Dabar populiaru
Publikuota: 2018 birželio 9d. 12:03

„Trijulis aukštyn kojom“: spektaklis vaikams, bet suaugusiesiems

Spektaklis „Trijulis aukštyn kojom“ 15min recenzija
D.Matvejevo nuotr. / Spektaklis „Trijulis aukštyn kojom“

Praėjusių metų birželio pabaigoje Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vyko šiuolaikinės dramaturgijos skaitymai. Perskaitytos penkios pjesės, kurių dvi – skirtos vaikams. O tai itin reta. Ne tik užsienio autorių tekstų vaikams vertimai, bet ir tai, kad jie verčiami skaitymams, ne premjeroms. Abiejų pjesių autorius – Carsten Brandau (Vokietija), tekstuose žaidęs su raidėmis ar skaičiais ir susiejęs pirmos klasės turinį su santykių tema. O ji mokykloje taip pat aktuali, nors ir ne visada tampa pamokų turiniu.

Išklausius skaitymus buvo sunku pasakyti, kuri pjesė įdomesnė, mat režisieriai su tekstais elgėsi nvienodai. Karolis Vilkas pjesę „Dangus ir rankos“ apie susidūrimą su kitu pakreipė link paaugliams artimesnės interpretacijos, o Giedrė Kriaučionytė, režisuodama „Trijulį aukštyn kojom“, nebėgo nuo jaunesnės publikos ir ganėtinai absurdiškuose bei pernelyg žodinguose pjesės tekstuose išryškino draugystės ir santykiuose prisiimamų vaidmenų temą.

Ji pasirinko labiau tradicinę skaitymams formą, kai daugiausia dėmesio skiriama pačiam tekstui, žiūrovams suteikiama proga išgirsti autoriaus surašytus žodžius ir galimas potekstes. K.Vilkas daugiau dėmesio skyrė savai interpretacijai, o ne teksto pristatymui, ir taip atėmė iš pjesės progą suvilioti žiūrovus galimų interpretacijų lauku. Tad tai, kad nuo gegužės pabaigos LNDT repertuare įrašytas „Trijulis aukštyn kojom“, o ne „Dangus ir rankos“, atrodo labiau susiję su skaitymų režisieriaus pasiūlyta interpretacija nei su paties teksto, jo vertimo kokybe ar net pjesės turinio aktualumu.

Taigi apie ką yra naujuoju LNDT spektakliu virtusi pjesė? Joje pasakojama apie du draugus, kurie labai rimtai žiūri į skaičių seką. O kadangi vienas jų vardu Vienulis, o kitas – Dudulis, tai ir elgtis jiems pridera pagal vardus: Vienulis visada turi būti pirmas, o Dudulis – antras. Šis prisirišimas prie skaičių sekos, kurią du draugai išmano ir skrupulingai jos laikosi, neleidžia Duduliui pirmam nieko padaryti. Nes jis juk visada antras. O jei būtų pirmas? Būtų sujaukta skaičių seka ir pasaulis apsiverstų aukštyn kojom. Dudulis kelis kartus suklysta, bet pasaulis iš tiesų neapsiverčia aukštyn kojom iki kol prie dviejų neprisijungia trečias – Trijulis. Tuomet jau Vienulio pirmenybei ir skaičių sekos autoritetui iškyla tikras pavojus. O tvarkos sutrikdymai baigiasi kaip ir žadėta – aukštyn kojom.

Kas tie Vienulis, Dudulis ir Trijulis? Pjesės pabaigoje išduodama, jog ši nesutarianti trijulė yra paukščiai, kuriems turėtų būti nusispjaut į skaičių seką. Šis paaiškinimas pjesės skaityme buvo netikėtas, mat pjesę skaitę Marius Čižauskas, Dainius Jankauskas ir Danas Kamarauskas atrodė veikiau kaip trys draugai, nepasidalijantys įtakos. Vienam norint būti vadu ir visada pirmu atsirado trečiasis, nusiteikęs prieš tvarką ir kieno nors vadovavimą. Taigi pjesės skaitymas buvo apie ganėtinai universalius santykių klausimus, tinkančius bet kokiai lyčiai ar amžiui.

O jau premjeroje, kurioje vaidino Marius Čižauskas, Jovita Jankelaitytė ir Kirilas Glušajevas, Vienulis ir Dudulis atrodė esantys ne tik draugai, bet ir pora, kurioje moteriai visuomet tenka antrosios vaidmuo, kur ji visada turi paklusti vadovaujančiam, pirmam vyrui. Net jei ir vyras norėtų, kad ji ką nors padarytų pirma, taip elgtis negalima. O Trijulis – ne tiesiog naujas draugas. Jis ir vaikas, ką tik išsiritęs iš kiaušinio, ir pradėjęs kelti nelabai patogius klausimus apie pasaulio tvarką. Jis keičia buvusius poros santykius, požiūrį vienas į kitą ir savo susikurtą pasaulį. Trijuliui vaiko savybių suteikia ne tik Kilrilo Glušajevo taikliai savo veikėjui suteiktas naivus žaismingumas, bet ir scenografija (scenografas Vladas Suncovas). Iki prisijungdamas prie veiksmo jis sėdi keistai kampuotame, tačiau vis dėlto kiaušinyje, kurio lukštą pramušęs išsirita.

Nors skaityme ir spektaklyje tekstas tas pats, ta pati ir režisierė, o skirtingi aktorių trejetai vienodai stiprūs, vis dėlto baigtas darbas nebeatrodo toks šviežiai keistas ir įdomus kaip skaitymas. Nepadeda nei scenografija, viliojusi pusiau paslėptais vaizdais ir tik artėjant pabaigai juos priartinusi, nei spektaklio atvirumas žiūrovams tiek tiesioginiu aktorių kreipimusi į publiką, tiek ir apvalios vaidybos aikštelės apsodinimu žiūrovais iš visų pusių. Visa tai atrodo labiau kaip pagražinimai, o ne apmąstytos, pasvertos priemonės, kurių naudojimas būtinas komunikuojant su ketverių – septynerių metų vaikais. Būtent taip atrodė ir Antano Dubros kurti kostiumai. Įdomūs eskizai virto nelabai funkcionaliais (tai išdavė smunkantys batai-kojinės ir iš kišenių krintančios švilpynės), keistais ir mažai su istorija ar su mažaisiais žiūrovais susijusiais rūbais. Net aktorių nuoširdumas ir jautrumas nepadėjo atgaivinti nejudrios, šaltos vaizdinijos.

D.Matvejevo nuotr./Spektaklis „Trijulis aukštyn kojom“
D.Matvejevo nuotr./Spektaklis „Trijulis aukštyn kojom“

Bet liūdniausia žiūrint „Trijulio aukštyn kojom“ premjerą buvo dėl to, kad spektaklio erdvė, tekstų kiekis, pridengiantis turinį, kiek per greiti frazių pakartojimai, trukmė – beveik visi spektaklio elementai atrodė parinkti ne tai amžiaus grupei, kurią įvardijo kūrėjai. Žiūrint premjerą atrodė, kad labiau kreipiamasi į septynmetį, ar net kiek vyresnį vaiką, bet tikrai ne į keturmetį. O komunikacijos tekstu ir vaizdu proporcija, gerokai nusvėrusi teksto naudai, net privertė suabejoti, ar spektaklis iš viso statytas galvojant apie vaikus.

Spektaklio turinio ir formos kreipimasis į skirtingo amžiaus žiūrovus ne toks ir retas. Taip nutiko jau ne vienam jaunam režisieriui ar režisuoti apsiėmusiam aktoriui. Kartais spektaklio tekstas kalbasi su paaugliais, o forma – su darželinukais, kartais – turinys kreipiasi į vaikus, o forma – į suaugusiuosius. Ir tik kelios režisierės, daug dėmesio ir laiko skyrusios vaikų raidai, skirtingų amžiaus grupių vaikų suvokimo ypatybėms, beveik visada randa taiklius derinius.

Giedrė Kriaučionytė, deja, dar nėra tarp jų. Tad „Trijulis aukštyn kojom“ nenustebino. Spektaklis yra labiau pasaka suaugusiesiems, pavargusiems nuo didžiųjų scenų, sudėtingų temų. Ir tai nėra blogai, ypač scenoje veikiant įdomiai aktorių komandai. Tik, matyt, reikėtų neklaidinti savo žiūrovų.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Ekspertai pataria

Video

14:48
01:05
00:43

Dabar tu gali

Maistas