Sekite 15min Google
Režisieriaus Aido Giniočio ir jo vadovaujamo aktorių kurso įkurtas profesionalus teatras per šį laikotarpį suformavo savitą ir atpažįstamą kūrybinę kryptį, pelnė svarbiausius Lietuvos scenos meno apdovanojimus bei įsirašė į šalies teatro istoriją.
Žengdami į sukaktį žyminčius metus, „Atviro rato“ kūrėjai spektaklius pristatys tiek Vilniuje, tiek kituose Lietuvos miestuose, o pavasarį sostinėje sezoną vainikuos išskirtiniu koncertu.
Studentų darbas tapo naujo metodo pradžia
2006–aisiais įkurto, šiandien jau kelioms žiūrovų kartoms puikiai pažįstamo „Atviro rato“ ištakos – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vaidybos studentų kursas, bakalauro studijų metu ėmęsis kiek kitokios nei įprasta kūrybinės užduoties.
LMTA profesorius, vienas „Keistuolių teatro“ įkūrėjų, režisierius Aidas Giniotis savo ir prof. Vlado Bagdono vadovaujamam aktorių kursui pasiūlė sėdint ratu pasidalinti svarbiausiais savo vaikystės ir paauglystės išgyvenimais, o tam tikrus šių pasakojimų fragmentus suvaidinti su kurso draugais. Eksperimentas ne tik prigijo, bet ir tapo naujo kūrybinio metodo pagrindu.
Eksperimentas ne tik prigijo, bet ir tapo naujo kūrybinio metodo pagrindu.
Bendras kurso darbas, dėl savo struktūros pavadintas „Atviru ratu“, pakrikštijo netrukus po studijų baigimo, 2006–ųjų rugsėjo 22–ąją, įsteigtą naują nepriklausomą teatrą ir tapo pirmuoju kūriniu jo repertuare. Bendraminčių įkurta organizacija ėmėsi toliau plėtoti specifinį dramaturgijos konstravimo būdą, ilgainiui teatro pasaulyje įsitvirtinusį kaip „Atviro rato“ metodas.
„Tuo metu ir dar ilgą laiką „Atvirą ratą“ vadinome teatro laboratorija, nes šiuo metodu kuriami darbai buvo veikiau ne spektakliai, o kaskart kitoks teatrinis vyksmas, vis iš naujo gyvai besikuriantis per improvizaciją, nesustojantį kūrybinį procesą“, – prisimena režisierius A.Giniotis.
Teatro laboratorijai pradžią davęs spektaklis „Atviras ratas“ tuometiniame Lietuvos teatro kontekste tapo šviežiu kūrybiniu gūsiu. Jaunų, ką tik studijas baigusių aktorių atvirai pasakojamos asmeniškos istorijos kūrė betarpišką ryšį su žiūrovais, aktualizavo tradicinėje dramaturgijoje dažnai į antrą planą nustumtus jauno žmogaus išgyvenimus ir tapo savotišku manifestu, deklaruojančiu atvirą, pažeidžiamą, gyvą santykį su žiūrovu.
Tai netruko sulaukti publikos įvertinimo – 2007 m. spektaklis „Atviras ratas“ pelnė visus svarbiausius Lietuvos teatro apdovanojimus, tarp kurių – ir „Auksinis scenos kryžius“ režisieriui A.Giniočiui už geriausią spektaklį vaikams ir jaunimui. Kūrybos centre – kolektyvinė ir asmeninė tapatybė
Kolektyvinė trupės kūryba, rate pasakojamos asmeninės istorijos ir drąsa patiems režisuoti bei kurti dramaturgiją spektakliams brėžė tolimesnes naujai įkurto teatro trajektorijas. Viena iš „Atviro rato“ įkūrėjų, režisierė, aktorė Ieva Stundžytė prisimena, kad tuo metu teatras tapo galimybe kurso draugams išlikti ir toliau kurti kartu.
„Dėl to, kad susibūrėme į naują nepriklausomą teatro darinį, neišsibėgiojome, galėjome dalintis idėjomis, kartu kurti ir draugiškai bei produktyviai bendradarbiauti su Keistuolių teatru, kuriam ir buvome suburti kaip kursas.
Kartu su A.Giniočiu, kuris paskatino tokiam iššūkiui, visi pasirinkome tai, kas žvelgiant atgal atrodo kaip drąsus, rizikingas, bet ir išmintingas žingsnis jauniems kūrėjams“, – svarsto I.Stundžytė.
Autobiografinės improvizacijos, sulaukusios ypatingo žiūrovų dėmesio ir nuo pirmų teatro gyvenimo dienų suformavusios itin stiprų ryšį su jauna publika, tapo pagrindu kitiems „Atviro rato“ metodu sukurtiems, A.Giniočio režisuotiems spektakliams – „Lietaus žemė“ (2011 m.) ir „Juoda – Balta“ (2020 m.). Tarpukariu ir pokariu, o vėliau – ir Nepriklausomybės priešaušriu gyvenusių tikrų žmonių tarpusavyje susijusios istorijos, neretai atkeliavusios iš aktorių artimųjų gyvenimų, tapo būdu permąstyti didžiausią įspaudą palikusius XX a. Lietuvos įvykius.
Greta „Atviro rato“ metodu grįstų spektaklių teatras puoselėjo ir kitas kūrybos formas, jų centre išlaikant laisvos kūrybinės aikštelės principą ir atvirą dialogą su žiūrovais jiems aktualiomis, asmeniškomis temomis. Nepretenzinga scenografija, bendra kūryba ir iniciatyva grįstas veiklos modelis bei didelis lankstumas lėmė platų geografinį „Atviro rato“ spektrą.
Per du dešimtmečius „Atviras ratas“ pristatė 31 spektaklį, o nuo pirmųjų gyvavimo metų aktyviai leidosi į tarptautines gastroles – nuo Balkanų šalių iki JAV – taip mezgant ryšį su vietos bendruomenėmis, siūlant universalų būdą pažvelgti į unikalias kolektyvines ir individualias tapatybes.
Lietuvoje teatro spektakliai apkeliavo net 77 vietoves – nuo didžiųjų šalies miestų, kelių šimtų gyventojų dydžio miestelių iki vos keliolika gyventojų turinčio Stripeikių kaimo. Šalies istorijos lūžius tyrinėjantys spektakliai „Lietaus žemė“ ir „Juoda – Balta“ buvo pristatyti esminius skirtingų laikmečių įvykius menančiose istorinėse vietose: Vilniaus televizijos bokšte, Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje, Signatarų namuose, Vilniaus rotušėje.
Besikeičiančios kartos ir eksperimentai
Nors „Atviro rato“ kolektyvo branduolys per dvidešimt metų išliko nepakitęs, prie jo nuolat prisijungdavo to paties kūrybinio DNR vienijami jaunesnių kartų bendraminčiai, atnešę savas idėjas ir siekį analizuoti jiems aktualias problemas. Teatro unikalumas bei indėlis į šalies teatro kultūrą neliko nepastebėtas – 2017 m. „Atviras ratas“ pelnė Vilniaus miesto kultūros organizacijos vardą.
Sostinės Ašmenos gatvėje, istoriniame pastate įsikūrusi Vilniaus miesto savivaldybės suteikta erdvė, ilgą laiką buvusi dekoracijų sandėliu, 2020–aisiais tapo nauja kūrybine studija, atvėrusia galimybes eksperimentams ir sąlyčiui su kitomis meno sritimis: nuo kamerinių spektaklių, poezijos skaitymų iki gyvo garso akustinių koncertų.
„Atviro rato“ metodas skirtingais teatro gyvenimo etapais taip pat atsivėrė ir platesnei visuomenei, į kūrybines dirbtuves įtraukiant tiek profesionalus užsienio šalyse, tiek Lietuvos jaunimą. Nors per du dešimtmečius sukurti spektakliai į susitikimą su teatru ir savimi kvietė visų amžiaus grupių žiūrovus, bene ryškiausią pėdsaką paliko Lietuvos teatro kontekste išskirtinis dėmesys jauno žmogaus išgyvenimams, tapatybei, kylantiems klausimams bei dilemoms.
„Bendrakursių ir bendraminčių komanda, išlikusi „Atviro rato“ šerdimi, išlaikė ir pirminę kryptį – savotišką alternatyvą Lietuvos teatro kontekste, o taip pat – ryšį su dažnai paraštėse liekančia, ne visuomet patogia jauna auditorija. Poreikis jam buvo užkoduotas „Atviro rato“ atsiradimo aplinkybėse – išaugo iš mūsų pačių, teatro įkūrimo metais vos pabaigusių studijas ir alkusių aktualios, asmeniškos, drąsios kūrybos“, – dalinasi I.Stundžytė.
Šventinį sezoną vainikuos koncertas „Atviras ratas“ šventinį sezoną pradeda atiduodamas duoklę ryškiausiems pastarųjų metų spektakliams ir žengdamas į simbolinį atsinaujinimą. Iki metų pabaigos žiūrovai išvys teatro vizitine kortele tapusias biografines improvizacijas „Lietaus žemė“ ir „Juoda – Balta“ (rež. Aidas Giniotis), režisierės Ievos
Stundžytės spektaklius „NT drama“ pagal Gabrielės Labanauskaitės pjesę ir „Akvariumas“ pagal Patrick Marber pjesę „Closer“, taip pat – režisieriaus ir dramaturgo Justo Tertelio monospektaklį „PRAeis“, spektaklį „Tik suaugusiems“ bei naujausią darbą „Spektras“, sukurtą pagal Jurgitos Žalgirytės-Skurdenienės ir Barboros Suisse knygą „Autizmas – dalis manęs".
Naujasias „Atviro rato“ spektaklis „Spektras“, tyrinėjantis neuroįvairovėje gyvenančių žmonių pasaulius, leidžiasi į gastroles Kaune, Alytuje ir Panevėžyje – spektaklio sklaidą Lietuvoje parėmė UAB „Baltisches Haus“.
Šventinius teatro metus pavasarį vainikuos duoklė muzikiniam „Atviro rato“ pradui – kūrėjai kviečia sekti naujienas apie gyvo garso koncertą Vilniuje, kuris nauju, bet klausytojams atpažįstamu skambesiu apibendrins bendraminčių kūrybine laisve, improvizacijomis ir ieškojimais grįstą „Atviro rato“ istoriją.
