Abiejų spektaklių tekstus Lietuvos scenoje girdėjome pirmą kartą. Ričardo Gavelio romaną Švedkauskaitės spektakliui pritaikė Mindaugas Nastaravičius, pirmu asmeniu užrašytą Leono Cipario istoriją išskirstęs keliems personažams. Dramaturgo ir režisierės duetas vaisingas. Pirmasis skaidydamas paliko jungiamąją istorijos grandį – prisiminimų liniją. Antroji davė pakankamai erdvės aktoriams kurti unikalius ir savarankiškus personažus, ne visai pavaldžius Levuko prisiminimams. Priešingai: būtent jis skendo aplinkinių sprendimuose, noruose, viltyse.
Vainiaus Sodeikos vaidinamas Ciparis – naivus komunizmo pasekėjas, kurio aklas tikėjimas teisingo gyvenimo galimybe grindžiamas vaikystės patirtimis šeimoje ir mokykloje. Tiesa, nors pagrindinis spektaklio konfliktas užrašytas Levuko asmenybėje, ji tokia blanki, kad svarbiausia figūra tampa Sergejaus Ivanovo kuriamas Tomas Kelertas – žmogus, parodęs pagrindiniam personažui, ką reiškia pirmiausia tikėti savimi, o ne partija. Asmuo, kuriame, kaip teigiama, Gavelis matė savo paties figūrą.
Viljamo Šekspyro tragedija „Titas Andronikas“ pirmą kartą į lietuvių kalbą išversta 2021-aisiais. Apie turinį nėra ką pasakoti: tai – ilga vendetos istorija, įrodanti, kaip vienas neva nereikšmingas veiksmas (žmogaus paaukojimas dievams) pradeda ilgą prievartavimų, kankinimų, žudynių seriją. Anot kūrėjų, žiūrovai turėtų suvokti, kad nė viena šeima nėra teisingesnė už kitą. Įdomu, kad tai paaiškina vienintelis sakinys, kuriam neišryškėjus (kaip nutiko premjeroje) šeimas natūraliai išskiriame į „tauresnę“ ir „šlykštesnę“. Spektaklis pasakoja, kaip viena šeima nukankina kitą ir kita iš skausmo pati tampa kraugere. Pristigus loginio kirčio, spektaklyje klaidingai suprantame, kuri šeima viską pradėjo.
Abiejų spektaklių temos artimos aplinkybėms, kuriomis dauguma gyvename pastaraisiais mėnesiais – Rusijos pradėtam karui Ukrainoje. Nesibaigiančią smurto grandinę rodančio „Tito“ autoriai akivaizdesnėmis ar mažiau matomomis detalėmis sukuria pasaulį, padedantį suprasti, kodėl žmonės apskritai kariauja, kodėl trokšta naikinti savo rūšies atstovus.
Tai atliepia ir unikalus spektaklio sprendimas scenoje pasodinti į parterį atgręžtus dešimt žmonių, kurie, sumokėję už bilietus po beveik 100 eurų, tampa veiksmo dalimi, yra labai arti aktorių ir viso spektaklio metu valgo šefo Tado Eidukevičiaus parengtą degustacinę vakarienę. Šitaip pagerbta publika, kuriai pakako finansų ir noro investuoti į ypatingą patirtį scenoje, tapo sočios ir abejingos visuomenės metafora. Skubu nustebti: tokia forma netapo patyčiomis. Niekas šių žiūrovų nežemino, nevertė vaidinti, „neapžaidinėjo“. Scenos kontekste jie nebuvo paniekos verti individai; veikiau tapo reikšmes inspiravusia ir papildžiusia mase, dekoracija. Ir nors ši kompanija scenoje tapo turtingųjų, kurie toliau mėgaujasi gyvenimu stebėdami kitų kančias, atitikmeniu, vėliau pamačiusi juos kavinėje refleksyviai pagalvojau: čia juk TIE, ypatingi. Štai taip savo galvose sukuriame kitų privilegijas.
„Jauno žmogaus memuaruose“ fizinio smurto mažai. Čia aktyvesnis psichologinis karas, jo aikštelė – individo smegenys. Kūrinys kviečia stebėti, kaip atitinkamos patirtys ir charakteris leidžia pasiduoti ideologijų kerams, kaip tau pačiam nepastebint tarnystę inspiruoja artima aplinka, kaip dangstydamasis bendro gėrio siekiu pradedi kenkti tiems, kurie sudirgino tavo savivertę ar kitą asmeniškai jautrią vietą. Romanas rašytas sovietų okupuotos Lietuvos kontekste. Šiandien spektaklyje perskaitomi socialiniai sunkumai, naivumas ir gudresniųjų gebėjimas tuo pasinaudoti primena, kad karo (ir ne tik) propagandos mašina veikia ne tik todėl, kad žmonės kvaili, bet pirmiausia todėl, kad jie sužeisti.
Abu spektakliai išsiskiria ryškiomis ir unikaliomis režisūrinėmis savybėmis: juose matome Švedkauskaitės teatrą ir Aleksos teatrą. Po „Jauno žmogaus memuarų“ tvirtai teigiu, kad visi Švedkauskaitės scenos darbai nuo „Žmogaus iš žuvies“ juda ta pačia kryptimi, t. y. režisierė anksti atrado sau artimą išraiškos formą ir nuosekliai ją augina. Naujausia premjera režisūriškai tvarkinga, darni. Čia pilna laiko ir vietos aktorių saviraiškai – galbūt todėl dauguma jų nepanikuoja ir nepersistengia bandydami parodyti daugiau nei turi. Jie veikia ramiai, po monologų palieka daugtaškius, kad mintį pratęstų kiti personažai. Toks scenų tekėjimas leidžia sulaikyti žiūrovo dėmesį neįprastai ilgą laiką ir užpildo spektaklį sodriu turiniu. Šiuo atžvilgiu tokia pat svarbi Agnės Matulevičiūtės kurta ir aktorių gyvai atliekama muzika, panardinanti žiūrovus į intymią, nedideliame bare vykstančių didelių dramų atmosferą. Taip sukuriamas realybę užgožiantis pasaulis, nunešantis žiūrovus tolyn už teatro parterio ribų.
„Tito“, kaip ir Aleksos, režisūrinis stilius vizualiai visiškai kitoks. Čia daug triukšmo, netvarkos, estetiškas teatras dažniau ironizuojamas nei kuriamas. Spektaklyje nepaprastai daug kontekstų, interpretacijų, pozicijos. Dvi šeimos vaizduojamos kaip skirtingų sporto šakų atstovės (golfas ir tenisas – turtuoliams būdingiausi pasirinkimai). Intarpai užpildomi populiariosios kultūros ženklais. Paraleliai beprasmiško keršto temai girdime ar jaučiame vadinamojo mansplaining‘o ir victim blaming‘o linijas. Tokioje mišrainėje kūrėjams pavyksta parodyti ne tik reiškinių absurdą, bet ir jų daugiaprasmiškumą. Todėl besišlykštėdami suprantame, kodėl jie nėra laikomi a priori kenksmingais ir šimtmečiais tarpsta visuomenėse.
Kaip ir Švedkauskaitės spektaklyje, „Tite“ svarbu muzika (autorius – Jokūbas Tulaba) ir aktoriams suteikta erdvė bei laisvė. Muzika čia taip pat palaiko spektaklio vientisumą ir kuria individualų pasaulį. O štai aktoriai, priešingai nei „...memuaruose“, nepratęsia vieni kitų egzistavimo. Jie pirmiausia susirūpinę savimi, savo pasirodymu. Tai pateisina pjesės kontekstas: nors personažai veikia šeimomis, akivaizdu, kad kiekvienam rūpi tik jis pats, tik jo paties įsitikinimai, vertybės ir lūkesčiai. Netikėta, bet šiuo atveju tai tapo bene įdomiausia spektaklio stiprybe: nuostabu matyti savo individualybes su malonumu išlaikančius aktorius. Jie atrodo laisvi, kartais klystantys, tačiau tuoj pat atrandantys naują atspirties pagrindą. Kaip ir personažai, kurie patiria ką nors neteisingo, bet tuoj pat sugalvoja išeitį, kaip už tai atsiteisti.
„Titas“ – kaip (Lietuvoje) reta fiziškas spektaklis, kuriame veiksmai siūlo žymiai daugiau turinio nei žodžiai. Spektaklio pradžioje mečiau bandymus suprasti loginių kirčių stokojusį tekstą ir sutelkiau dėmesį į aktorių judėjimą, veido išraiškas bei elgesį scenose, kuriose jie yra stebėtojai, o ne aktyvūs veikėjai. Šios detalės ne tik atskleidė turtingą kiekvieno personažo pasaulį, bet ir pasiūlė nepaprastai daug medžiagos interpretacijoms apie tai, kokių siaubingų pasekmių gali atnešti sunkiai pastebimi maži dalykai.
Aleksos ir Švedkauskaitės spektakliai Lietuvos kontekste išskirtiniai ir tuo, kad siūlo pustrečios valandos prasmingo turinio, o ne vien sprendimus, kuriuos publika paliekama stebėti iš pagarbos menininkams. „Titas“ dar trūkinėja, tad nepasiryžę duobių metu virškinti iki tol gautos informacijos, gali keletą minučių panuobodžiauti. „Jauno žmogaus memuaruose“ nuobodžiauti nėra laiko. Tik čia turime problemą: spektaklis trunka ne pustrečios valandos, o 3 valandas ir 15 minučių.
Ilgą laiką veiksmas eina tarsi laikrodis, tačiau paskutinėje dalyje jo rodyklė užstringa ir apie 45 minutes svyruoja pirmyn–atgal. Tai – Alekso Kazanavičiaus vaidinamo meistro Li Čin Chajaus (Kašpirovskio prototipo) pakilimas iš parterio ir ilga interakcija su publika, pereinanti į Cipario tapsmo kvestionuojančiu individu sceną. Pirma – interakcija kūriniui nesuteikia prasmės, ji skirta pralinksminti ir prablaškyti (iš tiesų – išblaškyti) žiūrovus bei integruoti kito Švedkauskaitės spektaklio kontekstą su panašiu Kazanavičiaus pasirodymu. Antra – sprendimas ne visai logiškas kūrinio prasmės atžvilgiu. Kaip minėjau, Ciparis spektaklyje neatrodo svarbiausia asmenybė. Kur kas labiau domina Kelerto sprendimai ir likimas. Tad nors visos „Jauno žmogaus memuarų“ scenos grindė ir augino viena kitą, galiausiai rodomas Cipario virsmas sureikšmintas be pagrindo.
„Jauno žmogaus memuarai“ ir „Titas“ – panašių stiprybių turintys, absoliučiai skirtingų stilistikų ir interesų darbai. Tad veikiausiai jie tenkins skirtingų skonių žiūrovus. Pirmasis greičiausiai patiks ramaus, gero skonio vakaro teatre pasiilgusiems žiūrovams (šį spektaklį tiktų žiūrėti gurkšnojant vyną). Antrasis veikiau sužavės norinčius teatre intensyviau ir aštriau pajusti save supantį pasaulį (paradoksalu, kad būtent šį spektaklį kai kurie gali žiūrėti gurkšnodami vyną).
Tad kam reikėjo tokius skirtingus spektaklius jungti viename tekste? Nes po labai ilgo laiko juose abiejuose man buvo nuoširdžiai įdomu pustrečios valandos iš eilės.
