„Sirenos“ kasmet supažindina Lietuvos žiūrovus su Europos ir pasaulio teatro grandais bei naujovėmis, o šiemet festivalio programoje – trys išskirtinio dėmesio Europos teatrų scenose susilaukę vardai: britė Katie Mitchell, italas Pippo Delbono ir belgas Josse De Pauwas. Užsienyje be jų yra neįsivaizduojamas joks šiandieninis Europos teatro kontekstas, tad „Sirenų“ organizatoriai ir toliau vykdo užduotį supažindinti Lietuvos žiūrovus su prestižinį vardą pelniusiais kūrėjais.
Mina ant globalinių skaudulių
Pirmasis festivalio „Sirenos“ užsienio programos svečias – tai vienos įdomiausių šio metų režisierių – britės Katie Mitchell spektaklis „Plaučiai“, kuris bus rodomas rugsėjo 28, 29 dienomis „Menų spaustuvėje“. Režisierė K.Mitchell yra kviečiama statyti svarbiausiose pasaulio scenose Londone, Milane, Dubline, Kopenhagoje, Niujorke, Stokholme, įvairiausiuose tarptautiniuose teatro festivaliuose, o šį spektaklį pristato legendinis šiuolaikinio ir eksperimentinio teatro kalbos paieškomis garsėjantis vokiečių „Schaubühne“ teatras, kuriam vadovauja vokiečių teatro legenda Thomas Ostermeieris.
Pasitelkusi Duncano Macmillano naująją pjesę „Plaučiai“ Mitchell analizuoja asmeninius ir globalinius konfliktus.
Režisierė aktorius pasodina ant dviračių, kuriuos mindami šie gamina energiją visam spektakliui. Jiems padeda dar keturi dviratininkai ir šešiese jie išmina savo spektaklio šviesas, garsą, video-projekciją.
„Panaudodama dviratininkų sportą kaip ekologinių dilemų metaforą Mitchell rado tinkamiausią formą Macmillano pjesei: dialogams kintant kartu su perjungiamomis pavaromis, mes matome du mylimuosius – vienišus kovotojus, kiekvieną ant savo dviračio, siekiančius nušvitimo“ – rašo Anne Peter vokiškajame „Die Tageszeitung“.
Dviejų išsilavinusių žmonių pora, kuriems per dvidešimt, gyvena dideliame mieste, turi įdomius darbus, jie neabejingi socialiniams ir politiniams pasaulio įvykiams ir nori vaiko. Tačiau ar galima jį atvesti į tokį pasaulį, kuriame žmonių populiacija jau perkopė septynis bilijonus, maisto ir geriamo vandens poreikis didėja kartu su energijos ir išteklių vartojimu ir... tampa ankštoka?
„Galėčiau skraidyti iš Londono į Niujorką kasdien septynis metus ir vis tiek palikčiau mažesnį anglies pėdsaką nei susilaukus vaiko. Dešimt tūkstančių tonų CO2“. O porai minant pedalus ir besiginčijant – muša laikrodis: kas bus sunaikinta anksčiau – jų santykiai ar aplinka?
Makabriškos tiesos, meilės ir laimės paieškos
Kino ir teatro aktorius, režisierius, tekstų autorius italas Pippo Delbono teigia, kad taip mūsų laikais tiesa ir orchidėjos yra panašios tuo, kad niekad nežinai, ar jos tikros. Italų ir pasaulio teatro žinovų mylimas kūrėjas, vaidinęs Peterio Greenaway‘aus, Luca Guadagnino (kartu su Tilda Swinton), Bernardo Bertolucci ir kitų žymių režisierių filmuose, Lietuvoje pristatys savo spektaklį „Orchidėjos“, kuriame, anot jo, iš esmės kalbama apie meilę. Spektaklis bus parodytas tik vieną kartą – spalio 2 dieną Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre.
Ypatingai jautriame ir makabriškame Delbono spektaklyje „Orchidėjos“ pasitelkiami Williamo Shakespeare‘o, Antono Čechovo, Georgo Büchnerio, Jacko Keruaco, Peterio Weisso ir kitų autorių tekstai. Pasak italų teatro apžvalgininkės Anna‘os Bandettini: „Orchidėjos“ – tai nuostabus kūrinys, kupinas reto švelnumo, pasakančio mums dar daugiau nei kiti Pippo Delbono darbai: spektaklis atskleidžia, kad Pippo yra labiausiai išprotėjęs, mažiausiai nublizgintas, didžiausias italų teatro talentas. Pippo šokinėja nuo scenos prie auditorijos, iš už nugarų supažindina mus su Hamletu, nuo scenos – su savimi“.
Spektaklyje vaidina ir ištikimas Delbono bendražygis, keturiasdešimt penkerius metus psichiatrijos klinikos palatoje praleidęs sutrikusio vystymosi nebylys Bobò. Bendravimas su juo režisieriui padėjo padėti pamatus autentiškam savo teatrui, esančiam meno ir tikrovės paribyje. „Orchidėjos atkeliavo iš begalinio tuštumos jausmo, kuris liko su manimi po to, kai amžiams išėjo mano mama, – pasakoja pats režisierius apie spektaklį, gimusį iš emocinės ertmės, – bet Orchidėjose mes susiduriame ir su vitališku mėginimu užpildyti tą ertmę. Su mėginimu ieškoti: naujų motinų, naujų tėvų, naujo gyvenimo, naujų istorijų“.
Džiazuojanti gyvenimo vienuolystė
Kviestas pasirodyti daugiau nei keturiasdešimtyje pasaulio miestų, pernai pristatytas tarptautiniame Avinjono teatro festivalyje, šiemet ir Lietuvos publikai pagaliau pasigirs Josse De Pauwo ir Kriso Defoorto bei jo trio atliekamas muzikinis spektaklis „Senasis Vienuolis“, įkvėptas Thelonious Monko muzikos.
Spektaklis „Senasis Vienuolis“ – ir yra tas šokis. Seno žmogaus šokis. Apie norą gyventi bet kokia kaina. Skambant gyvai atliekamai muzikai, įkvėptai džiazo legendos
Spektaklio pavadinimas anglų kalba – „An Old Monk“ sukuria aliuziją ne vien į atlikėjo pavardę, bet ir į vienuoliško gyvenimo troškimą („monk“ – ang. vienuolis). Anot vieno iš spektaklio kūrėjų, teksto autoriaus, režisieriaus Josse De Pauwo, tai spektaklis ne apie muzikanto gyvenimą, bet apie visų mūsų gyvenimus. Tai kūrinys apie kūną ir protą bei apie tai, kaip neįmanoma šiems susiderinti vienas su kitu. Nebent trumpo šokio metu. O spektaklis „Senasis Vienuolis“ – ir yra tas šokis. Seno žmogaus šokis. Apie norą gyventi bet kokia kaina. Skambant gyvai atliekamai muzikai, įkvėptai džiazo legendos.
Josse De Pauwas yra įvairiapusis belgų teatro ir kino kūrėjas, aktorius, rašytojas, už savo darbus pelnęs daugybę apdovanojimų, tarp kurių ir Océ Podium premija už kūrybą. „Senajį Vienuolį“ jis kūrė kartu su Europos džiazo scenoje puikiai pažįstamu kompozitoriumi, improvizuotoju, pianistu Krisu Defoortu. Spektaklį prodiusavo LOD muzikinis teatras Gente ir Lozanoje įsikūręs dinamiškasis teatras Vidy, kuriame kaip namuose jaučiasi tokie žymūs Europos režisieriai kaip Thomas Ostermeieris, Krystianas Lupa, James‘as Thiérrée, Sidi Larbi Cherkaoui, Luc Bondy ar Heineris Goebbelsas.
