Sekite 15min Google
I. Moščickis – armėnų teatro režisierius ir kuratorius, kūryboje ieško naujų žiūrovo, atlikėjo ir erdvės bendravimo formų. Jis teatrą išnaudoja kaip tyrimo ir bendro patyrimo vietą. Prasidėjus karui prieš Ukrainą 2022-aisiais paliko Rusiją, dirba ir gyvena Jerevane.
Žymesni jo režisuoti spektakliai: „Džono Demjaniuko teismas. Holokausto kabaretas“, „Nerimo knyga“, „Michaelo Craigo Martino ąžuolas“, „To Forget“ ir t. t.
Režisierių kalbino Gytis Norvilas.
– Kas jus formavo kaip žmogų? Sakoma, kad visi asmenybės raktai – vaikystėje...
– Mano asmenybė dar nesusiformavusi, ji vis dar formuojasi, ir ją veikia viskas, kas vyksta aplink. Oras, knygos, draugai, linksmybės ir nuobodulys, kasdieniniai atradimai ir rutina.
Dabar prisiminiau, kad mano mėgstamiausia plokštelė, kurią vaikystėje perklausiau maždaug milijoną kartų, buvo „Piteris Penas“, o mama man skaitydavo Tolkieno „Hobitą, arba Ten ir atgal“ – man tai labai patiko.
Pamenu, kad mokykloje, kuomet kai kurie vaikai, tarp jų ir aš, įsigijo vaizdo magnetofonus, mes keisdavomės kasetėmis. Aš paklausiau tėčio, kokią kasetę reikia nusipirkti, kad visi norėtų su manimi keistis. Jis pasakė: Akiros Kurosavos „Septyni samurajai“. Nusipirkau, bet rezultatas buvo priešingas. Niekas nenorėjo keistis. Visi domėjosi „Mortal Kombat“, „Rembo: Pirmasis kraujas“ ir pan. Nesuvokiau, kodėl tėtis man parinko šį nuobodų, niekam neįdomų filmą. Tik po daugelio metų supratau. Tai padarė man įtaką.
– O kas nukreipė į meno pasaulį? Kam jis jums?
– Kam man menas? Manau, kad tai vienintelis žmogui prieinamas būdas užmegzti ryšį su pasauliu. Vienintelis būdas jį suvokti, interpretuoti ir priimti. Realybė nuo mūsų paslėpta, o aplink neįstengiame rasti jokio kito įrankio, kuris mums leistų realybę iškasti iš po dozės griuvėsių. Tiesą sakant, stebiuosi, kaip žmonėms pavyksta susidoroti su gyvenimu be meno pagalbos. Be teatro. Juk galima išprotėti.
– Gyvename labai nestabiliais laikais. Prieš Ukrainą vyksta brutalus karas, nestabilūs ir kiti regionai. Regis, kad karas virsta „diplomatijos“ įrankiu, politiką ima diktuoti galia, instinktai. Dar Konfucijus nelinkėjęs gyventi pervartų metu. Ką apskritai tokiu laikotarpiu gali teatras, menas? Ar nėra nuodėmė juo mėgautis, kai šaudo pabūklai ir zyzia dronai?..
– Filosofas Merabas Mamardašvilis patarė atkreipti dėmesį į tai, kaip su tokia padėtimi susidorodavo senovės graikai. Graikai turėjo du terminus: „aporia“ ir „amechania“. Aporija – tai laikotarpis pasaulyje, kai tiesa išnyksta. Ir štai, kai senovės graikas suprasdavo, kad atėjo būtent toks laikas, tinkama buvo vadovautis amechanija. Tai atsisakymas kovoti už tiesą. Šventas nieko nedarymas. Reikėjo užsiimti kuo nors gražiu ir nenaudingu. Pavyzdžiui, menu, arba galima buvo pasišvęsti alyvuogių auginimui. Aš, pavyzdžiui, užsiimu teatru.
– Pats dabar gyvenate ir kuriate Armėnijoje. Koks Armėnijos teatras, su kokiais iššūkiais susiduria Armėnijos kultūra, tas pats teatras? Kokiomis nuotaikomis gyvena visa Armėnijos visuomenė? Prisipažinsiu, kai Armėnijoje lankiausi prieš 10 metų poezijos festivalyje – mano įspūdis buvo slogus... Dėl daugelio priežasčių. Viena jų – geopolitinė.
– Armėnija – tai geriausia vieta pasaulyje ne tik todėl, kad ten šilta ir skanu. Jerevanas šiandien – puiki vieta kurti teatrą. Tai vieta, kurioje nėra nustatytų ir sudievintų ribų. Armėnija galbūt šiuo metu yra vienintelė vieta pasaulyje, kur egzistuoja toks carte blanche (pranc. visiška laisvė – gn past.) nenormatyviam menui. Dėl daugybės priežasčių, štai keletas jų: nepasitikėjimas taisyklėmis, pasitikėjimas žmogumi ir tūkstantmečiais susiformavę santykiai su Chaosu.
– Koks teatras jums artimiausias? Stilistika, principai, kokia teatro kalba suprantamiausia? Į ką kurdamas atsiremiate? Į kokią teatro tradiciją?
– Nepasitikiu tradicijomis. Iš esmės labiau pasitikiu gamta nei kultūra. Kalbant apie įtaką, kažkada mano supratimą apie teatrą ir gyvenimą visiškai pakeitė Eimunto Nekrošiaus spektakliai, tačiau mane taip pat esmingai paveikė „Velnio vartų“ tarpeklio grožis kalnuose Krasnodaro krašte, Rusijoje.
Apie stilistiką ir principus man sunku pasakyti, manau, kad man artimiausias yra Peterio Brooko siūlomas teatro skirstymas į gyvąjį ir negyvąjį. Manau, kad forma ir teatro kalba gali būti bet kokios. Yra tik vienas esminis klausimas: ar tai, kas vyksta scenoje, susiję su egzistencija, ar ne.
– Vilniaus senajame teatre netrukus pasirodys jūsų premjera – „LIMBO“. Kas tai? Limbo apibrėžimų yra begalės. Tai ir pirmasis Pragaro ratas „Dieviškojoje komedijoje“, tai ir britų priešpovandeninis bombų paleidimo įrenginys...
– „LIMBO“ – spektaklis apie tai, kad neįmanoma išvengti nei gyvenimo siaubo, nei jo grožio. Apie absurdiškumą gyvenimą gyventi iškart, iš pirmo karto, be repeticijų ir treniruočių. Apie pasikartojimų prakeiksmą ir apie tai, kad visą gyvenimą turėsime kartoti tuos pačius žodžius, kurių skaičius ribotas, ir kurie jau buvo ištarti milijoną kartų, o norėdami suprasti, ką iš tikrųjų jaučiame ir ko norime, mums reikia naujų žodžių, bet jų nėra. Taigi teks kartoti.
– Apie ką norėjote kalbėti, kas inspiravo, ką spektakliu norite išsiaiškinti visų pirma kaip žmogus? Koks jūsų darbo metodas, santykis su medžiaga, kaip randate santykį su aktoriumi? Kiek suprantu, scenarijų, tekstą konstruojate pats... Koks jūsų santykis su kalba?
– Aš pradedu bendro judėjimo egzistencijos link procesą. Jei tai pavyksta, su spektaklio komanda gauname galimybę bendrauti esminiu lygmeniu. Pamažu nubyra antraeiliai, nereikalingi ir nereikšmingi dalykai. Jei mums pasiseks, galime eiti dar toliau. Tačiau turi labai pasisekti!
Rezultatas – atviras kūrinys. Atviras kam? Spektaklio kūrėjų atvertas žiūrovams. Tai reiškia, kad mes neprimetame jokios vienintelės „teisingos“ interpretacijos. Vietoj to autoriai žiūrovams siūlo kartu su jais užimti autoriaus poziciją tiek spektaklio atžvilgiu, tiek ir pasaulio, esančio už teatro ribų, atžvilgiu. Siūlome ir numatome interpretacijų įvairovę, o jei mums pavyks, žiūrovai gaus medžiagos, kad galėtų kartu su mumis užsiimti menu. Kiekvienas iš jų sukurs savo spektaklį. Ir kiekvienas iš tokių spektaklių bus nuostabus.
– Vadovaujate 2018 m. įkurtai tarptautinei teatro platformai „Chronotope“. Esate vienas iš tarptautinio šiuolaikinio teatro ir performansų festivalio „Chronofest“ kuratorių. Kas tai per reiškinys, platforma?
– „Chronotope“ – tai teatro trupė. Visus metus Jerevane kuriame ir statome spektaklius. O vasaros pradžioje rengiame festivalį, kuriame, be mūsų kūrinių, dalyvauja mūsų draugai ir kolegos – menininkai iš viso pasaulio, kurie dalijasi mūsų vertybėmis ir samprata apie tai, kas yra teatras, kokia jo funkcija ir paskirtis šiandien.
Aplink festivalį susidaro aplinka, kurioje išryškėja Realybė. Atsiranda galimybė esminiam, giliam bendravimui per meno sluoksnius. „Chronofest“ – tai utopija, kuri, nors ir visai trumpam, bet vis dėlto išsipildo, – saugumo salelė, kuri sutaiko su aplinkiniu chaosu, džiaugsmas, kuris nugali visą tą šūdą.