Sekite 15min Google
„Kai prasidėjus karui Ukrainoje atvykau į Prancūziją, gavau trijų mėnesių rezidenciją menų centre „Cité Internationale des Arts“.
Vėliau ją pratęsė dar kartą, tada dar kelis kartus, kol galiausiai ten praleidau metus. Tačiau kaskart, artėjant tų trijų mėnesių pabaigai, nežinodavau, ar man ją pratęs, ar ne. Taigi nuolat gyvenau nežinomybėje: nesupratau, ką galiu čia veikti, kaip užsidirbti ir kokios mano perspektyvos – ar likti čia, ar grįžti į Ukrainą.
Pirmaisiais pilno masto invazijos metais visi tikėjomės, kad karas greitai baigsis, tačiau dabar apie tai niekas nebekalba“, – apie šio kūrinio inspiracijas ir kada ji jautėsi labiausiai suvaržyta pasakoja Rita Lira ir dalinasi, kokių klausimų iš prancūzų tenka sulaukti, kai pasisako esanti iš Ukrainos.
– „Sirenų“ festivalio meno vadovė Kristė Agota Savė Jūsų spektaklį apibūdino kaip architektūrinį eilėraštį. O kaip šį kūrinį matote Jūs pati? Kaip apibūdinate jo žanrą?
– Aš pati tikrai nesugalvočiau geriau už tai ką pasakė „Sirenų“ meno vadovė – tai išties labai gražus apibūdinimas, kokio iki šiol nebuvau girdėjusi. Jei kalbėtume techniškai, tai yra performanso ir instaliacijos derinys.
– Anot aprašymo, spektaklis yra apie būseną, kai jautiesi įstrigęs savo -paties mintyse ar erdvėje. Ar manote, kad daug žmonių šiandien taip jaučiasi?
– Labai norėčiau, kad kuo mažiau žmonių galėtų tapatintis su šia tema, bet, deja, jų yra daug. Yra menininkų, kurie iš anksto parašo ilgus aprašymus ir koncepcijas, o aš dirbu per kūną, jausmus ir intuiciją. Tik ką nors sukūrusi pradedu analizuoti, kodėl pasirinkau būtent tokią formą.
Ši idėja gimė Paryžiuje, kai pajutau, kad esu įstrigusi ir nežinau, kur toliau sukti savo gyvenime. Tai privedė net prie miego paralyžiaus. Tai labai nemalonus ir apgaulingas reiškinys: protas jau pabudęs, bet kūno pajudinti neįmanoma, atrodo, kad esi įstrigęs tarp miego ir būdravimo. Tai esu pajutusi net keletą kartų. Prisidėjo ir jausmas, kad esu įstrigusi savo mintyse – nuolat suku ratus. Labai norėjau nuo šių jausmų išsilaisvinti.
Supratau, kad tuos labirintus ir kliūtis savo galvoje susikūriau pati. Aišku, prisidėjo gyvenimo aplinkybės ir iškilusios kliūtys, bet spąstus galvoje pasispendžiau pati. Nusprendžiau, kad turiu rasti išėjimą. Tada pradėjo rastis ir šio spektaklio forma bei struktūra.
Man labai pasisekė, kad šalia buvo talentingų žmonių. Sutikau labai malonią jauną merginą – kostiumų dailininkę Louise Carton, kuri dirbo kaimyninėje šokio studijoje. Ji buvo pirmasis žmogus, kuriam papasakojau šią idėją, ir ji iškart patikėjo sumanymu, išreiškė norą dirbti kartu. Kūrybiniame procese tai itin svarbu.
– Kodėl kilo šis įstrigimo jausmas?
– Tai susiję su nežinomybe. Kai prasidėjus karui Ukrainoje atvykau į Prancūziją, gavau trijų mėnesių rezidenciją menų centre „Cité Internationale des Arts“. Vėliau ją pratęsė dar kartą, tada dar kelis kartus, kol galiausiai ten praleidau metus.
Tačiau kaskart, artėjant tų trijų mėnesių pabaigai, nežinodavau, ar man ją pratęs, ar ne. Taigi nuolat gyvenau nežinomybėje: nesupratau, ką galiu čia veikti, kaip užsidirbti ir kokios mano perspektyvos – ar likti čia, ar grįžti į Ukrainą.
Pirmaisiais pilno masto invazijos metais visi tikėjomės, kad karas greitai baigsis, tačiau dabar apie tai niekas nebekalba. Ir dabar man jau skamba šiek tiek naiviai, kai mama sako: „Galbūt kitą pavasarį karo nebebus“.
Ir dabar man jau skamba šiek tiek naiviai, kai mama sako: „Galbūt kitą pavasarį karo nebebus“.
Kad išgyventum šioje realybėje, pirmiausia turi ją priimti tokią, kokia ji yra. Jei karas baigtųsi rytoj – tai būtų geriausia diena mano gyvenime, bet negaliu gyventi tik tuo laukimu, nes neturiu jėgų kaskart iš naujo nusivilti.
Priėmęs realybę, gali kurti ir gyventi. Net po netoliese įvykusio sprogimo tiesiog mąstai: „Taip, galėjau žūti, bet nežuvau. Gerai, reiškia, man pasisekė, galiu dirbti toliau.“ Negali visko priimti pernelyg dramatiškai, kitaip bus neįmanoma gyventi.
– Ne paslaptis, kad žmonių Vakarų Europoje suvokimas apie karą Ukrainoje skiriasi nuo mūsų regiono žmonių suvokimo. Ar tenka daug aiškinti prancūzams apie Rusiją ir karą, ar sulaukiate jų supratimo ir užuojautos, o gal jau pavargote apie tai kalbėti?
– Aš tikrai daug aiškinau ir aiškinu, ir žmonių užuojautos tikrai netrūksta. Žmonės labai skirtingi. Meno rezidencijoje mane supo menininkai iš viso pasaulio, ne tik prancūzai. O vietiniai irgi buvo iš kultūros įstaigų ir meno lauko, tad tai buvo tam tikras burbulas, jame atjautos buvo daug, tačiau baruose ar kasdienėse situacijose tenka išgirsti įvairiausių dalykų: kai kurie prancūzai, sužinoję, kad esu iš Ukrainos, staiga pareiškia, kaip jie nori nuvykti į Maskvą ar Sankt Peterburgą, arba pradeda girti Tolstojų.
Sakau – tai rusų rašytojas! Tokiais momentais tenka priminti, kad ši šalis šiuo metu puola Ukrainą. Tai va, o jie štai pasakoja, kaip nori pasigrožėti Sankt Peterburgo architektūra...
Kad ir kaip sunku būtų apie tai kalbėti, suvokiu, kad aš esu užsienyje ir mano misija – dalintis informacija, nes esu žmogus, pats matęs ir išgyvenęs šį kontekstą. Tad nepaisydama savo jausmų, visad stengiuosi kalbėti apie karą ir tai, kas vyksta. Be to, tai veikia ir kaip terapija, padedanti susidoroti su sunkiais išgyvenimais.
Mane labai palaiko ir ryšys su žmonėmis, patyrusiais panašias traumas – pavyzdžiui, Paryžiuje sutikus žmogų iš Sirijos, mums net nereikia daug kalbėti, vieni kitus suprantame be žodžių.
Kartais kyla ir nesusipratimų. Kartą turėjau ginčą su prancūzų žurnalistu, kuris klausinėjo, kas nutiko „broliškoms tautoms“. Turėjau jam išsamiai paaiškinti, kad mes niekada nebuvome broliškos tautos. Galiausiai jis vis tiek liko nesupratęs... Prancūzijoje vis dar stipri rusų kultūros įtaka ir jos romantizavimas.
Prancūzijoje vis dar stipri rusų kultūros įtaka ir jos romantizavimas.
– Grįžkime prie spektaklio. Ar galite daugiau papasakoti apie kostiumą? Jis palieka didžiulį įspūdį ir spektaklyje tampa tarsi scenografijos dalimi. Kaip kilo idėja sukurti šį „antrosios odos“ įvaizdį?
– Aš pati turėjau labai aiškų vaizdinį savo galvoje ir siekiau kuo aiškiau viską papasakoti kostiumų dailininkei Louise, nes pati nemoku siūti. Sakiau, kad medžiaga turi būti tampri ir patvari – turi išlaikyti mano kūno svorį ir leisti judėti viduje.
Daug kalbėjomės, aš piešiau, ji piešė ir kūrėme kartu. Drauge važiavome pirkti audinių, juos rinkomės ir matavomės. Aktyviai dalyvavau visame procese: repetavome su kostiumu, bandžiau judėti ir kurti savo choreografiją, o Louise vietoje taisydavo ir siūdavo. Ji atliko tikrai puikų darbą.
– Ar pritaikote kostiumą skirtingoms erdvėms ir pastatams? Ar pridedate daugiau audinio, kai erdvė didesnė, ar jis visada išlieka toks pat?
– Papildomo audinio nepridedu. Kostiumas turi keturias juostas, kiekviena iš jų yra apie šešių metrų ilgio, bet gali išsitempti iki aštuonių metrų. Audinys labai tamprus, todėl atvykusi į erdvę iškart matau, ar atstumai tinka.
Šios proporcijos man labai patinka ir jų nekeisčiau. Jei erdvė mažesnė arba arti yra objektų, pavyzdžiui, medžių, juostas galiu tiesiog patrumpinti apvyniodama aplink juos. Tačiau daryti jo dar ilgesnio nereikia – jis ir taip pakankamai ilgas. Be to, man labai patinka kostiumo dydis: nepaisant visos konstrukcijos, jį galiu lengvai sutalpinti į savo krepšį.
– Minėjote, kad atvykusi į erdvę iškart pajuntate, kaip joje atrodys performansas. Ar erdvę (šiuo atveju MO muziejų) pasirinkote pati, ar kažkas pasiūlė šią vietą?
– Prieš kelis mėnesius turėjome nuotolinį susitikimą su „Sirenų“ technikos vadovu Gediminu Ušacku. Jis vaikščiojo po muziejų ir rodė man erdves. Šiame muziejuje buvau lankiusi jau prieš kelerius metus.
Nors vieta buvo pasirinkta kartu, mes visada paliekame galimybę sprendimą keisti. Dažnai organizatoriai pasiūlo erdvę, atsiunčia nuotraukas bei vaizdo įrašus, ir viskas atrodo puikiai, tačiau atvykusi į vietą gyvai, suprasdama, kaip veikia mano kostiumas ir kaip jį geriausia pritaikyti, dažnai pamatau dar geresnę vietos alternatyvą ir pakeičiu lokaciją.
– Grįžtant prie paties spektaklio idėjos: ar tai kūrinys apie žmogų, įstrigusį savo mintyse, ar aplinkybėse? Ar įmanoma būti fiziškai įstrigusiam, bet mintimis išlikti laisvam? Ypač mąstant apie karą Ukrainoje: ar manote, kad įmanoma išsaugoti vidinę laisvę bei viltį, kai fiziškai jautiesi įkalintas, užspeistas, nesaugus?
– Šiame spektaklyje tai apima abu dalykus – ir protą, ir aplinką. Kalbant apie karo kontekstą, kartais būnant užsienyje ir stebint įvykius iš šono, galima patirti net didesnę frustraciją nei būnant Ukrainoje.
Kai esu tėvynėje, tiesiog jaučiuose esanti kartu su savo žmonėmis ir išgyvenanti tą pačią patirtį. Žinoma, yra didžiulė įtampa ir nuovargis, tačiau supranti, kad tavo buvimas čia yra svarbus. Kita vertus, nuolat būti ten būtų sunku – man būtina išvykti ir įkvėpti tyro oro. Kai grįžtu iš užsienio, aiškiai matau, kokie pavargę ir išsekę yra žmonės, neturintys galimybės atsitraukti.
Aš netikiu, kad įmanoma būti fiziškai įstrigusiam, bet mentaliai laisvam. Kūnas ir protas yra neatsiejami. Galima atlikti paprastą eksperimentą: paprašykite, kad jus kas nors tvirtai laikytų ir fiziškai apribotų jūsų judesius.
Tuo momentu, kai kūnas bus paralyžiuotas, tikrai negalvosite nei apie gėles, nei apie romantinius filmus. Galvosite tik apie tai, kaip nemalonu ir kaip priversti tuos žmones jus paleisti. Protas yra mūsų kūno dalis. Šiais laikais žmonės dažnai dirba vien galva ir visiškai pamiršta kūną, nors kūnas iš tiesų dažnai būna gerokai išmintingesnis už smegenis.
Aš netikiu, kad įmanoma būti fiziškai įstrigusiam, bet mentaliai laisvam.
– Sutinku, kad įsivaizduoti tokią situaciją, bet kartais gal ir įmanoma, ypač kai kalbame apie rezistentus, disidentus, politinius kalinius, išlaikančius laisvą dvasią įkalinimo sąlygomis. Bet tam tikriausiai reikia nepaprastos valios?
– Taip, žmogaus prigimtis net ir atsidūrus nelaisvėje skatina svajoti ir nepasiduoti, nes kitaip tiesiog išprotėtum. Vis dėlto grotos, vienutė, aplinka daro didžiulį poveikį.
Atsimenu psichologo Viktoro Franklio patirtį – jis išgyveno koncentracijos stovykloje Antrojo pasaulinio karo metais ir vėliau parašė knygą apie tai, kas suteikia gyvenimui prasmę itin sunkiomis aplinkybėmis.
Jis rašė, kad išgyventi dažniau pavykdavo tiems žmonėms, kurie jautė ryšį su kažkuo didesniu už save, turėjo taurių tikslų, o ne tik siekį tiesiog nenumirti.
– Šis vizitas Lietuvoje Jums nėra pirmasis?
– Taip, pirmą kartą čia lankiausi 2023 metais. Šiuolaikinio šokio festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ rodžiau savo performansą – mane pakvietė festivalio vadovė Gintarė Masteikaitė. Kartu su Ukrainos šiuolaikinio šokio platformoje dirbančiu choreografu Antonu Ovčinnikovu festivalio metu suorganizavome nedidelę ukrainiečių programą.
Jos metu pristatėme šešis performansus, iš kurių vienas buvo manasis. Labai džiaugiuosi galėdama vėl grįžti į Vilnių – tai išties nuostabus ir gražus miestas.
Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ vyks rugsėjo 23 – spalio 8 d. įvairiose Vilniaus erdvėse. Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba, remia Vilniaus miesto savivaldybė, organizatorius – Lietuvos teatro centras. Visą programą rasite www.sirenos.lt
