Viskas priklauso nuo to, kurią orchidėją paliesi: jei tai bus tikroji, galbūt bent pusdienį, pusmetį ar pusamžį norėsis pasauliu grožėtis; jei dirbtinė – gali būti, jog nuo tol viskas kels įtarimą, blogesniuoju atveju – pasišlykštėjimą. Kaip susilaikyti nepalietus nė vienos iš jų? Arba kaip susilaikyti nuo gyvenimo, kai jis tėra vienintelis žmogaus priklausinys, absoliuti ir nekomentuotina duotybė?
Pippo Delbono, pradėdamas „Orchidėjas“, užsimena apie vieną moterį, kuri po jo spektaklio suplėšė turėtą teatro abonementinį bilietą – esą negalima turėti abonemento gyvenimui arba mirčiai. Nieko tikslesnio apie Delbono kuriamą sceninę tikrovę pasakyti, ko gero, neįmanoma: tai – pats gyvenimas arba pati jo pabaiga, kuriuose Pippo šoka save, šoka savo mamos mirtį, šoka Hamletą ir Vyšnių sodą viename. Jo kūno ir – ypač – balso plastika apsieina be jokios choreografijos: viskas laisva, paprasta, individualu ir drauge atpažįstama, viskas – tarsi vanduo ir virš jo sklendžiantis sunkus vabzdys, lėtai judantis link savo tikslo ir tuo savo judėjimu išbaigiantis visą gamtovaizdžio režisūrinę bei garsinę struktūrą.
Pilnatvė, Delbono įsitikinimu, prieinama tik bepročiams – visi kiti pasmerkti amžinai stigti kažko, kas prarasta ar neatrasta.
„Orchidėjose“ nagrinėjamas pasaulio grožis ir to grožio stoka žmonijoje, civilizacijos ertmės, į kurias įtelpame mes patys, nešantys savo stokas ir pilnatves. Pilnatvė, Delbono įsitikinimu, prieinama tik bepročiams – visi kiti pasmerkti amžinai stigti kažko, kas prarasta ar neatrasta. Esminė egzistencijos ašis – riba tarp tikra ir netikra. Ir blogiausia čia – tai, jog gebėjimas atpažinti tikrumą koreliuoja su nusivylimu, mat šio gebėjimo neturintys be sąžinės priekaišto renkasi netikrumą ir nuosekliai griauna pamatus.
Scenoje – apsirengę ir nusirengiantys netobulieji, karnavališki ir kasdieniški drabužiai, hipertrofuotos, kaukėmis dangstomos ir natūralios išraiškos, parodijos, citatos ir asmeninės istorijos iš Kristijanijos prieigų. Ekrane – vitrinų manekenų plastikiniai veidai, miestų kontūrai, žmogaus vidaus organai, plieskianti ugnis, žydinčios medžių lajos ir orchidėjas lankantys vabzdžiai, galų gale – mirštanti Delbono motina, iki maksimumo įasmeninanti „Orchidėjas“ ir suartinanti žiūrovą su juo pačiu. Delbono, įsikūrusio žiūrovų salės kairėje, protarpiais nuskubančio į sceną, balsas raminančia savo melodika tarsi lopšinė supa stebinčiųjų sąmones ir įgarsina veiksmą scenoje. Kai per salę nuvilnija keliais rankų mostais apibrėžta choreografija, aktorių perduodama žiūrovams, viskas pakimba ore: ar dabar jau taip ir gyvensime? Ar jau visiems galima į sceną?
„Kai aš numirsiu, ateikite visi, persirengę paukščiais“ – iš lapelio perskaito aktorius, leisdamas suprasti viena: neigdamas teatrą kaip fikciją ir triumfuodamas kaip gyvenimo teatre kūrėjas, Pippo Delbono tampa scenos (ne)kaltu prasidėjimu, scenos dogma, kuria tiki be priežasties ir paaiškinimo, tačiau su pasekmėmis: į šitą pelkę – nors ir iki kaklo, nors ir mirtinai.