Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Aistros dėl Kasiulio muziejaus pervadinimo: abejoja etiškumu ir žodžio „diaspora“ tikslumu

Vytauto Kasiulio dailės muziejui suteikus kitą, Lietuvos diasporos dailės muziejaus, pavadinimą, kai kurie kultūros bendruomenės nariai išreiškė savo požiūrį. Antai šeimos draugas, rašytojas Valdas Papievis teigė: „Vakar Kasiulio [sūnaus] paklausiau, ką apie tai mano, kokia jo reakcija? Atsakymas: kokia gali būti mano reakcija, aš nieko apie tai nežinau, nieko man oficialiai nepranešta, gal tu pokštauji? Gerai, kad sūnus iš tėvo paveldėjo humoro jausmą.“
Vaidas Jauniškis, Valdas Papievis, Aira Niauronytė, Paulius Subačius
Vaidas Jauniškis, Valdas Papievis, Aira Niauronytė, Paulius Subačius / Žygimanto Gedvilos nuotr./ Juliaus Kalinsko nuotr./ Guodos Taraškevičiūtės nuotr./ O.Gerikaitės / Lrt.lt nuotr.

Rašytojas Valdas Papievis:

Susisiekus su rašytoju, V.Kasiulio šeimos draugu Valdu Papieviu, jis 15min teigė, kad per dvejus metus LNDM nesusisiekė su gimine:

„Negaliu kvestionuoti Lietuvos didžiosios kultūros politikos. Gal ir reikia pertvarkyti muziejų tinklą. Nežinau, ne man spręsti. Tik skaudu, kai visokios optimizacijos ir transformacijos buldozeriu stumia šalikelėn žmonių likimus ir gyvenimus.

Nesu joks dailės ekspertas, jei tokių gali būti, tai yra tų pateptųjų, kurie į aukštesnes ir žemesnes lentynėles ar stalčius dėlioja meninę kūrybą. Kasiulį įvertino Paryžius, dabar jau Lietuva bando jį nureitinguoti. Arba dar labiau iškelti.

Kartoju, aš nei kvestionuoju Lietuvos kultūros politikos, nei ginčijuosi dėl Kasiulio meninės vertės. Tai – ne mano sritis.

Yra du kiti esminiai dalykai.

Šitaip elgdamasi, Lietuva sulaužo savo valstybinį antspaudą – šeimai duotą įsipareigojimą. Tegul ponas Arūnas Gelūnas sako tai, ką nori. Net jeigu dokumentai būtų sudegę, pamesti, kur nors nusibarstę, yra daugybė liudininkų, galinčių patvirtinti, kad tokia buvo priešmirtinė Vytauto Kasiulio našlės Bronės, paskui – ir sūnaus, jo šeimos valia. Sąlyga – be kurios ne. Įsipareigojimas, patvirtintas aukščiausiu valstybiniu lygmeniu.

Valdo Papievio nuotr./Pirmadienį Valdas Papievis šiuo dokumentu pasidalino savo feisbuko paskyroje
Valdo Papievio nuotr./Pirmadienį Valdas Papievis šiuo dokumentu pasidalino savo feisbuko paskyroje

Antra raudonoji linija – etinė. A.Gelūnas man rašo, kad su ekspertais apie tai buvo diskutuojama dvejus metus. Diskutuoti dvejus metus, apie tai nė nepranešant šeimai, su ja nepasitariant dėl galimos naujos muziejaus koncepcijos? Padovanojo, ir tų žmonių nebėra? Tai – etinis dugnas. Vakar Kasiulio paklausiau, ką apie tai mano, kokia jo reakcija? Atsakymas: kokia gali būti mano reakcija, aš nieko apie tai nežinau, nieko man oficialiai nepranešta, gal tu pokštauji? Gerai, kad sūnus iš tėvo paveldėjo humoro jausmą. Dar pasakė, kad sulaužyti sugedusį daiktą būtų neįdomu. Ir pridūrė: viskas ligi šiol buvo gerai, bet geri dalykai nesitęsia.

Kai kalbu apie buldozerį, tai ir turiu galvoje.

Kad ir kaip ši istorija pasibaigtų, kad ir kokie būtų argumentai, tai – kultūrinis ir moralinis vandalizmas valstybiniu lygmeniu. Amžiną atilsį B.Kasiulienė buvo šimtą kartų teisi, prieš mirtį abejojusi Lietuvos valstybės patikimumu.“

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Valdas Papievis
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Valdas Papievis

Kultūros analitikas Vaidas Jauniškis:

Susiekus su kritiku Vaidu Jauniškiu, jis 15min taip pat pasidalijo savosiomis įžvalgomis:

„Kultūros lauko įvairiopa reakcija tik paliudijo personalijų, vardų svarbą. Bet ne turinio. Juk niekas nesipiktino, kai prieš keletą metų buvo pakeista nuolatinė ekspozicija Nacionalinėje dailės galerijoje. Atvirkščiai – tuo džiaugėsi. Dabar kol kas susitelkiama į vardą ir tariamas sutartis, kurių, pasirodo, gal ir nėra. Žodiniai susitarimai tokiais atvejais vargu, ar ką reiškia, nes čia įsijungia simpatijos, atmintis ir interpretacijos, kurios visos nėra patikimos. Todėl muziejaus pervadinimas, viena vertus, yra tik teisinis klausimas. Taigi labai abejočiau, kad Nacionalinis dailės muziejus būtų elgęsis neteisiškai.

Šiuo sprendimu muziejaus taryba pereina iš personalinio į sisteminį lygį.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Vaidas Jauniškis
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Vaidas Jauniškis

Kitas dalykas yra pati kryptis ir turinys. Šiuo sprendimu muziejaus taryba pereina iš personalinio į sisteminį lygį. Gerokai anksčiau su tuo buvo susidūrusi teatro sritis, kai buvo mąstoma kiekvienam iškiliam režisieriui suteikti po teatrą. Tai neįvyko. Be to, tai nėra blogai, jei meno tikslu laikysime ne menininko pagerbimą, o visuomenę, kuriai pasiūloma įvairovė. Todėl kai dėl įvairiausių priežasčių pasirenkamas X, kuriam pastatomas muziejus, akimirksniu kyla klausimas, kodėl jam, ne Y? (Gerai, sakau tiesiai – amžina Gudaičio muziejaus mįslė). Šiandien jau iškilo klausimas dėl Stasio Eidrigevičiaus menų centro, dėl kurio vienas pastatas nugriautas, kitas suprojektuotas ir statomas, o ar bus darbai jam perduoti – klausimas, nes taip pat sutarčių nerandama.

Todėl pažiūrėti į tai sistemiškai ir įkurti aiškios krypties muziejų (nors reklamiškai „Diasporos muziejus“ man skamba nekaip) yra kur kas aiškesnis žingsnis. O jame laisvai, priklausomai nuo kuratorių sumanymų gali būti eksponuojami ir Vytauto Kasiulio darbai, ir kitų menininkų kūriniai. Nuo fasado pereiname prie turinio.“

Literatūrologas Paulius Subačius:

Prof. Paulius Subačius teigė, kad vykstančiose diskusijose „žmonės nedisponuoja informacija, kuria reikėtų.“

Pašnekovas išryškino kelis aspektus. Pirma – ar esama teisinių įsipareigojimų. „Remiantis sveiko proto principu, vargu, ar muziejaus taryba išvis būtų svarstę tokį klausimą, jeigu jų nebūtų“, – dėstė P.Subačius.

„Kalbant apie moralinį aspektą, tai nėra tokio dalyko, kaip kolektyvinis moralinis įsipareigojimas. Ar juo labiau valstybinis, tautinis, institucinis. Galbūt ir galima jį priskirti kokiai nors nedidelei žmonių grupei, pavyzdžiui, draugijai“, – tęsė jis ir nesutiko, kad tai buvusio dailės muziejaus direktoriaus arba ministro įsipareigojimas.

„Galiausiai, jeigu tai yra kažkuriame pokalbyje išsakyti žodžiai, nemanau, kad jie kaip nors varžo“, – teigė jis.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Paulius Subačius
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Paulius Subačius

„Trečia – pavadinimas man nepatinka, nes jis yra archajiškas. Šiuolaikiniame pasaulyje yra labai sunku beatskirti, kas čia kur gyvena. Žmonės atvažiuoja ir išvažiuoja. Jeigu turime galvoje ne kokią nors griežtai apibrėžtą kolekciją žmonių, kurie apibrėžtu istoriniu laikotarpiu buvo priversti savo noru palikti (ar atvirkščiai) Lietuvos valstybę. Tad kalbant apie dinamišką ekspoziciją, šis pavadinimas greitai pasens, bet pasirinkta tai pasirinkta. Kadangi buvo informuota, jog tai nėra asmeninis sprendimas, o ekspertų komisijos siūlymas ir nutarimas, tai manau, kad čia viskas yra korektiška.“

Kokį žodį vertėtų pasirinkti reprezentuojant išeivijos menininkus? „Tai sudėtingas klausimas“, – pradėjo P.Subačius.

„Kalbant apie įvairių tautų menininkus, kurie įvairiu laikotarpiu gyveno Lietuvoje ir vėliau išvyko, nėra žodžio, kuris šiuos sudėtingus reiškinius apimtų. Noriu priminti, kad užsienyje truputį prieš, ypač po Antrojo pasaulinio karo, o Lietuvoje nuo 1988-ųjų vyko aršios diskusijos, kaip apskritai tą žmonių grupę vadinti: egzodu, išeiviais, diaspora, tremtiniais, pabėgėliais? Kiekviena iš šių antraščių sukeldavo prieštaravimų, todėl konsensuso šiuo klausimu nebus tol, kol bus šią patirtį asmeniškai išgyvenančių žmonių.“

P.Subačiaus teigimu, išeivijos menininkų palikuonys, draugai, artimieji „nėra objektyvūs sprendėjai“:

„Čia reikalinga nemaža laiko distancija, kurios pagrindu galėtų būti suformuotas akademinis konsensusas, kuris nebūtų radikaliai subjektyvus.“

Kai kuriuos šiuo metu vykstančius svarstymus profesorius įvertino kaip destruktyvius. Pavyzdžiui, kai Lietuvą imta vadinti „Bananų respublika“, „Papuasų kraštu“, buvo teigiama, kad šalis „niekada neprilygs Paryžiaus inteligencijai ir įsipareigojimams“.

„Galima tokia saviplaka užsiimti, bet ji yra labai destruktyvi“, – pažymėjo P.Subačius.

Paklausus, ar ne per anksti keičiame muziejaus pavadinimą, pašnekovas teigė:

„Manyčiau, kad tikrai nepagrįstai ir nelaiku buvo nuspręsta ant buvusios lenkų kultūrinės ir mokslo institucijos užkabinti Kasiulio muziejaus pavadinimą. Šis veiksmas buvo atliktas labai skubotai – būtent ad hoc. Tuo metu atrodė naudinga, darbai buvo populiarūs ir turėjo komercinės sėkmės. Tačiau galima šiai tendencijai priešintis, galime palaikyti, būti neutraliems, bet nei jokie institucijų pavadinimai, nei ekspocijos nebėra tokios pastovios, ilgaamžės, kaip buvo prieš 50 metų ar kuriant nacionalines institucijas XIX a.“

Jis pažymėjo, kad ir įvairių Paryžiaus muziejų pavadinimai pasikeitė dėl visokių priežasčių, pavyzdžiui, savimonės kaitos, politinio korektiškumo ir t. t.

Redaktorė Aira Niauronytė-Leonidovna:

Tuo metu feisbuke nuomonę išreiškė ir leidėja bei radaktorė A.Leonidova:

„Kasiulio muziejaus pavadinimą nutarta pakeisti ir palikti jame tik dalinę jo ekspoziciją. Nors jo šeimai anksčiau LR pažadėjo, kad bus Kasiulio muziejus. Juk su šia sąlyga buvo padovanoti jo darbai.

Negi iki šiol manoma, kad geri darbai tik tie, kurių neperka?

Aš ne menotyrininkė, bet man Kasiulis labai patinka. Jo darbai atrodo turintys braižą. Menotyrininkai pučia į vieną dūdą (keista, kad taip pat mąsto labai daug) ir Kasiulį vertina neigiamai. Taip, darbai gražūs ir nėra tų šlykščių rudų spalvų, kaip mėgsta Lietuvos dailininkai. Ten yra magijos, romantikos.

Guodos Taraškevičiūtės nuotr./Aira Niauronytė
Guodos Taraškevičiūtės nuotr./Aira Niauronytė

Atrodo, kad faktas, jog jis gyveno iš savo meno, iškart smukdo darbų kokybę. Jeigu būtų miręs skursdamas, tai būtų vadinamas geru. O čia – kažkas ne taip!

Negi iki šiol manoma, kad geri darbai tik tie, kurių neperka? Negi dar gyvas mitas, kad kultūros atstovai turi gyventi skursdami ir negauti atlygio už savo darbus? Jei negauna, vadinasi, geri darbai, nes kvaila visuomenė jų „nesupranta“. Dėl to labai liūdna.

Mano draugas, menininkas Modestas Saukaitis, kuris daug metų dirbo Vokietijoje, JAV, sakė, kad išsilaikyti Paryžiuje ir turėti savo galeriją, kaip turėjo Kasiulis su griežta savo žmona, yra labai sudėtinga ir ne kiekvienam pasiekiama. Manau, tai tiesa, net nesuvokiu iki galo, kaip meno sostinėje išsilaikyti, turėti kontaktus, klientų...

Ir dar keista, kad iškraustyta Aleksandro Vasiljevo paroda iš Taikomosios dailės muziejaus, nepaliekant nieko išvis. Apie tai net negirdėjau kalbant. Juk jis įdomus, be to, suteikia Vilniui įvairovės. Galima buvo tiesiog perkelti į kitas patalpas. Čia tos pačios naujos politikos dalis. Nesakau, kad viskas blogai, bet šitie du pavydžiai keisti“, – rašė ji.

Filosofas Viktoras Bachmetjevas:

„Jau kelios dienos verda aistros dėl Kasiulio muziejaus pervadinimo. Aš neturiu nuomonės šiuo klausimu, tačiau mane sudomino nuolat kartojama frazė „Lietuva Kasiulio įpėdiniams pažadėjo...“. Konkrečiai įdomu tai, kas gi pažado davimo akimirką atstovavo Lietuvai. Keista, tačiau niekur nerandu atsakymo. Tačiau, atrodytų, tai vienas svarbesnių dalykų. Kol kas tik susidariau įspūdį, kad tą pažadą davė tuometinė prezidentė Dalia Grybauskaitė. Yra įdomus klausimas, kokius įgaliojimus ji turi dalyti tokio pobūdžio pažadus. Tačiau šią akimirką, verdant aistroms, tai turbūt geriau atidėti.

Būtų buvę labai gerai (nežinau, gal tai ir buvo padaryta), kad prieš darydamas pokyčius, LNDM būtų susisiekęs su Kasiulio paveldėtojais ir užsitikrinęs jų paramą šiam žingsniui.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./dr. Viktoras Bachmetjevas
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./dr. Viktoras Bachmetjevas

Dar keisčiau, kad varijuoja ir duoto pažado turinys: vienur sakoma, kad žadėta įkurti Kasiulio muziejų, kitur gi naudojama gerokai aptakesnė formuluotė „deramai pasirūpinti“ Kasiulio darbų kolekcija. Būtų buvę labai gerai (nežinau, gal tai ir buvo padaryta), kad prieš darydamas pokyčius, LNDM būtų susisiekęs su Kasiulio paveldėtojais ir užsitikrinęs jų paramą šiam žingsniui. Tokio pobūdžio skandalas, net jei teisiškai ir neturės pasekmių, tikrai ne į naudą nei muziejui, nei valstybei.

Beje, gan panašus skandalas bręsta ir su Emmanuelio Levino palikimu, kur Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, visiškai ignoruodamas Levino sūnaus protestus, kuria Levino centrą Kaune buvusios Prancūzijos pasiuntinybės patalpose. Tiesa, šiuo atveju jokios vertybės nėra perduotos“, – savo feisbuke rašė V.Bachmetjevas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Miškasodyje dalyvavę „Herbalife“ nepriklausomi partneriai pagerino savo pačių rekordą – pasodino daugiau nei 3 tūkst. medžių
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius