TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

„Viešnia be suknelės“ išvyko, liko tik suvirpintos širdys

Gastrolių akimirkos / „Cultus“ nuotr.
Gastrolių akimirkos / „Cultus“ nuotr.
Šaltinis: Cultus
0
A A

Kanados teatro studijos „Žalios lankos“ gastrolės Lietuvoje baigėsi 2016 m. liepos mėn. Teatras į Lietuvą atvyko pirmą kartą ir gastroliavo dvi savaites. Buvo parodytas prancūzų dramaturgo Marco Camoletti satyrinio siužeto kūrinys „Viešnia be suknelės“. Šią kvapą gniaužiančią prancūzišką komediją pastatė Toronte gyvenanti režisierė Daiva Botyrius 2014 metais.

Teatro trupė Lietuvoje atliko kilnią misiją ir pagerbė Lietuvai nusipelniusių menininkų, pedagogų, tremtinių: režisieriaus (teatro pradininko) ir talentingos pianistės – Stasio ir Tiju Čaikauskų atminimą.

Režisierius ir prodiuseris Romas Pletkauskas sakė: „...esu nuoširdžiai dėkingas teatro studijos kolektyvui už tai, kad jie neatsisakė dalyvauti Marijampolėje atminimo įamžinimo akcijoje, savo honorarą už suvaidintą spektaklį palikdami minėtų menininkų kapo atnaujinimui ir memorialinės atminimo lentos sukūrimui.

Gastrolių akimirkos / „Cultus“ nuotr.
Gastrolių akimirkos / „Cultus“ nuotr.

Ši akcija surengta su studijos „Žalios lankos“ kolektyvo parama, tai diena kurioje buvo prisimintas ir prieš 60 metų atkurtas valstybinis dramos teatras, padaręs didžiulę įtaką miesto teatrinei kultūrai.

Jo kūrėjams, pedagogams: režisieriui Stasiui Čaikauskui, scenografui Romualdui Lukšui, pianistei Tiju Čaikauskienei ir šio buvusio teatro aktoriams, atidengta atminimui įamžinti memorialinė lenta ant buvusio teatralų namo, Vytauto g. 15.

Manau, kad šis bendras Toronto lietuvių ir Marijampolės miesto renginys giliai išliks marijampoliečių teatro gerbėjų, kultūros veikėjų ir žiūrovų širdyse“, – pažymėjo R.Pletkauskas.

„Reikia džiaugtis ir dėkoti, kad kanadiečių misionieriškų gastrolių Marijampolėje dėka buvo sutvarkytas kapas ir atidengta atminimo lenta“, – pabrėžė ir Marijampolės miesto municipalinio dramos teatro vadovas Romualdas Kučiauskas.

Gastrolių akimirkos / „Cultus“ nuotr.
Gastrolių akimirkos / „Cultus“ nuotr.

Teatro studija „Žalios lankos“ savo spektakliu papuošė tarptautinį mėgėjų teatrų festivalį vykusį Jurbarke, dalyvavo Pasaulio Žemaičių teatro šventėje Kelmėje, dalyvavo klojimo teatrų festivalyje Punske (Lenkijoje) ir t.t.

Sudėtinga ir labai „slidi“ M.Camoletti pjesė „Viešnia be suknelės“ pastatyta subtiliai ir išradingai, – puikūs aktoriniai darbai. Marijampolės kultūros centre, turinčiame 715 vietų, nuo žiūrovų „lūžtančioje“ salėje (buvo sutalpinta 812 žmonių) suvaidintas spektaklis padovanojo daug džiugių akimirkų, gerą nuotaiką ir nepaliko abejingų. Net didžiausi skeptikai (jeigu tokių ir buvo) stovėdami plojo ir dėkojo svečiams iš Toronto, minėjo R.Pletkauskas.

Sudėtinga ir labai „slidi“ M.Camoletti pjesė „Viešnia be suknelės“ pastatyta labai subtiliai ir išradingai.

Spektaklis ir kituose miestuose buvo sutiktas gausiais žiūrovų aplodismentais. Žiūrovai plojo atsistoję ir reiškė didžiausią pagarbą atlikėjams. Salės buvo pilnutėlės – tai atpildas spektaklio kūrėjams už pagarbą žiūrovams, už tai, kad jie brangina juos ir kalbasi jų nenuvertindami.

Žiūrovai reiškia labai daug, jie lygiaverčiai spektaklio dalyviai. Aktorius gauna satisfakciją tik iš žiūrovų. Todėl teatras yra komunikacijos priemonė ir abi šio bendravimo pusės energetiškai turi maitinti viena kitą. Teatras turi judėti būtent tokia linkme. Kūrėjai parodė pagarbą ir pjesės autoriui, o scenos taisyklių išmanymas atvėrė žanrinės įvairovės galimybes. Pjesė suskambėjo kaip gera medžiaga šiandieninei teatro scenai, atskleidusi šiuolaikines prancūzų visuomenės nuotaikas ir prancūzišką mąstymą.

Gastrolių akimirkos / „Cultus“ nuotr.
Gastrolių akimirkos / „Cultus“ nuotr.

Provokuojantys šeimos santykiai su kebliomis daugiakampėmis neištikimybės situacijomis, aktualūs ir šiandieniniame Lietuvos gyvenime. Tikslūs režisūros sprendimai ir sodrūs personažai atskleidė pjesės esmę ir parodė galimybę kalbėtis su žiūrovais apie tai, kas vyksta dabar, kas žiūrovams aktualu.

Šiandienos teatras turi tapti aktyviu socialiniu reiškiniu, jis turi artėti link žiūrovo, jis turi provokuoti žiūrovą dialogui. „Viešnia be suknelės“ pasiekė šį tikslą ir tai yra vienas svarbiausių teatro uždavinių. „Pasiilgome teatro“, – sakė didelę patirtį tutinti Kauno teatro žiūrovų aptarnavimo padalinio vadovė Marija Lukševičienė.

Teisinga teatrine logika, improvizacija ir kūrybiniu laisvumu stebino akt. Darius Stasiulevičius (Bernardas), pažymėjo K.Glinskio teatro režisierė ir vadovė Danutė Budrytė – Samienė. Idealus jumoristiniame kontekste pasirodė Arūnas Paransevičius (Robertas), džiugino tai, kad jis nepiktnaudžiavo savo vaidmeniu juokindamas žiūrovą, o kūrė jį įdomų, įsigilindamas į savito, kiek keistoko personažo savybes.

Kūrėjai parodė pagarbą ir pjesės autoriui, o scenos taisyklių išmanymas atvėrė žanrinės įvairovės galimybes.

Milena Ivaniukas (Siuzeta) turėjo bene išraiškingiausią vaidmenį, kuris vystė pagrindinį konfliktą ir puikiai su juo susitvarkė. Labai išlaikytai, santūriai, akademiškai teisingai savo vaidmenimis atliko Daiva Botyrius (Žaklina) ir Ieva Paransevičius (Siuzana). O epizodinį vaidmenį sukūręs Narimantas Botyrius (Jurgis) suspindėjo puikiai išspręstu sąlygiškumu konflikto scenoje.

Šių vaidmenų visuma parodė režisierės D.Botyrius puikią teatro mokyklą: teisingai vertinti charakterius, kūrybingai improvizuoti ir teisingai interpretuoti. Aktoriai dirbo sąžiningai kruopščiai, nereikėjo pašalinių juokinimo scenų, kas šiandien būdinga tokio žanro pjesėse pastatytose Lietuvoje, konstatavo D.Samienė, su kurios nuomone negaliu nesutikti.

Gastrolių akimirkos / „Cultus“ nuotr.
Gastrolių akimirkos / „Cultus“ nuotr.

Marijampolėje, pažymėjo R.Kučiauskas, parodytas kanadiečių spektaklis buvo labai linksmas, tiesiog šarmingas. Jie pasirinko labai gerą prancūzišką situacijų komediją ir ją suvaidino skoningai, nepretenzingai, nesiekdami specialiai prajuokinti žiūrovą kokiais nors pigiais, banaliais triukais.

Pasirenkant vaidinti komediją nesunku „užkibti ant specialaus juokinimo kabliuko“, o tai žiūrovai labai jaučia ir tuomet būna visai nejuokinga. Kanadiečiai šio pavojaus sėkmingai išvengė. Be to, jautėsi, kad jie spektaklį vaidina jau ne pirmą kartą ir yra „susigroję“, dėl to jų vaidybą galima vadinti ansambliška, o tai, R.Kučiausko nuomone, yra didelė vertybė.

Gastrolės baigėsi, pjesė turėjo išbaigtą sceninį pavidalą, kurį suteikė režisierės ir aktorių patirtis, bei profesinis pasirengimas. Liko šimtai suvirpintų širdžių. Žiūrovai rado teatrą, nes spektaklis pulsavo teatru, jis sukurtas profesionaliai ir skoningai.

Teatro veidrodyje žiūrovai pamatė padidintą savo atspindį. Nuomonės ir atsiliepimai parodė, kad kiekvienas žiūrėjęs spektaklį surado atskirą asmeninį santykį su juo, iš jo pasiėmė tai, ko jam reikia, ką jis suprato, tačiau sąlytis su spektakliu per sukurtus vaidmenis daugeliui dar ilgai leis jausti tą meilę, su kuria kūrė ir vaidino „Žalios lankos“.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018