Spektaklyje save patį – cirko artistą – ironizuotai įkūnijantis aktorius neriasi iš kailio, kad sukurtų pramogą: vis keičia muziką, žongliruoja, ropščiasi ant paties sukurtų nestabilių konstrukcijų, kontaktuoja su publika, stebėdamasis palankiu jos atsaku. Iš visko pirmiausia nusijuokdamas pats, aktorius vaizdžiai liudija a priori pasmerktą savo situaciją: tik vidutiniški personažo sugebėjimai verčia taikytis prie rinkos ir parduoti savo amatą už dviejų dolerių monetą.
Vis dėlto vargu ar „Čiuožyklos“ idėjos autorius ir atlikėjas Patrick Leonard laiko publiką tokia neišprususia, naivia, kad leistų sau juokinti ją pačiais beviltiškiausiais, vietomis – tiesiog apgailėtinais pokštais. Tačiau mes juokėmės, ir kaip tik dėl to viskas nuėjo perniek.
Šiam spektakliui labiau nei bet kuriam kitam reikėjo spengiančios tylos – tada būtų išryškėjusi visa žmogiškos nesėkmės istorija, kuriai n-tąjį kartą buvo ieškota pateisinimo. Tačiau juki publika pati pavertė atlikėją pigiu juokintoju, stereotipišku cirko artistu, kuris iki pat galo taip ir liko įstrigęs tarp savo garso kolonėlių, kėdžių, tuščių butelių, plokštelių bei laidų. Menkai teišnaudota milžiniška čiuožykla virto beveik monumentaliu priekaištu – viskas „praslydo“: mums OK ir be vatos, ir be spragėsių.
Kas iš viso to išėjo? Nieko. Nulis emocijų, nulis įspūdžių, nulis prisiminimų. Ko mes čia susirinkome? Cirkas jau baigėsi.
