Viskas prasidėjo nuo laiško, kurio pirmieji žodžiai: „Optimizmo antologija – tai būdas pašlovinti kritinį optimizmą, kuris, drįstame tikėtis, įsivyraus XXI amžiuje“. Šį laišką su prašymu pateikti „nuoseklų, apgalvotą ir asmenišką atsakymą į klausimą, ką optimizmas galėtų reikšti dvidešimt pirmame amžiuje“, belgų rašytojas Pieteris De Buysseras ir kanadiečių rašytojas bei teatro menininkas Jacobas Wrenas išsiuntė įvairiems pasaulio menininkams, politikams ir verslininkams. Laiške buvo rašoma, kad „pateikti galima visiškai bet ką: nuotrauką, muzikos kūrinėlį, daiktą, trumpą tekstą, piešinį ar paveikslą, filmą ar videoįrašą, ar ką nors kita, kas mums dar neatėjo į galvą“. Iš gautų atsakymų abu menininkai 2009 metais „Linco – Europos kultūros sostinės“ programoje sukūrė spektaklį „Optimizmo anotologija“. Nuo to laiko „Optimizmo antologija“ apkeliavo daugelį pasaulio šalių ir buvo vaidinama pilnose didelių teatrų žiūrovų salėse ir netikėtose miestų vietose.
„Optimizmo antologija“ yra spektaklis, paskaita ir meninė akcija tuo pat metu. Abu jo kūrėjai diskutuoja, pasitelkdami pačią netikėčiausią vaizdinę medžiagą, patvirtinančą jų argumentus apie optimizmo reikšmę atskiro žmogaus ir pasaulio gyvenime. Kartais jie kreipiasi į žiūrovus, provokuodami jų reakcijas ir mintis, ir šitaip įtraukdami juos į savo žavų disputą. Pasitelkę video- ir skaidrių projektorius bei vos keletą paprasčiausių daiktų, jie sukuria ištisą virtinę netikėtų situacijų, patvirtinančių optimistinius pasaulio ateities scenarijaus variantus.
Spektaklio pabaigoje jo kūrėjai išrenka pagrindinį savo herojų – didžiausią mūsų laikų optimistą. Jo titulas atitenka buvusiam Bogotos merui lietuviui Antanui Mockui, kurio įsitinkinimu, pokyčiai prasideda nuo juoko. Būtent juoką siekė sukelti Mockus, netikėčiausiais ekscentriškais metodais bandydamas priversti miestiečius pakeisti požiūrį į savo kasdienybę. Ir jam tai puikiai sekėsi. Tačiau, anot spektaklio kūrėjų, Mockaus metodai neįtikino Kolumbijos gyventojų išrinkti jį šalies prezidentu. Ir tam jie randa pateisinimą, kad yra nemažai įdomių miesto merų ir tik vienas kitas toks šalies prezidentas. Nes kuo mažesnis mastelis, tuo daugiau galima nuveikti.
Kritinis optimizmas, anot „Optimizmo antologijos“ kūrėjų, neturi nieko bendra su geresnio pasaulio ir revoliucinių kovų idėjom. Jis tik išreiškia viltį, kad kiekvienas individualus žmogus gali ką nors nuveikti mūsų beviltiškame pasaulyje. Todėl ir jų spektaklis nuolat keičiasi, nes prieš atvykdami į naują šalį, jie išplatina tą patį laišką, siekdami sulaukti atsakymų iš nepažįstamų bendraminčių.
