Paskutinę rugsėjo dieną „Menų spaustuvėje“ buvo parodytas antrasis festivalio „Sirenos 2015“ užsienio programos spektaklis: Pieter Ampe ir Benjamin Verdonck „Nekalbame, kad mus suprastų“.
Kurti kasdienybės cirką, tramdyti buitį jos pačios mums primetamais marškiniais šiandienos teatre tampa įprasta: belgams kompaniją palaiko ir Etienne Marceau, neseniai Lietuvoje pristatęs solo pasirodymą „Pastebėjimai“ („Company Sacekripa“, Prancūzija), ir prancūzų režisierius Philippe Quesne, kurio beviltiškai nusnigtą „The Melancholy of the Dragons“ rugsėjo pradžioje buvo galima pamatyti Rygoje, „Homo Novus“ festivalyje. Visiems trims spektakliams būdinga absurdiška žaismė su rutininiais reliktais žiūrovams, ko gero, gali būti tik dvejopa: arba iki gyvo kaulo suprantama, arba kelianti norą visiškai atsiriboti. Švelniai ironizuojant reikia pridurti, kad vienijančia jau drąsiai galima įvardyti ir duonos skrudintuvo tematinę liniją: jame svylantis forminis batonas, suteikiantis ir dūmų estetiką, ir beveik detektyvinę intrigą, ir įsimintiną dvoką, šiuose žaidimuose kone būtinas kaip itin teatrališkas objektas. O apie ką mes iš tiesų?
Apie absurdą, kurį esame pasmerkti įveikti. Būdas, kuriuo su juo kovoja Pieter Ampe ir Benjamin Verdonck, yra drauge ir absoliučiai nuoširdus, ir ypač manieringas: apgalvota, iliustratyvi kūnų plastika, komiškai paklūstanti Vivaldžio „Keturių metų laikų“ ir USA FOR AFRICA „We Are the World“ melodiniam siužetui, įvelka rutiną į pratisą, vietomis – kone isterišką juoką keliantį rūbą (čia norėtųsi sukonkretinti – ne šiaip rūbą, o veikiau chalatą). O juoktis galima iš visko, iš ko galima juoktis, kai sėdi vienas su šaldytuvu, stalu, kėde, rankšluosčiu, ventiliatoriumi ir medų muzikaliai ryjančiu kambarioku, kuris vėliau dosniai burnoje sušildytu medum pasidalija. Šį medų, kuris per barzdą varvėjo, galima į taktą taškyti po kambarį, o iki valios išsitaškius, ateina laikas kurpti subtilaus keršto planą. Kodėl nepaslėgus kambarioko galvos šaldytuvu? Tik prieš slėgdamas, pasiruošk atoveiksmiui: čia – kaip šauksi, taip atsilieps. Veiksmo kulminacija – scena ant pasvirusio šaldytuvo su sniegu, stipria dūmų srove, šviečiančiu balionu ir vyriškai papuošta eglute – žiūrovų salę panardina į juoko / abejingumo iki ašarų tranzą: sunkiai tegalėdami atsilaikyti prieš ventiliatoriaus vėjelį, kambariokai parodijuoja flirtą, nėštumą, gimdymą ir netgi „Titaniką“.
Ir jei po spektaklio norėtųsi sakyti, jog viskas – apie nieką, būtumėt neteisūs: čia – niekas apie viską, ir būtent dėl to šis humoras yra skanus, sveikas ir įtaigus. Žvelgiant į pavydėtinai sukauptas, akiplėšiškai kuklias aktorių poros fizionomijas, negali užgniaužti jiems jaučiamo palankumo, nes supranti, jog jų stiprybė – geba nesureikšminti teatro kaip monumentalios patirties ir atsiduoti laisvei nekalbėti, išsaugant galimybę būti suprastiems.