Choreografas šiuo kūriniu nagrinėjo šiandieninį pasaulį, kuris už technologijų ir inovacijų slepia pirmykštes aistras ir troškimus. Nors žmogus evoliucionuoja jau milijonus metų, tačiau iš tikrųjų jis niekur per daug nepasistūmėjo. Vykstant cikliškiems pokyčiams, mes vis tiek liekame savo ir visuomenės sukurtuose rėmuose – jei juose liksi, būsi saugus, jei ne – gresia pražūtis. Mes vis dar esame gyvuliai, nebent tik išmanesni, labiau manipuliatyvūs ir gražiau apsirengę. Pirmykščiai instinktai ir siekis išgyventi bet kokiomis sąlygomis, patenkinti troškimus vis dar mus įkalina. Nors esame pastovioje evoliucijoje, tačiau kur link ji mus veda? Kas beliktų iš žmogaus, jei pašalintume jo pamatinę esybę – robotas, mašina? Ar tai yra tas utopinis siekis? O galbūt tai – neįmanoma, nes pirmykščio žmogaus iš mūsų nepašalinsi?
Žmogaus mechaniškas slinkimas be jokio galutinio tikslo įkūnytas per primatą primenantį sukumpusį bėgiojimą. Po sceną išsimėčiusios šokėjų figūros, primenančios manekenus, atskleidžia už nudailinto fasado slypinčią žmogaus esybę. Tuo tarpu aidintis, isteriškas Gotautės juokas bandant susirinkti išbarstytus lūpdažius, atliepia deformuotą ir geidulių iškreiptą mūsų būseną.
Choreografija primena fragmentiškų figūrų dėlionę, kurioje vaizduojami žmonių santykiai paremti konkurencija, pastovia kova tarp patinų ir patelių. Naudojami aktyvaus judesio ir pauzės kontrastai, trikdžius primenantys judesiai sukuria alternatyvią realybę, kurioje iš robotų kiautų laisvinasi pirmykščiai instinktai. Santykiai šiame pasaulyje yra bejausmiai ir net apkabinimai virsta siekiu numušti priešininką. Nebėra nieko tikro, nieko nuoširdaus.
Šiais dinamiškais ir akrobatiniais sprendimais pasižymintis pasirodymas šaržuoja šiandienos konsumeristinę visuomenę, kritikuoja nepastovius ir kintančius reikalavimus lytims. Persipina moteriškumo ir vyriškumo sampratos, vaidmenys niveliuojasi iki to, kad viename asmenyje tampa tolygūs tiek vyriški, tiek moteriški bruožai, o iš tokio padaro lieka belytis mutantas. Jei asmenyje kurių nors bruožų per daug, jis tampa nebereikalingu. Ši perversija, naudodama fotoaparato blyksčių efektą, atidengia už gražaus fasado slepiamus stringančius žmogaus elgsenos ir mąstymo mechanizmus. Tai pasireiškia per traukulius primenančius judesius.
Priešpaskutinėje spektaklio scenoje pamatome nepagražintą žmogaus vidų. Prasiveržusi gyvuliška aistra, nesibaigianti orgija atvaizduoja ne utopinį siekinį, bet pragarą, kuriame vyrauja amžinas siekis pasitenkinti, bet negalėjimas pasiekti kulminacijos, orgazmo. Tai – tikroji mūsų gyvenimo varomoji galia.
Spektaklis „Darwintodarwin“ buvo puikus grotesko ir provokacijos kokteilis, kuris atidengė visuomenės pirmapradiškumą. Nors kūrinio idėja buvo aiškiai ištransliuota ir atlikėjai akivaizdžiai tikėjo choreografo vizija, tačiau stilistiniu, choreografiniu ir teminiu požiūriu priminė ankstesnį Johannes Wielando ir darbą su „Auros“ trupe „Melancholijos dėžutė“. Tačiau priešingai nei minėtam spektakliui, „Darwintodarwin“ pritrūko papildomo svorio, giluminio konteksto. Tai pakankamai vienplanis kūrinys, stipriai atsiremiantis į Gotautės talentą ir išraiškingumą. Net kulminacinė scena labiau priminė menininko ir jo mūzos destruktyvią orgiją, nei meninę visuomenės kritiką.
Bet kuriuo atveju, šis provokuojantis kūrinys ne tik kompleksiškai perteikė žmogaus dvilypumą, bet ir dovanojo sadomazochistinę menininko meilės poemą savo mūzai.