Solo pasirodymo „Mortimer“ savitumas – žongliravimas video projekcijomis, garsu ir objektais. Iš pažiūros daug galimybių atverianti pasirinkta technologinė bazė lieka menkai išnaudota: cirko artisto Ville Walo naudojami netikros moters, narvelio, paukščio, plunksnos, skeleto, kaukolės įvaizdžiai nuslopina spektaklio potencialą ir teleidžia kalbėti gana primityviomis temomis.
Kaukės, ribotos erdvės pojūtis, vaizduotės žaidimai, skirti įveikti vienatvę, įkalintos mintys, laikinumas – tokia tematinė plotmė paliečiama atpažįstamais, bet nebeveiksmingais būdais. Spektaklį užbaigiantis Homo sapiens esmės – galvos – pakeitimas narvu tampa saviironišku motyvu: apsiriboję klišėmis, kūrėjai įkalina tiek savo, tiek žiūrovo vaizduotę mažame regos lauke ir lieka nieko nepasakę.
Apsiriboję klišėmis, kūrėjai įkalina tiek savo, tiek žiūrovo vaizduotę mažame regos lauke ir lieka nieko nepasakę.
Kardinaliai priešingas sceninis reginys gimė antrojo pasirodymo metu. Akrobatės Salla Hakanpää sukurtas ir atliktas „Paviršius“ tapo žiūrovo galimybe pasinaudoti aktoriaus kūnu kaip įrankiu įveikti supančios fizinės aplinkos pasipriešinimą, įspėti besipriešinančių jėgų kilmę ir motyvus.
Kūno svoris, tankis, forma, struktūra, kūno paviršius, visu savo plotu įgeriantis orą, įgeriantis vandenį, save sutramdantis ir atpalaiduojantis.
Kiek kartų reikia užkopti aukštyn, kad kritimas būtų malonė? Kaip elgtis su į save nepanašia materija, kad ji tau paklustų? Kaip svoris lemia judesio amplitudę?
Salla Hakanpää apie visa tai kalba kūnu, kuris, pradėjęs kelionę sausuma, vėliau įgauna vandens čiuožiko, prisitaikiusio judėti vandens paviršiumi, savybių. Susietos su akrobatės judesiu, vandens vizualizacijos sukuria neįmanomybės lauką: kokia turi būti kūno anatomija, kad galėtum išsilaikyti ant vandens paviršiaus?
Šio pasirodymo anatomija grįsta santykiu su virve, kurią akrobatė naudoja kaip įrankį įveikti žemės trauką. Prasidėjęs sausumoje, apribotoje dulkių apskritimu, spektaklis vystosi kaip artėjimas į vandenį: iš pradžių vanduo – tai bala po kojomis, kurios ramų paviršių liečiantis ant virvės pakibęs kūnas paverčia judria, tyškančia, gyva medžiaga. Vėliau video projekcijoje regimas virvės ir kūno judėjimas giliai po vandeniu, kur visiškai pakinta svorio ir išsidėstymo erdvėje sąvokos.
Spektaklio kulminacija, virstanti tikru katarsiu, – iš viršaus pasipilanti galinga vandens srovė, srūvanti ant lyno pakibusiu kūnu, tampanti tūkstančiu paskirų lašų, sklindančių po visa erdvę.
Ypač rišli, tačiau sunkiasvorė „Paviršiaus“ sceninė estetika – vaizdi rekomendacija tiems, kurie vis dar abejoja šiuolaikinio cirko poveikio galimybėmis.
