Atidarymo dieną – du šokio teatrai. Pirmasis, oficialiai atidaręs festivalį – pasaulinėje šokio scenoje legenda tapęs Taivano šokio teatras „Cloud Gate Dance Theater“. Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje ši trupė parodė dvi kompozicijas: „Baltas vanduo“ ir „Dulkė“. Antrasis – penktadienio vakarą spektaklį parodęs išradingasis austrų šokio teatras „Liquid Loft“. Žiūrovai turėjo galimybę pamatyti jų naujausią darbą „CANDY'S CAMOUFLAGE Imploding Portraits Inevitable“.
Taivano šokio trupę „Cloud Gate Dance Theater“ vienu sakiniu būtų galima apibūdinti kaip klasikinį šiuolaikinio šokio teatrą. Abu jų atvežti kūriniai tai tik patikina: stipri atlikimo technika ir naudojami patvirtinti, jau standartu tapę šiuolaikinio šokio judesiai. Kita vertus, net ypatingai sudėtingos kompozicijos šokėjų atliekamos neįtikėtinai lengvai ir profesionaliai. Todėl žiūrint choreografo Lin Hwai-Mino kurtus darbus, imi įtarti, kad būtent tuo choreografas ir sužavėjo visą pasaulį: šokio grakštumu, lengvumu, subtilumu, rytietiška scenos estetika ir minimalizmu.
Pirmoji „Cloud Gate Dance Theater“ pasirodymo dalis pavadinimu „Baltas vanduo“ žiūrovus užburia dominuojančia balta spalva. Ir nors spalvos ant projekcijos sienos pasirodymo metu kinta, šviesi šokio tėkmė nenutrūksta: tylūs, lengvi judesiai, vėjyje siūbuojantys kūnai ir plazdantys balti šokėjų kostiumai, atrodo, sukasi, neria ir skrieja scena.
Pasirodyme žiūrovas susiduria su gražiausiais gamtos elementais: čia gali išvysti banguojantį vandenį, krintantį sniegą, ir tarsi iš šiltųjų versmių besiverčiančius garus. Vis dėlto, apie valandą užtrunkantis spektaklis prailgsta: pagrindinė „Balto vandens“ nata viso pasirodymo metu išlieka beveik nepakitusi – lengva, šviesi, ilgesinga...
Tuo tarpu antroji „Cloud Gate Dance Theater“ pasirodymo dalis pavadinimu „Dulkė“ tetrunka apie 15 minučių. Kadangi šio darbo įkvėpimo šaltinis buvo Dmitrijaus Šostakovičiaus muzika, susipažinusiems su kompozitoriaus kūryba, tikriausiai nekyla abejonių, kad „Dulkė“ negalėtų prailgti jau vien D. Šostakovičiaus dėka.
„Dulkė“ – tamsi, sunki ir šiurpi. Nusilpę kūnai čia krenta nuo karo dūmų ir ginklų. Baimės pilni veidai pasimetę, bet kartu jie – vieningi, ir veikiantys, kaip didžiuliai karo mašinų mechanizmai. Svarbiausia – kartu, tiksliai, suvaldytai. Svarbiausia – veikti ir priešintis.
Priešingai nei „Baltame vandenyje“, „Dulkėje“ dominuoja tamsios spalvos ir dūmų pripildyta scena. Neišsitęsusioje kompozicijoje choreografas, atrodo, siekė atliepti pagrindines karo nuotaikas: čia rasis gyvybė ir mirtis, išgąstis ir ryžtas, nuovargis ir jėga. Juk nešvari ir maža karo dulkė gali sukelti žmonijos katastrofą...
Vėlesnį vakaro pasirodymą surengusi šokio trupė „Liquid Loft“ žiūrovus visad sugeba nustebinti neišsenkančiomis originaliomis idėjomis. „CANDY'S CAMOUFLAGE Imploding Portraits Inevitable“ spektaklio epicentras – filmavimo kamera, todėl visai nenuostabu, kad įdomūs šokio judesiai čia dažniausiai kyla iš noro... įtilpti (Prisitaikyti? Patekti?) į kamerą kad ir kur ji bebūtų: dviejų metrų aukštyje, ar nusileidusi visai prie žemės.
Moteriškumo temą analizuojantis spektaklis kuriamas trijų šokėjų (Stephanie Cumming, Katharina Meves, Karin Pauer). O jos tikros individualistės: visos skirtingos tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Kartais jos savimi žavisi, o kartais savęs nekenčia. Kartais joms nei iš šio nei iš to būna linksma, o kartais „išlenda“ niekur nelauktas isterijos priepuolis. O jos vis stebi... aplinką, bet labiausiai – save. Kaip reikėtų stovėti norint atrodyti seksualiai? Kuriuo kampu reikėtų pakreipti kamerą siekiant, kad išryškėtų skruostikauliai? Kiek elastinga oda? Koks juokas tinka labiausiai? Ką apsirengti? Kokiu žvilgsniu sužavėti? Vis ta moteriška desperacija ir pasimetimas...
Filmavimo kamera spektaklyje atlieka pagrindinį vaidmenį. Ant sienos pastarosios dėka kuriamas siurrealistinis moters paveikslas. Kameros darbas galingas ir paveikus: nori nenori, visų pirma žvilgsnis krypsta į projekciją, ir tik po kurio laiko prisimeni, kad vis nauji moters portretai gimsta čia pat, iš scenoje veikiančių šokėjų kūnų ir emocijų.
„Liquid Loft“ moteriškumą narstė šimtais kuriamų, pavadinkime „trumpų epizodų iš moters gyvenimo“, todėl tema ryški ir nesubanalinta. Tuo tarpu vizualioji spektaklio pusė dar labiau įsimintina ir estetiška. Juodai balta projekcija, mistišką įspūdį kuriantis apšvietimas, saksofono ir kitų džiazo elementų nevengiantis garso takelis kelia dar artimesnes sąsajas su kinu. Pasijunti, tarsi atsidūręs dvidešimtojo amžiaus viduryje Film Noir kino filmavimo aikštelėje: ant sienos projektuojamame vaizde iš scenos žengia moteriškos lyties istorinės ir kino asmenybės. Ir neatsiranda nei vienas vyras, kuriam šias pavyktų suvaldyti....
Atidarymo diena įvyko. Su festivaliu ir šiuolaikiniu šokiu susipažino tie, kurie turėjo galimybę pamatyti kontrastingus abiejų šokio teatrų pasirodymus. Klasikinis šiuolaikinis šokis čia galynėjosi su naujas idėjas generuojančia postmodernia produkcija. Vis dėlto, festivalio atidarymo dieną, nepaisant žiūrovų pilnos Lietuvos nacionalinio dramos teatro salės ir joje garbinamo „Cloud Gate Dance Theater“, kur kas ryškiau švietė šokio teatro „Liquid Loft“ žvaigždė. Teliko tik apgailestauti, kad šis pasirodymas pilnos Juodosios Menų spaustuvės salės nesukvietė.
