Nuvarytus arklius nušauna. Tačiau kas laukia žmogaus, kuris yra išsemtas ir išnaudotas, vos besurenkantis save iš asmenybės šukių?
Maratonas turi vykti. Antikinis posakis „duonos ir žaidimų“ modernioje visuomenėje įgyja naują prasmę. Pramogų verslas gali būti dar viena gladiatorių arena: reikia pritraukti žiūrovų, uždirbti pinigų, išgarsėti.
Ko tokioje visuomenėje yra vertas atskiras žmogus? Kam svarbios jo mintys, jeigu kiekviena diena yra lenktynės, bėgimas nesidairant į šalis? Jeigu svarbu ne kas esi, bet kaip esi matomas?
Šis spektaklis žvelgia į tai, kas vyksta už nuglaistytų fasadų, nusimetus blizgančias sukneles. Tuo pačiu jis kalba apie kiekvieno iš mūsų būtį, apie gyvenimo neišsipildymą, kaip rašė Bartė Kuo, „Gyvenimas yra burtažodis, kurį ištarus, nieko neįvyksta“.
Galbūt mes priešais ar konkurentais vadiname būtent tuos žmones, kurie į mus panašiausi, siekia tų pačių dalykų. Galbūt mes tiesiog laukiame eilėje į mirtį, lyg oloje, ieškodami menkiausio tarpelio, pro kurį matytųsi ar jau patekėjo saulė.
