Dabar populiaru
Publikuota: 2018 gruodžio 1d. 10:00

V.Masalskio spektaklis „Raudona“: apie tuos, kurie žino geriau

Spektaklis „Raudona“ 15min recenzija
Lauros Vansevičienės nuotr. / Spektaklis „Raudona“

Žydų kilmės amerikiečių dailininkas Markas Rothko (Markus Rothkowitz, 1903–1970) teigė, kad jo menas yra paprasta sudėtingų minčių išraiška. Išgyventą ar apmąstytą tragizmą sudėti į kelias spalvas, kurios viena į kitą pereina ne palaipsniui keičiant tonus, o švelniomis kontūrų linijomis – šis jo stilius, pavadintas spalvos lauko tapyba, iškilo kaip viena paskutinių reikšmingų abstrakčiojo ekpresionizmo išraiškų, prieš pat JAV užvaldant popartui. Genialumo sąlygą (genialu tai, kas paprasta) įgyvendinęs dailininkas buvo apsėstas baimės: jei nori, kad iškontempliuota mintis taptų gyva ir pasiektų kitą žmogų, vien nutapyto paveikslo nepakaks.

Amerikiečių dramaturgas Johnas Loganas (filmų „Gladiatorius“, „Aviatorius“, „Genijus“, etc. scenarijų autorius) 2009-aisiais parašė pjesę „Raudona“, kurios centre – Markas Rothko 6 dešimtmečio pabaigoje. Šį laiką vaizdžiai aprašė buvęs „Tate“ galerijos direktorius Willis Gompertzas: „Nuo šeštojo dešimtmečio antrosios pusės jo [Rothko – aut. past.] paletė patamsėjo, ėmė darytis gedulinga: jis pradėjo tapyti sodriai violetiniais tonais, sumaišytais su kraujo atspalviais, taip pat rimtais rudos atspalviais, pereinančiais į niūriai pilkus. Rothko pradėjo nuo gyvenimą teigiančio Matiso kolorito, bet dabar tapė palete, kuri labiau pritiktų giltinei.“[1]

Šiomis aplinkybėmis vystosi pjesės siužetas: Rothko dirba prie grandiozinio projekto (tai – „prašmatniausias freskų užsakymas po Siksto koplyčios“, kaip apibūdina kitas pjesės veikėjas), tapydamas freskas naujam restoranui „Metų laikai“ Niujorko „Seagram Building“ dangoraižyje. Dailininkui dirbant prie užsakymo, padėti jam studijoje prašosi jaunas pradedantis tapytojas Kenas, kurį Rothko priima, tuoj pat iškeldamas sąlygas: dažytojo drabužiai, juodas darbas fiksuotomis valandomis ir jokių pageidavimų meistrui, kuris yra tik darbdavys, o ne tėvas, mokytojas ar psichoterapeutas. Aštuonias valandas per dieną dviese užsidarius natūralios šviesos neįsileidžiančioje patalpoje išvengti minėtų ryšių, pasirodo, neįmanoma – kūrėjai tampa kolegomis, šeimos nariais, priešais ir vienas kito gydytojais.

Pirmą kartą pjesė „Raudona“ pastatyta Kovent Gardene (Londone) 2009-aisiais, Rothko vaidmenį tuomet atliko Alfredo Molina, Keno – Eddie’is Redmayne’as. Scena spektaklyje skendėjo raudonuose atspalviuose – jie Rothko sulaukė pripažinimo, ir, kaip girdime pjesėje, jam pačiam darydavo didžiausią įspūdį.

Lapkričio pabaigoje įvykusioje Jaunimo teatro premjeroje (Vilniuje spektaklis rodytas Menų spaustuvėje) scenografijai Mykolas Sauka pasirinko visai kitą kryptį. Scenoje – keletas geležinių konstrukcijų, tampančių kėdėmis, lentynomis ar siena drobei pakabinti. Ant žemės mėtosi daugybė kibirų nuo dažų, kuriuos dėliojant užpildomi perėjimai tarp scenų (lydimi ir Nijolės Sinkevičiūtės muzikos). Scena – tarsi urvas, apšviestas vien lempų, neįsileidžiantis dienos šviesos. Joje pasirodę kostiumuoti tapytojai jau kitoje scenoje persirengia darbo drabužiais, taip ištrindami menininko, nežinančio, ką reiškia sunkiai dirbti, iliuziją. Viskas juoda ir pilka. Raudona V.Masalskio režisuotame spektaklyje lieka tik idėjiniame lygmenyje, tekste pasikartojančiu motyvu ir iliustruoja situaciją, kurioje yra atsidūręs Rothko – perėjime iš šviesos į tamsą, iš šilumos į šaltį, nuo raudonos prie juodos. Dailininkas jaučia savyje plintančią juodą ir kenčia, nebegalėdamas jos užtapyti raudona, kadaise uždegusia meile menui.

Masalskio kuriamas ir vaidinamas Rothko yra lėtas, pavargęs, jis atsigauna tik sulaukęs įkvėpimo arba gavęs progą pademonstruoti savo įžvalgas ir erudiciją. Tai žmogus, detalėse regintis sudėtingiausias filosofines idėjas (pats jas išreikšdavo spalvų potėpiais ir perėjimais), negalintis pakęsti paviršutiniškumo, todėl lengvai pažeidžiamas savo meto aplinkybių – poreikio greitai vartoti ir keisti. Masalskio personažą tai žeidžia pirmiausia dėl savito meno kūrinio percepcijos supratimo – Rothko yra režisierius, kuriam svarbu ne tik nutapyti paveikslą, bet ir sudaryti tinkamas sąlygas (šviesas, aplinką, atmosferą) jį eksponuoti, kad žiūrintysis pajustų būtent tai, ką paveikslu kalba kūrėjas. Anot dailininko, žiūrovas yra meno kūrinio bendraautorius, būtinas tam, kad meno kūrinys atskleistų tikrąją savo galią.

Iš stebinčiojo Rothko reikalauja to, ką pats įdėjo tapydamas – milžiniško darbo ir susikaupimo; jam meno kūrinys turi būti į transą panerianti šventovė. Todėl atrodo, kad Masalskis yra vienas tų, kuriems parašyta pjesė „Raudona“. Televizijos reportaže prieš premjerą aktorius kalbėjo apie savo kartą: „Mes visi apsėsti Miltinio dvasia. Ta sektos dvasia, to atsiribojimo nuo visko dvasia, tikro meninio gyvenimo dvasia.“ Per šią prizmę galima interpretuoti ir spektaklio Rothko tragediją – daugybę valandų prakontempliavęs prie drobės, dirbantis griežtu režimu, šimtus vakarų diskutavęs su kitais menininkais apie meno prasmę, perskaitęs ir išanalizavęs galybę knygų, Rothko pradeda matyti, kad ready-made nemėgstami objektai susilaukia tokio paties susidomėjimo, kaip ir jo per laiką, darbą, kančias sukurtas menas.

Masalskis Rothko neviltį išreiškia monologais, emocionaliais protrūkiais, kuriuos aktorius pradžioje stiprina vis pamojuodamas ranka (kaskart ištraukdamas ją iš kišenės ir vėl dėdamas atgal) – tai scenoje atrodo veikiau atsinešta paties aktoriaus, bet ne padiktuota personažo įpročio. Neviltis ryškėja ir provokuojant Keną (Vilniuje vaidmenį atliko Mantas Zemleckas), kuris savo neapsiskaitymu ir pagarba kitiems menininkams primena vyresniajam tapytojui, jog pasaulio išlikimui jo sukauptas nematerialus kapitalas nėra būtinas. Dar stipresnį Rothko sarkazmą ir erzelį skatina tai, kad Kenas pasirodo nesąs liurbis – nors ir neapsiskaitęs, jaunuolis geba interpretuoti, įžvelgti už teksto ar drobės sudėtingus pasakojimus.

Lauros Vansevičienės nuotr./Spektaklis „Raudona“
Lauros Vansevičienės nuotr./Spektaklis „Raudona“

Jau minėta, kad „Raudonos“ veiksmas vyksta Rothko gniuždančiu metu – žmogaus tragizmą kontempliuojantį abstraktųjį ekspresionizmą palaipsniui išstumiant popartui, taikliau atliepusiam tuometinės visuomenės poreikius ir materializavusiam ateities visuomenės vizijas. Tokia Rothko situacija nėra unikali – dar spektaklio pradžioje jis didžiuodamasis ir juokdamasis pasakoja apie savo jaunystę, kai jo karta be gailesčio sutrypė kubistus. Vadinasi, pats Rothko yra išgyvenęs panašią situaciją, tik tuomet stovėjo kitoje pusėje nei šiandien.

Vis dėlto, tiek istorinis, tiek pjesės kontekstas liudija, jog Rothko 6 deš. pabaigoje nebuvo „nueinantis“ menininkas – tuo metu, kaip minėta, jis dirbo prie milžiniškos finansinės vertės užsakymo tapyti prabangiam restoranui. Štai čia gali glūdėti spektaklyje besivystančios Rothko tragedijos ašis: jausmas, kad pasiduodi vertybėms, kurias pats neigi. Priimdamas užsakymą, kurį siūlė žymus architektas Philipas Johnsonas, jis tarsi pardavė savo principus – gauta suma didžiavosi labiau nei idėjomis, kurias bandė įgyvendinti freskose. Tapytojas pradėjo kurti darbus aplinkai, kurioje žmonės juos stebės taip pat paviršutiniškai kaip, jo nuomone, stebi naujų meno formų kūrinius. Rothko kritikuoja menininkus, tampančius prekės ženklais, tačiau ar ne dėl prekės ženklo turtuoliams skirtas restoranas nori Rothko paveikslų?

Atsakymas pernelyg akivaizdus, todėl nustebina tai, kad spektaklio atomazga pasirinktas Keno ir Rothko pokalbis po pastarojo apsilankymo restorane – pamatęs, kokia publika dirba ir lankosi „Metų laikuose“, Rothko palūžta ir atsisako baigti užsakymą. Logika diktuoja, kad lūžis turėjo įvykti anksčiau – prieš pat menininkui išeinant į restoraną, kai jo jaunas ir neapsiskaitęs asistentas pratrūksta šaukti, jog Rothko tiesa nėra vienatinė, netgi priešingai – jis negali suprasti žmonių, nes jų nesiklauso, neprisileidžia, nepripažįsta. „Ta natūrali šviesa jums neįtinka“ – bene taikliausia Keno frazė mokytojui.

Tačiau išdidus abstrakcionistas negali pripažinti jaunuolio tiesos ir bėga į restoraną ieškoti kitų pateisinimų galbūt jau priimtiems sprendimams. Jis negali priimti to, kad naujojo pasaulio užaugintas ir jį išpažįstantis žmogus mato tai, ko nemato tiek metų žmogaus esmę analizavęs genijus.

Lauros Vansevičienės nuotr./Spektaklis „Raudona“
Lauros Vansevičienės nuotr./Spektaklis „Raudona“

Spektaklyje Rothko ir Keno santykiai nėra engiamojo ir engėjo. Masalskis ir Zemleckas – abu kuria arogantiškus personažus, tikinčius, kad geriausiai žino, kaip viskas yra iš tikrųjų. Dėl ironijos ir lengvos paniekos aplinkiniams jie tampa nepakenčiami, todėl sunku būtų tapatintis su vienu iš jų ar kažkurį palaikyti – spektaklyje pradeda erzinti menininkai, o ne konkrečios asmenybės. Dėl šio panašumo Rothko tik stipriau jaučia grėsmę – jaunoji karta pasirodo esanti tokia pat agresyvi ir savimi pasitikinti, koks jis buvo jaunystėje, kai negailestingai išstūmė kubistus.

Logano pjesėje Keno personažas pirmiausia veikia kaip priemonė Rothko vidiniam pasauliui atskleisti – dažniausiai kalba darbdavio inicijuotomis temomis, o skaudžius prisiminimus pasakoja ar savo nepakanktumą išlieja tada, kai patogu Rothko; vėliau viskas pamirštama ir prie Keno išgyvenimų nebegrįžtama.

Kiek kitaip situaciją sprendžia spektaklį režisuojantis Masalskis – Keno personažą susiaurina literatūrine ir išplečia teatrine prasme. Režisierius atsisako kai kurių jaunuolio jautrumą, baimę, silpnumą liudijančių detalių (nerodomas jo nenoras kalbėti apie šeimos tragediją, atsisakyta scenos, kurioje vaikinas svarsto parodyti Rothko savo darbus), tačiau Keną vaidinančiam aktoriui suteikia erdvės kovoti už savo (personažo ar aktoriaus) poziciją. Klauso jo komentarų (ką beatsakytų Rothko, Masalskio kūnas reaguoja į Zemlecko kalbas – tą pirmiausia liudija vyresniojo aktoriaus išlaikomos pauzės, kurių metu jis, regis, „virškina“, ką išgirdęs), pasitraukdamas į prietemą pastato pasakojantį Keną šviesoje, sudaro įspūdį, kad nusileidžia jo jaunatviškam idealizmui ir norui viską pažinti, suprasti, priimti.

Neretai Masalskis tai daro pastebimai globėjiškai – leidžia „vaikui“ išsirėkti, o tada vis tiek taria paskutinį žodį. „Raudonoje“ tai galima pateisinti jo personažo charakteriu, taip darkart patvirtinant, kad Masalskis yra vienas aktorių, kuriems parašyta pjesė. Zemleckas gautas progas stengiasi išnaudoti, nerdamas į jas visa savo charizma. Jis negaili energijos išsakydamas Keno požiūrį ir tiesas, spyriojasi gesinamas greta esančio autoriteto, kiekvieną akimirką bando išnaudoti savo veikėjo pristatymui ar tiesiog įrodyti, jog yra žmogus, o ne priemonė Masalskio personažo raidai atskleisti.

Lauros Vansevičienės nuotr./Spektaklis „Raudona“
Lauros Vansevičienės nuotr./Spektaklis „Raudona“

Pirmoje spektaklio scenoje Masalskiui vardinant taisykles, Zemleckas kalbų klauso pasitempęs, apatiška veido išraiška, todėl netikėtai grubus ir kiek alogiškas atrodo jo pirmas pajuokavimas apie mėgstamiausius dailininkus. Nuoširdžiai atsakęs, kad labiausiai mėgsta Pollocką, matydamas savo pavardės neišgirdusio Rothko nusivylimą, jis prašo pakartoti klausimą ir antrąkart pasitaiso – Picasso. Čia pasidaro neaišku, ko Kenas nori iš Rothko. Meistrui Kenas yra ir juodus darbus atliekantis tarnas, ir prablaškanti kompanija, ir būdas išlikti visuomenėje, nuo kurios Rothko vis labiau traukiasi. Kenas publikai ir pačiam Rothko išryškina neišsprendžiamą pastarojo tragediją – jo vertybės ir meno samprata niekuomet neleis prisitaikyti prie estetiškai ir idėjiškai kintančio meno konteksto.

Tačiau ko reikia Kenui? Matant, kad Zemlecko kuriamas personažas puikiai jaučia savo žmogišką vertę, kyla klausimas – iš kur atsiranda savimi pasitikinčio jauno žmogaus pasiryžimas atlaikyti Rothko spaudimą ir amžinus bandymus sumenkinti? Minėta, kad spektaklyje atsisakyta scenos, kurioje jaunuolis svarsto parodyti Rothko savo darbus (lieka tik greta kitų užduotas klausimas: „ar jūs bentsyk išreiškėt norą pamatyt mano darbus?“), vadinasi, atsisakoma poreikio patvirtinti talentą. Galima manyti, kad Kenas siekia suprasti Rothko techniką ir tapymo būdą, manierą, įpročius (jis net dreba iš susidomėjimo meistrui pradėjus tapyti), tačiau nuolatinė jo ironija Rothko atžvilgiu ir noras ginti kitų menininkų darbus (Pollocką, Warholą, Rauschenbergą, Stellą) nurodo, jog spalvos lauko tapybos meistras nėra vienatinis Keno autoritetas, tad ir jo menas – ne tai, kuo norėtų sekti aklai.

Čia iškyla dvi versijos. Pirmoji – šeimos neturintis Kenas jaučia poreikį kažkam priklausyti, užmegzti ryšį su žmogumi, kuris galėtų būti iš dalies už jį atsakingas ar bent jau tapti ramsčiu profesiniame kelyje (tam palanku kreiptis į vyresnio amžiaus pasaulinio garso tapytoją). Antroji – pas Rothko jaunuolis atėjo dėl mėgstamiausio savo dailininko Jacksono Pollocko, mirusio pora metų anksčiau nei Kenas pasiryžo eiti mokytis (Pollockas žuvo 1956-aisiais, pjesės veiksmas vyksta 1958–1959 m.). Rothko – savo garsu Pollokui prilygstantis menininkas, tapęs kita technika, tačiau priskiriamas tai pačiai abstrakčiojo ekspresionizmo krypčiai; jis buvo dripingo technikos atstovo draugas, pažįstamas, galintis papasakoti apie pastarojo asmenybę. Kaip skambėjo pats pirmas Keno užduotas klausimas? „Koks buvo Pollockas?“

Būtent šis klausimas, o ne ankstesni pajuokavimai, įskelia spektaklio konfliktą – Keno ir Rothko santykiai nėra garbintojo ir genijaus pokalbis. Tai dviejų pasaulių, skirtingų kartų susidūrimas. „Raudona“ – literatūrinis spektaklis pagal faktų ir argumentuotų diskusijų kupiną tekstą, tad veiksmas glūdi vien personažų santykiuose.

Jų nenutraukti dviems save mylinčioms asmenybėms kol kas neįmanoma – kartas nuo karto kiekvienas apsigyvena savo pasaulyje, kuriame generuoja reakcijas, pamiršdamas santykį su esančiu greta. Tokie momentai gesina iki tol kurtą ugnį, paleidžia įsitraukusį žiūrovą ir gali tapti nuobodūs. Tačiau drauge jie paradoksaliai atliepia vieną spektaklio temų – atsisakymą išgirsti kitame pasaulyje brendusį ar bręstantį žmogų. Keno žodžiuose (bet tik juose) pasigirsta problemos sprendimo būdas: leiskim šiame pasaulyje egzistuoti ir popartui, ir Rothko, ir Picasso, ir Van Goghui. Tik ar viską išmanantis, žmoniją išanalizavęs brandus kūrėjas kada nors paklausys nei Jungo, nei Turgenevo neskaičiusio jaunuolio?

[1] Gompertz, W. Ar tai menas?, Modernaus meno centras, Vilnius: 2015, p. 277.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Kviečiame anties

Šiemet buvau geras

Maistas

Sveikata