TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Spektaklis „Sielos virtuvė“: būti ar nebūti Džimu (Morrisonu)

Spektaklis „Sielos virtuvė“ 15min recenzija
Lauros Vansevičienės nuotr. / Spektaklis „Sielos virtuvė“
Šaltinis: 15min
2
A A

Ultrakonservatyvus, o vis dažniau ir tiesiog primityviai konformistinis mūsų dramos teatras (kalbu tikrai ne apie visus menininkus bei spektaklius, bet apie daugumą atvejų) per ilgai teigė, jog mes – tiek spektaklio žiūrovai, tiek jo kūrėjai – esame pernelyg menka ir sekli medžiaga didelėms, dvasiškai bei meniškai prasmingoms istorijoms pasakoti ir kad iš tiesų visokeriopai vertingas gali būti tik metaforinis tapsmas chrestomatinių literatūros kūrinių didžiaisiais herojais, kurių scenoje įkūnytuose fiktyviuose likimuose savo realaus gyvenimo atspindžių ieškotų publika.

Porai valandų empatijos jausmo pagrindu priartinti prie savęs Hamleto, Fausto, Antigonės, Hedos Gabler šimtmečių senumo, bet tuo pat metu, tikriausiai, amžinas kančias, – ar įmanoma didesnė veidmainystė? O reikalauti (nors ir netiesiogiai, bet vis dėlto – reikalauti), kad jas kasvakar prieš tavo akis išgyventų aktorius – ar tai ne tikrų tikriausias vampyrizmo aktas? Bet teatras, nors ir amžinas, yra dar ir laikinas – jis nuolat, viena ar kita forma, permąsto ne tik pasaulį, bet ir save patį.

Man regis, jog būtent apie tai kalba žymusis Alejandro G.Iñárritu filmas „Žmogus-paukštis“ (2014). Bet, mano manymu, dar subtiliau asmenybės dualizmo, negebėjimo atsispirti šizofreniškam poreikiui patirti tapsmą „kitu“, pasyviojo žiūroviško „vampyrizmo“ temas gvildena kiek senesnis Spike'o Jonze'o ir Charlie'o Kaufmano filmas „Būti Johnu Malkovichiumi“ (1999). Ką reiškia „būti Malkovichiumi“? Manyčiau, jog, visų pirma, galimybę ištrūkti iš kasdienės, apčiuopiamos tikrovės, šansą „kito“ kailiu patirti tai, ko šiaip fizinėje tikrovėje patirti negalėtum-nedrįstum-nenorėtum.

Rugsėjo 7 d. premjerinį spektaklį „Sielos virtuvė“ pristatę naujo teatrinio darinio pavadinimu „Vandenyno dirbtuvės“ nariai su režisuojančiu aktoriumi Ainiu Storpirščiu ir dramaturge Austėja Lunskyte-Yildiz priešakyje tarytum apverčia Jonze‘o ir Kaufmano sukurtą dramaturginę schemą ir kviečia žiūrovus drauge paieškoti būdų ištrūkti iš dvilypės, veidmainiškos tradicinio scenos meno kultūros išauginto aktoriaus tikrovės, pabėgti iš šizofreniškos aktoriaus „sielos virtuvės“.

Būti Džimu – tai, pirmiausia, nebūti savimi. „Būti Džimu“ – tai dainuoti kaip kažkas, šokti kaip kažkas, tapyti kaip kažkas, filosofuoti kaip kažkas, mylėti kaip kažkas.

Spektaklio pavadinimas – visiškai atvira nuoroda į kultinės muzikos grupės „The Doors“ dainos pavadinimą. Šių roko muzikantų dainos nuolat ir skamba spektaklyje – iš įrašo ar atliekamos gyvai.

Šios grupės lyderio Jimo Morrisono nuotraukomis daugiausiai iškabinėta ir pagrindinė spektaklio scenografijos detalė – veidu į žiūrovus atsukta siena su užtrenktomis durimis, lyg žadančiomis išėjimo į tikrą ar bent tikresnį gyvenimą, bet taip ir neatsidarančiomis.

O šiapus durų – visi yra Džimai: tiek septynetas publikai dar tik besirenkant jau ant scenos šėliojančių aktorių, tiek publika. Bent jau taip leidžia suprasti spektaklio įžangoje po salę besisukiojanti vienintelė spektaklio atlikėja moteris Gabija Urniežiūtė (tiesa, netrukus scenoje „netikėtai“ atsiranda ir už sintezatoriaus sėda dar viena jauna aktorė Agnieška Ravdo).

Lauros Vansevičienės nuotr./Spektaklis „Sielos virtuvė“
Lauros Vansevičienės nuotr./Spektaklis „Sielos virtuvė“

O būti Džimu čia – tas pats, kas būti Johnu Malkovichiumi, Salvadoru Dali, Hermannu Hesse, Vaclavu Nižinskiu, Friedrichu Nietzsche, Antoninu Artaud ir kt. Būti Džimu – tai, pirmiausia, nebūti savimi. „Būti Džimu“ – tai dainuoti kaip kažkas, šokti kaip kažkas, tapyti kaip kažkas, filosofuoti kaip kažkas, mylėti kaip kažkas.

Kiekvienas iš septyneto jaunų aktorių vaidinamų (nors čia ir yra didžiausias klausimas – vaidinančių ar ne?) veikėjų turi savo svajonę, kurią pasiekti įmanoma tik atidarius ir peržengus tų nelemtųjų durų slenkstį. Durų, už kurių įvyksta dalykai. Durų, kurios žada naują kelionę, kurios niekaip neatsidaro, nors tuo pat metu yra be perstojo varstomos. O jauniesiems bevaliams belieka tik čiupti naują viskio butelį, griebti muzikos instrumentus, su laukine energija sugroti dar vieną „The Doors“ koverį ir pagaliau prisisėmus drąsos... toliau trypčioti prie tų nelemtų durų.

Visa ši kūrybinė agresija naujajame spektaklyje buvo tikrai labai neblogai režisūriškai bei dramaturgiškai suvaldyta, sočiai atmiežta žaisminga saviironija, visu pluoštu tikslių kalambūrų ir bufonadai, farsui artimu, tačiau pakankamai skoningu, subtiliu humoru.

Žinoma, durys čia – tik metafora. Lygiai kaip „Durys“ (arba „The Doors“) čia tėra savotiška kaukė, masalas publikai ir pretekstas kūrėjams kelti sau kur kas svarbesnius ir asmeniškesnius klausimus, susijusius tiek su neryžtingos, bestuburės, kovoti už savo laisvę būti bei kurti ne(be)gebančios visuomenės tema, tiek su legendinius sėkmės atvejus mėgdžioti, užuot ieškojus savo kelio, besirenkančio jauno kūrėjo tema, tiek su jau minėta aktoriaus profesijos prigimtinio dvilypumo tema.

Negaliu sakyti, kad spektaklį „Sielos virtuvė“ režisuoti ėmęsis A.Storpirštis atranda kažką visiškai naujo: panašų kelią kadaise jau išmynė ir panašius filosofinius klausimus scenoje savo laiku jau sprendė Valentinas Masalskis – pvz., spektakliu „Publikos išplūdimas“, o ypač – kurdamas monospektaklį pagal Tankredo Dorsto pjesę „Aš, Fojerbachas“ (o tam tikra prasme, turbūt, ir kurdamas vaidmenis pastarųjų poros metų spektakliuose „Didvyrių aikštė“ ir „Didis blogis“). Abu šie aktoriai, nors skirtingų kartų ir skirtingų patirčių, yra savotiškai panašūs: abu savo laiku pernelyg dažnai ir tikrai ne visada itin kūrybingai įvairių režisierių išeksploatuoti, abu – savotiški sceniniai solistai, režisuoti ėmęsi iš tam tikros desperacijos.

Lauros Vansevičienės nuotr./Spektaklis „Sielos virtuvė“
Lauros Vansevičienės nuotr./Spektaklis „Sielos virtuvė“

Galiausiai, „Sielos virtuvėje“ radau tai, ko bent jau pastaraisiais metais jaunųjų kuriamame teatre pasigendu labiausiai – temą. Tokią, kuri sudaro prielaidą scenoje skleistis paraleliniams kontekstams ir po spektaklio kalbėti apie tai, kas vienu metu yra ir meniška, ir asmeniška, ir visuomeniška.

Desperacijos, pykčio, savito karštligiškumo Ainio „Sielos virtuvėje“ – apstu. Bet man pasirodė, jog visa ši kūrybinė agresija naujajame spektaklyje buvo tikrai labai neblogai režisūriškai bei dramaturgiškai suvaldyta, sočiai atmiežta žaisminga saviironija, visu pluoštu tikslių kalambūrų ir bufonadai, farsui artimu, tačiau pakankamai skoningu, subtiliu humoru. Ir beprotiška energija bei entuziazmu.

Dar man pasirodė, kad Ainiui pavyko spektaklyje sukurti demokratišką, laisvą kūrybinę atmosferą ir atskleisti gerąsias savo kūrybinių bendražygių – aktorių Gabijos Urniežiūtės, Aleksandro Kleino, Vaido Maršalkos, Simono Storpirščio, iš kaimyninės Latvijos atvykusio aktoriaus-šokėjo Kasparso Zvīgulio ir ypač Dainiaus Taručio (jo vaidinamas šaldytuve pagirias kenčiantis lyg Antoninas Artaud, lyg Mefistofelis, lyg Oskaro Koršunovo šmėkla – neabejotinai pats geriausias mano lig šiol matytas šio aktoriaus vaidmuo!) – profesines savybes.

Galiausiai, „Sielos virtuvėje“ radau tai, ko bent jau pastaraisiais metais jaunųjų kuriamame teatre pasigendu labiausiai – temą. Tokią, kuri sudaro prielaidą scenoje skleistis paraleliniams kontekstams ir po spektaklio kalbėti apie tai, kas vienu metu yra ir meniška, ir asmeniška, ir visuomeniška. O tai, nepaisant visų ne itin reikšmingų smulkmenų, tokių kaip gan tirštas, turbūt net perteklinis, spektaklio tekstinis lygmuo, galintis kiek išvarginti nekantresnį žiūrovą, jau tradiciniu tampantis jaunųjų režisierių negebėjimas išvengti kokių trijų kūrinio finalų, vienas kurių dar buvo ir kiek holivudiškai salstelėjęs, vis dėlto yra didelis jauno, debiutuojančio režisieriaus pasiekimas.

Lauros Vansevičienės nuotr./Spektaklis „Sielos virtuvė“
Lauros Vansevičienės nuotr./Spektaklis „Sielos virtuvė“

Turbūt beprasmiška dabar būtų pasakoti fragmentiškos, trapios, nemaža dalimi improvizacijomis pagrįstos „Sielos virtuvės“ fabulą ar iš karto imtis rimtos spektaklio dramaturginių, režisūrinių ar aktorinių sprendimų analizės.

Spektaklio autoriai, net neabejoju, apsivalys, apsišluos nuo visko, ko „Sielos virtuvėje“ yra per daug. Net neabejoju, kad šią akimirką svarbiausia yra užfiksuoti patį spektaklio, kurį, kiek suprantu, jaunieji menininkai kūrė be jokios finansinės paramos, iš gryniausio nuo vaikystės vienas kitą puikiai pažįstančių draugų entuziazmo, gimimo faktą.

Ir pridėti, kad man asmeniškai ir profesiškai buvo be galo smagu vėl pajusti tą nuo scenos sklindantį kolektyvinio kūrybinio ieškojimo (ir atradimo) džiaugsmą – tokį, koks buvo dabar jau, regis, mirusio teatro judėjimo „No Theatre“ geriausiuose spektakliuose. Sakyčiau, pavyko visai šauniai!

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018