„Profesorius sveiksta, tas klastingas gripas pakeitė programą šiek tiek. Jis sveiksta, nusprendė dar pasitaupyti šiek tiek, šitą renginį praleidžia. Profesorių pakeisti sutiko Oskaras Koršunovas“, – renginio pradžioje pranešė R.Jasiulionis.
Režisierius pripažino, kad situacija yra keista, bet papokštavo bandysiantis kuo labiau įsijausti į V.Landsbergio vaidmenį. Jis teigė, kad socialiniuose tinkluose žmonės yra linkę susiskirstyti į grupes pagal interesus, visuomenė yra susiskaidžiusi, todėl šmaikštavo, kad „kartais gal ir sveika ateiti į susitikimą su Landsbergiu ir rasti skambantį Koršunovą“.
O.Koršunovas teigė, kad vienas dalykas, kuris jį ir V.Landsbergį tikrai sieja, yra „Fluxus“.
„Vytautas Landsbergis iš tikrųjų tikras „fliuksistas“, nuo seno domėjosi tuo judėjimu, ir tas judėjimas jam labai daug davė ir drąsos, ir ypač tais dainuojančios revoliucijos laikais, daryti tuos sprendimus, kuriuos jis darė“, – sakė O.Koršunovas.
Režisierius prisiminė, kad V.Landsbergis vienoje savo 1994 m. kalboje pacitavo frazę „1, 2, 3, nieko neįvyko“ iš jo pirmojo spektaklio „Ten būti čia“. Jo teigimu, tai įrodė, kad profesorius, jei ir nebuvo matęs spektaklio, buvo gerai su juo susipažinęs.
Debiutavo su viena pirmųjų premjerų Lietuvoje
O.Koršunovas atkreipė dėmesį, kad spektaklio „Ten būti čia“, pastatyto pagal Daniilo Charmso pjesę, premjera įvyko 1990 m. kovo 22 d., praėjus vos vienuolikai dienų po Nepriklausomybės atkūrimo. Jo teigimu, tai galėjo būti netgi pirmoji premjera atkurtoje Lietuvoje.
Pasak O.Koršunovo, Lietuvoje spektaklis iš pradžių nesusilaukė didelio dėmesio – absurdo, siurrealizmo scenos jame šalies žiūrovui dar nebuvo įprastos. Tačiau spektaklį pažiūrėjęs į Lietuvą atvykęs užsienio prodiuseris pakvietė atvykti į Edinburgo festivalį – vieną didžiausių teatro festivalių Europoje, kur dalyvauja keli tūkstančiai teatrų.
„Ir mes, grupė studentų, nė karto nebuvę jokiam festivalyje, nebuvę beveik užsienyje, traukiniu keliavome į tą festivalį. Vokietijoje, Rytų Berlyne, bėgome pažiūrėti, kur tie Vakarai“, – sakė režisierius.
Pasirodymas Edinburgo festivalyje susiklostė sėkmingai – buvo iškovotas pagrindinis prizas. Taip ir prasidėjo sėkminga režisieriaus karjera.
„Su visu tuo prizu grįžome į Lietuvą. Net nelabai supratome, kas yra kas. Vienintelis žmogus, supratęs to prizo tarptautinę vertę, čia buvo Rūta Vanagaitė, kuri tuo metu vadovavo Jaunimo teatrui“, – sakė O.Koršunovas.
Spektaklis „Ten būti čia“, nepaisant blokados ir patiriamų sunkumų, buvo rodomas ir Lietuvoje, rodytas jis ir per 1991 m. sausio 13 d.
„Prieš pat sausio 13 d. įvykius mes ėjome į teatrą, nes žinojome, kad susirinks žiūrovai. Buvo numatytas spektaklis, mums reikėjo vaidinti.
Prieš pat sausio 13 d. įvykius mes ėjome į teatrą, nes žinojome, kad susirinks žiūrovai. Buvo numatytas spektaklis, mums reikėjo vaidinti.
Eidami slapstėmės gatvėse ir taip toliau. (…) Bet spektaklis buvo labai žiūrimas. Labai išreklamuotas, labai žiūrimas, buvo galima išgirsti nemažai citatų kavinėse, troleibusuose ir taip toliau. Net gerbiamas Landsbergis pasigavo, kaip jau minėjau“, – sakė O.Koršunovas.
Antra didelė sėkmė, pasak O.Koršunovo, buvo 2000 m. sėkmė Avinjono teatro festivalyje, kurį jis palygino su Kanų festivaliu kine. Beveik trisdešimt metų gyvuojantis O.Koršunovo teatras, paties režisieriaus teigimu, maždaug tada pasiekė savo piką ir jame išsilaikė maždaug iki 2006–2007 m. Jo teigimu, tada teatrą buvo galima priskirti prie penkių geriausių ir populiariausių gastroliuojančių Europos teatrų.
Lietuvoje teatrai turi kovoti dėl išgyvenimo
Dabartinei kultūros politikai Lietuvoje O.Koršunovas pažėrė kritikos.
„Lietuva iš esmės yra kultūrinis darinys, prasidėjęs nuo knygnešių, kultūra ir toliau vaidino vieną svarbiausių vaidmenų. Sąjūdžio metu, jei prisiminsime, kas buvo pirmuose ešelonuose, tai buvo kultūros veikėjai. Deja, ir dabar mes matome, kad kultūrai skiriama mažai dėmesio ir nesuvokiamas šitas kultūrinis fenomenas“, – sakė O.Koršunovas.
R.Jasiulioniui priminus, kad Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partija per rinkiminę kampaniją daug kalbėjo apie kultūrą, O.Koršunovas buvo sarkastiškas.
„Mes matome, kaip čia baigėsi viskas. Kaip jie žiūri į kultūrą. Man atrodo, vienintelis kultūrinis jų projektas – tai antialkoholinė kampanija. Daugiau aš nematau jokio kultūrinio projekto“, – sakė jis.
Pasak O.Koršunovo, jo teatro sėkmė turi ir kitą pusę – tam, kad kažko pavyktų pasiekti, reikėjo kovoti, dirbti ir daug visko paaukoti. Tiek sveikatos, tiek asmeninio gyvenimo. Jis pastebėjo, kad Lietuvoje teatras vis dar turi kovoti, kad išsilaikytų, o užsienyje jam tenka konkuruoti su daug geresnes sąlygas turinčiais teatrais.
„Pavyzdžiui, Lenkijoje situacija yra tokia – yra Mickevičiaus institutas, kuris rūpinasi lenkų kultūros sklaida užsienyje. Ir jis skiria į metus 40 mln. eurų maždaug penkiems režisieriams, su kuriais mes konkuruojame tarptautinėje arenoje. (...) Jei juos kviečia Avinjonas, Edinburgas, jiems nereikia mokėti. Tas institutas moka ir jiems, ir festivaliui, jei būtų pakviesti. O mes galime išvažiuoti, tik jei pats festivalis viską apmoka“, – apgailestavo O.Koršunovas.
Vis dėlto didelio pykčio režisierius teigė nejaučiantis, tik apmaudą. Jo teigimu, svarbiausia – kad Lietuvoje yra ištikimų teatro gerbėjų. O.Koršunovas atkreipė dėmesį, kad pastaruoju metu susiklostė tendencija, jog teatras iš pajamų užsienyje padengia savo gastroles Lietuvoje.
„Mes važinėjame, mes esame festivalinis teatras. Mes būnam ir čia, bet pragyvename dėl to, kad būname ten. Mūsų pagrindinės pajamos yra užsienyje. Bet tai, kad esame čia, mums irgi labai svarbu. Tai mus įkvepia“, – sakė O.Koršunovas.
Režisierius pripažino sulaukęs bendradarbiavimo pasiūlymų iš užsienio, bet apsisprendęs neatsisakyti savo teatro ir likti Lietuvoje.
„Man labai svarbus tas teatras. Tas teatras nesu tik aš, tai ir žmonės, kurie ten dirba, aš negaliu jų išduoti, tai vienas dalykas. Kitas dalykas – man labai svarbu Lietuva, Vilnius. Aš esu vilnietis ir esu labai prisirišęs prie šito miesto. Čia jaučiu įkvėpimą. (…) Nors mes dažnai būname ten, spektaklius mes kuriame čia. Iš mūsų tam tikrų išgyvenimų, aktualijų. Spektakliai, kuriuos mes sukuriame, yra susiję tiek su mano asmeniniu gyvenimu, tiek su miestu, šalimi, kurioje gyvenu, jos meile, jos išgyvenimais“, – sakė O.Koršunovas.
