Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 rugsėjo 15d. 12:25

Scenografas R.Suhanovas: „Paslaptingiausias dalykas pasaulyje – kaip tapti geru žmogumi“

„Varovų“ repeticija Klaipėdos dramos teatre
Klaipėdos dramos teatro nuotr. / „Varovų“ repeticija Klaipėdos dramos teatre
Iš pradžių buvo daugybę apdovanojimų susižėręs Thomo Vinterbergo filmas „Medžioklė“ su puikiuoju Mads Mikkelsen pagrindiniame vaidmenyje. Vėliau sekė Davido Farro rašyta pjesė. Rugsėjo pabaigoje Klaipėdos dramos teatre vyks latvių režisieriaus Elmāro Seņkovo pagal ją kurto spektaklio „Varovai“ premjera.

Minimalistinę, bet savo adaptyvumu ir talpumu įspūdingą scenografiją kūrė jau eilę metų kartu su šiuo režisieriumi dirbantis taip pat latvis Reinis Suhanovas.

– Tai ne pirmas kartas kai dirbate kartu su E.Senkovu, kaip apibūdintumėte judviejų kūrybinį tandemą?

– Man absoliučiai patinka dirbti su Elmāru. Kartais atrodo, kad kartu dirbame jau amžinybę. Beje, mano antros studijos apėmė vaidybą ir režisūrą, dėl to domiuosi ne tik scenografija. Elmāras labai myli teatro meną, o teatras yra ne tas pats kaip kiti performatyvūs menai ar kaip kinas. Teatre yra ir gerų, ir blogų dalykų, klišių – jis dirba su viskuo, su visu tuo galima žaisti. Nežinau, kaip lietuvių kalboje, bet latviškai tas pats terminas apibrėžia žaidimo ar vaidybos reikšmes.

Klaipėdos dramos teatro nuotr./Klaipėdods dramos teatre statomi „Varovai“
Klaipėdos dramos teatro nuotr./Klaipėdods dramos teatre statomi „Varovai“

Kartu esame sukūrę labai šviesių, teatrališkų projektų, pavyzdžiui, „Šekspyras“ („Šekspīrs“) Liepojoje ar labai šiuolaikinių kaip „Banginiai taip pat bijo“ („Arī vaļiem ir bail“) Latvijos nacionaliniame teatre.
Visada stengiamės rasti kažką naujo ir šviežio, kas balansuotų ant ciniško humoro, skausmo ribos. Dažnai pasitelkiame kontrastą.

– Idėjas generuojate kartu?

– Taip. Kartais teatre būna, kad režisierius nenori per daug įsitraukti į scenografijos kūrimą, kartais tiesiog dirbi scena po scenos, jas iliustruoji – tai vadiname „langų dekoravimu“.

Su Elmāru darbas visai kitoks.

– Kokia jums pačiam yra scenografijos reikšmė?

– Minėtas „langų dekoravimas“ man nepatinka. Bandydamas savo studentams paaiškinti scenografiją pasitelkiu lego. Sakau, kad galima nusipirkti kokį puikų detalių rinkinį ir žiūrint į instrukciją surinkti modelį – tai bus dekoravimas. Arba galima išversti ant grindų dėžę kaladėlių ir niekas nežino, ką iš jų sukursime jas dėliodami – tai ir yra scenografija. Aišku, ne visada reikia labai abstrakčios formos.

Bet abstrakti forma žiūrovams suteikia galimybę pajungti jų pačių interpretacinius pajėgumus, patiems tapti aktyviais scenos skaitytojais. Pagal savo gebėjimus aktyviai atpažinti erdvę.

Asmeninio archyvo nuotr./Reinis Suhanovs
Asmeninio archyvo nuotr./Reinis Suhanovs

– Kaip pjesę skaito scenografas, juk šįkart jos prototipas buvo tikrai garsus kino filmas?

– Žinojau, kad kursime spektaklį, tad pjesės neskaičiau su kinematografine vaizduote. Ją skaitydamas iškart galvojau apie medžiagas ir jų savybes: tekstilė, veidrodis, smėlis, plytos, kieta mediena, fanera. Žinau, kad 12 ant 12 metrų erdvėje turiu sukurti pasaulį ir man reikia medžiagų jo organizavimui. Dirbdamas stengiuosi suprasti aplinkos charakterį, to pasaulio dvasią.

Pavyzdžiui Liepojoje kūrėme spektaklį „Šekspyras“, Elmāras pasakė, kad pamatas bus V. Šekspyro pjesės, tad bandžiau apie jas galvoti bendrai ir supratau, jog jos man kelia karinės stovyklos jausmą. Taip atsirado palapinės įvaizdis – palapinė tinka Šekspyrui, galima į ją įeiti, joje gali vykti smurto aktai, joje nesaugu, nes bet kas gali įeiti, kita vertus joje jautiesi saugiau, nes tai atskira uždara erdvė. Tas saugumas iliuzinis jei kažkas prie palapinės atsineš kirvį. Pradėjom su ta mintimi žaisti ir tai mums puikiai tiko.

„Varovuose“ mums svarbu turėti uždarą erdvę, mažą miestelį, bet taip pat ji turi būti judanti – kartais atvira, o kartais joje vyksta slapti ar keisti dalykai. Visi nori turėti gražų fasadą, nors už jo gali vykti net labai nešvarūs dalykai. Taigi nuo to ir prasideda scenografijos kūrimas. Apjungiau abu dalykus – emocinį aplinkos charakterį ir medžiagiškumo bei techninius poreikius. Šioje pjesėje yra daug lokacijų, tad scenografija turi būti kinetiška.

Scenografija yra aktoriaus pagalbininkė, tad dovana dirbti su režisieriumi ir ypač aktoriais, kurie labai gerai jaučia erdvę. Pavyzdžiui, Darius Meškauskas – jis puikiai jaučia erdvę, ją supranta ir supranta, kad aplinka jam padeda.

Kodėl pagrindine medžiaga scenografijoje pasirinkote medieną?
Dėl techninių ir vizualinių savybių. Kai reikia kažką remontuoti pasiimi fanerą ir tai patogi medžiaga, bet kartu jauti, kad tai labai gyva medžiaga. Palyginti galiu su mylimo žmogaus oda – ji nėra lygi, turi įvairių dėmelių ar pan. Dirbdamas su fanera galiu išgauti architektoninę miesto formą, bet jo oda turės žmogaus odos taktiliškumą.
Bendras rezultatas veikia techniškai: vienaip apšvieti – jautiesi kaip stadione, kitaip – lyg mažame kambaryje ar saunoje.

Klaipėdos dramos teatro nuotr./Klaipėdos dramos teatre kyla „Varovai“
Klaipėdos dramos teatro nuotr./Klaipėdos dramos teatre kyla „Varovai“

– Ar dirbant ties „Varovais“ teko susidurti su kokiais nors techniniais sunkumais?

– Technika yra technika. Paprastai sakoma, kad kai tik išeina – geriau rinktis vaidybinius, o ne techninius elementus. Jei pasitelksi kokias nors skraidančias mašinas tai didelė tikimybė, kad jos lūš. Bet kiekvieną režisierių ir scenografą vilioja skraidantys vamzdžiai, judančios scenos ir t.t. Pradėję dirbti paklausėme teatro vadovo, kokios yra techninės galimybės. Jis pasakė, kad yra scena judanti platforma, tad aišku, kad mes norėjome ją panaudoti. O kur dar kitos techninės galimybės – šis teatras jas turi puikias – scena, garso ir šviesos įranga. Labai smagu dirbti tokioje vietoje.

Grįžtant prie technikos – proceso metu ji stringa, neveikia, sustoja, visko buvo ir mums. Bet žinau, kad premjeros dieną viskas veiks.

– Ar smarkiai keitėsi scenografijos koncepcija nuo jos idėjos sumanymo iki įgyvendinimo?

Labai paprasta – tai kaip santykiai. Padariau mažą namelį, aptarėme, kaip jis atrodys ant scenos, tada procesas vyksta toliau. Dalykai tarsi nutinka savaime. Kai eini į pasimatymą susitinki kelis kartus, kol ateina momentas, kai supranti, kad norėsi būti su tuo žmogumi.

Tas pats ir su scenografija – ateina momentas, kai iš visų svarstomų idėjų atsirenkame vieną ir nutariame likti prie jos. O tada procese pamatome, kiek dar naujų galimybių atveria ta pasirinkta idėja. Kūrybiniame procese daug pokyčių – kažkas aštrėja, ryškėja, kažkas neveikia ir tai reikia atmesti.

– Nedidelio miestelio mokytojas apkaltinamas tvirkinęs vaiką, paaiškėja, kad jis nekaltas, o jį kaltinęs vaikas tiesiog pamelavo. Kokį įspūdį jums paliko pati pjesė?

Labai gyva, emocinga, suprantama.

Perskaitęs „Varovus“ pagalvojau, kad tai labai skausminga, nors rėk. Niekada nenorėčiau pakliūti į tokią situaciją – nei pagrindinio herojaus, nei miestiečių rolėje. Turiu du mažus vaikus ir galiu įsivaizduoti abi puses. Matau kokie trapūs vaikai ir koks trapus jų gyvenimas, taip pat matau, kaip jų maži melai galėtų sugriauti didelius dalykus.

Paslaptingiausias dalykas pasaulyje – kaip tapti geru žmogumi.

Spektaklio „Varovai“ premjera rugsėjo 25-26 dienomis.

Apie spektaklį:

Šis mažas miestelis gali būti bet kur Lietuvoje. O gal Latvijoje. Iš tiesų jis gali būti bet kokioje šalyje. Jis niekuo nesiskiria nuo kitų panašių miestelių. Jo gyventojai išgyvena panašius pakilimus bei dramas kaip ir daug kitų žmonių. Mažo miestelio gyventojų vaikai lanko tą pačią mokyklą kaip ir jų tėvai. Visi vieni kitus pažįsta ir visi žino vieni kitų reikalus.

Metai po metų atsikartojanti žmogiška rutina visus miestelio gyventojus jungia viename bendrame gyvenimo tinkle.

Kol ją perplėšia skandalas. Miestelio mokytojas apkaltinamas seksualine prievarta prieš vaiką. Trapus santykių tinklas plyšta ir ramaus miestelio vaizdas atsiveria giliomis pykčio bei neapykantos prarajomis.

Vaiko kaltinimas melagingas.

Bet ar tiesa svarbi, kai slaptos baimės ir už mažo miestelio ribų tarpstantys bevardžiai demonai staiga įgauna veidą? Kas, kad tas veidas pažįstamo žmogaus, draugo, mokytojo.

Kraują pajutę varovai jau uodžia orą, vis auganti jų minia skrieja savo baimių pėdsakais.

Režisierius Elmaras Senkovas jau pažįstamas Klaipėdos žiūrovams – 2018 m. režisavo spektaklį „Mama Drąsa“, pelniusį net du „Auksinius scenos kryžius“.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

„Pranešimas spaudai“ – tai naujienų agentūrų, juridinių ir fizinių asmenų sukurti bei platinami pranešimai apie paslaugų, gaminių, įmonių ar įstaigų naujienas ir pan. Spręsdama dėl turinio publikavimo UAB „15min“ atsižvelgia į informacijos aktualumą, naudą visuomenei, viešąjį interesą. Už šio turinio skelbimą UAB „15min“ nėra atlyginama. Redakcija turi teisę pranešimus redaguoti, trumpinti, papildyti, šalinti tekste esančias nuorodas ir pavadinimus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

SEB verslo augimo programa

01:37:23

Video

10:29
37:44
01:01

15min metų knygų rinkimai

Ar žinai?

Esports namai

URBAN˙/

Sveikata

Tik prenumeratoriams