Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2019 04 26, 15:59

Andrius Ropolas: Kova su architektūriniu snobizmu

Kalbėti apie architektūrą paprastai nėra labai lengva. Daug paprasčiau naudoti gausybę sudėtingų terminų ir tik pačiam autoriui suprantamas sakinių konstrukcijas. Tai ypač populiaru JAV akademiniame pasaulyje – čia egzistuoja siauri profesionalų ratai, kuriuose dažniausiai diskutuojama tik jiems suprantamomis temomis ir tik jiems suprantama kalba. Intelektualo įvaizdis labai vilioja, o kalbėjimas sudėtingais ir painiais žodžiais leidžia lengvai paslėpti žinių spragas.
Andrius Ropolas
Andrius Ropolas / Asmeninio archyvo nuotr.

Kai kurie architektai perima šias madas ir patys pradeda kopijuoti sudėtingas frazes, jomis apibūdindami savo projektus. Toks pseudointelektualizmas nepadeda platesniam visuomenės ratui pažinti architektūros. Nepadeda ir pasisakymai socialiniuose tinkluose po aršesnėmis diskusijomis dėl naujų projektų ar paveldo klausimais – čia kai kurie architektai bando teigti, kad tik savo srities profesionalai gali diskutuoti tokiais klausimais.

Taip architektūra gali pasirodyti sudėtinga ir nepatraukli, nors visi sutinka, kad vienas svarbiausių kelių kelti architektūros kokybę yra visuomenės švietimas ir supažindinimas su geros architektūros pavyzdžiais. Kitaip tariant, gerai architektūrai vien gero architekto nepakanka, būtinas ir sąmoningas užsakovas. Tačiau kaip jis gali atsirasti, jeigu aplink tiek daug architektūrinio snobizmo? Ir kodėl išvis visuomenei turi rūpėti architektūros kokybė?

Gerai architektūrai vien gero architekto nepakanka, būtinas ir sąmoningas užsakovas.

Architektūra kartais klaidingai įsivaizduojama kaip statybų pagalbininkė – architektai tiesiog paruošia brėžinius ir gauna statybos leidimą. Tačiau kokybiška architektūra apima daug daugiau. Tai vienas iš būdų užtikrinti geresnę gyvenimo kokybę. Daugybė gyvenimo kokybės ir laimės indeksų remiasi rodikliais, kuriems įtaką daro architektūra ir urbanistika. Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos sudaromame „Geresnio gyvenimo“ reitinge tarp pagrindinių kriterijų yra būsto sąlygos ir aplinkos kokybė. „Monocle“ žurnalo reitinge vertinama architektūros, urbanistikos ir viešojo transporto kokybė. Kitų organizacijų lentelėse remiamasi panašiais rodikliais.

Architektūra taip pat daro įtaką kitiems parametrams – saugumui ir sveikatai. Protingai suplanuoti gyvenamieji rajonai, viešosios erdvės ir kompaktiška miestų plėtra gali lemti mažesnį nusikalstamumą, mažesnį užterštumą, geresnį psichologinį komfortą ir sudaryti sąlygas daugiau judėti. Todėl šiuose reitinguose pirmaujančios šalys ir miestai turi ne vien aukštą pragyvenimo lygį ir geras darbo sąlygas, bet taip pat pasižymi ir kokybiška architektūra.

Lietuvos eksportas nėra dizainas ir architektūra, kaip kad Olandijoje ar Danijoje, tačiau didesnis dėmesys aplinkai gali mus kilstelėti gyvenimo kokybės ir laimės reitingų lentelėse. Tam reikia, kad architektūra būtų komunikuojama paprastai ir aiškiai.

Šis iššūkis kyla ne vien Lietuvoje. Patrauklių, lengvai skaitomų ir suprantamų leidinių bei interneto puslapių trūksta. Šiuo metu galima rinktis tarp interjero dizaineriams-mėgėjams skirtos literatūros, kurioje daug nuotraukų, bet nėra turinio, ir tarp profesionalių snobiškų leidinių, kuriuose vyrauja sudėtingi ir sunkiai suprantami tekstai. Tik didžiausi pasaulio naujienų portalai ir laikraščiai geba išlaikyti architektūros kritikus, kurie geba paprastai kalbėti sudėtingomis temomis.

Didesnis dėmesys aplinkai gali mus kilstelėti gyvenimo kokybės ir laimės reitingų lentelėse.

Nepaisant to, lietuviai domisi architektūra, jeigu tik tam yra sudaromos sąlygos. Pirmasis prieš ketverius metus Vilniuje įvykęs atviros architektūros savaitgalio „Open House“ renginys buvo visiška sėkmė. Prie pastatų nusidriekusios eilės ir „Instagram“ tinklą užplūdusios asmenukės iš ekskursijų įrodė, kad visa tai – reikalinga. Šiuo metu tai yra svarbiausias renginys, supažindinantis visuomenę su architektūra. Jo sėkmės receptas labai paprastas ir efektyvus – šviesti visuomenę, kviečiant aplankyti gerus architektūros pavyzdžius.

Galima daug kalbėti ir rašyti apie architektūrą, tačiau ji, vienaip ar kitaip, yra apie erdvę, todėl apsilankymas pastate ir jo matymas savo akimis yra visų svarbiausia. Dėl šios priežasties architektai prieš projektuodami labai didelius objektus kartais kartu su užsakovais keliauja lankyti panašių projektų. Pavyzdžiui, projektuodamas Fredos miestelį Kaune ir Kauno „Akropolį“, architektas Algimantas Kančas kartu su klientais keliavo po Europą, pristatydamas geriausius pavyzdžius. Pastangos atsipirko – net praėjus dešimtmečiui, šie projektai atrodo gerai. Dabar tai, tik daug didesniam ratui žmonių, atlieka „Open House Vilnius“, atverdamas įdomiausius Vilniaus pastatus.

Kaune šis festivalis nevyksta, tačiau kauniečiai gali dalyvauti „Ekskurso komandos“ rengiamose ekskursijose po tarpukario pastatus, susipažinti su architektūros paveldu ir to meto aukštuomenės gyvenimo būdu. Nors lankomasi istoriniuose pastatuose, juose galima pasisemti naujų idėjų ir geriau suprasti, kokią įtaką gyvenimo kokybei turi architektūra.

Kitas būdas pažinti architektūrą yra knygos. Jų lietuvių kalba yra visokių – nuo menkaverčių vertinių apie įstabiausius pasaulio statinius iki sudėtingų leidinių, tesuprantamų keliems žmonėms šalyje. Tačiau kovojant su architektūriniu snobizmu, būtų galima išskirti Marijos Drėmaitės parašytas ir sudarytas knygas – „Progreso meteoras“ ir „Optimizmo architektūra“. Nors tai istorinės knygos, jose puikiai atskleidžiamas šiuolaikinės architektūros ryšys su kitomis sferomis. Knygoje „Optimizmo architektūra“ galima suprasti architektūros santykį su politika, o „Progreso meteoras“ siūlo atrasti, kaip pramoninė architektūra keitė šalies veidą ir darė įtaką miestams. Svarbiausia, kad šios knygos yra patrauklios, gražios ir parašytos visiems suprantama kalba.

Vaikų edukacija taip pat neapleista – kas porą metų vasaromis per Lietuvą juda „Keliaujančios architektūros dirbtuvės“. Į mažiausius Lietuvos miestelius užsukusios dirbtuvės apsistoja penkioms dienoms, kviečia vietos vaikus papasakoti apie savo aplinką ir prisidėti kuriant trūkstamą infrastruktūrą. Taip vaikai, kartu su savanoriais architektais, sociologais, menininkais ir kitų profesijų atstovais, yra pastatę sūpynes, karstynes, tiltą, interaktyvią kėdę ir dar daugybę objektų, kurie yra tapę miestelių traukos taškais.

Tie, kas jau yra šiek tiek susipažinę su architektūra, gali lankytis nuolat vykstančiose nemokamose paskaitose, kurias skaito žymūs užsienio architektai. Jas keletą kartų per metus organizuoja „Architektūros [pokalbių] fondas“, taip pat atviras paskaitas kartais rengia universitetai. Tiesa, nors paskaitos rengiamos galvojant apie platesnį žmonių ratą, ne visada pavyksta išvengti siaurai kalbančių ir profesine kalbą vartojančių pašnekovų. Paskaitų įrašus visada galima rasti internete.

Visos anksčiau minėtos veiklos yra nemokamos, žinoma, išskyrus knygas. Todėl, nors kartais architektūra gali pasirodyt snobiška, nepatraukli ir sunkiai prieinama, iš tikrųjų yra nemažai būdų ją pasiekti.

Nors kartais architektūra gali pasirodyt snobiška, nepatraukli ir sunkiai prieinama, iš tikrųjų yra nemažai būdų ją pasiekti.

Ekskursijos, knygos, paskaitos ir dirbtuvės vaikams yra pagrindinės, bet ne vienintelės iniciatyvos, vykstančios Lietuvoje. Galima lankytis architektūros parodose – Vilniuje veikia architektūros galerija „Nulinis Laipsnis“, klausytis diskusijų per radiją – „Žinių radijuje“ Architektų sąjungos pirmininkė Rūta Leitenaitė veda laidą „Reikia architekto“ – ir ieškoti kitų spontaniškų iniciatyvų.

Nieko blogo nesuprasti viso to, ką kalba architektai – sudėtingai kalbančius snobus galima tiesiog ignoruoti ir rasti kitų informacijos šaltinių, kuriuose apie tą patį kalbama paprasčiau ir suprantamiau. Visi, kuriems rūpi jų gyvenimo kokybė, neturėtų šio rūpesčio palikti vien architektams, nes prastų architektų yra daugybė ir jie jūsų gyvenimą mielai pavers blogesniu, jei tik patys nepareikalausite kitaip.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą