausimas skaudžiai palietęs daugybę Lietuvos šeimų. Spektaklis, siunčiantis netiesioginę žinutę – mūsų šalyje ne viskas gerai – vertas dešimt balų. Už iškeltą aktualią problemą. Už jaunatviškumą. Už šiuolaikiškumą. Už nuoširdžią, emocionalią vaidybą.
