Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2019 birželio 26d. 16:01

Andrius Ropolas: Nacionalinė architektūros strategija – visi turi likti nusivylę

Andrius Ropolas
Asmeninio archyvo nuotr. / Andrius Ropolas

Šią savaitę baigėsi ilgai lauktas, turbūt svarbiausias metų konkursas – idėjos nacionalinei koncertų salei „Tautos namai“ Vilniuje ant Tauro kalno paieškos. Nors darbai dar nėra paskelbti ir laimėtoją sužinosime tik rugsėjo mėnesį, tačiau jau dabar galima nuspėti, koks tas laimėtojas bus.

Tai sakydamas stumiu save į keblią situaciją, nes nemačius projektų apibūdinti nugalėtoją yra beveik neįmanoma, tačiau šiandien tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje galima įžvelgti tendencijas, kurios leidžia prognozuoti, kokio tipo projektai dažniausiai laimi konkursus ir kokie projektai galų gale būna realizuojami Lietuvoje.

Jeigu tikitės, kad „Tautos namų“ konkursą laimėsiantis projektas parodys tai, ko dar nesate matę, kad vietiniai ir užsienio architektai pasiūlys, o komisija išrinks pribloškiantį projektą – veikiausiai nusivilsite. Šiandien konkursus retai laimi netikėtos formos projektai. Laikai, kai drąsi išraiška galėjo būti svarbiausias raktas į sėkmę, baigėsi maždaug 2008 metais. Po pasaulinės finansų krizės atsirado poreikis konservatyvesniems sprendimams, todėl dažnai konkursus laimi „dėžės“.

Jeigu tikitės, kad „Tautos namų“ konkursą laimėsiantis projektas parodys tai, ko dar nesate matę – veikiausiai nusivilsite.

Galime žvelgti į „Mokslo salos“ ir M. K. Čiurlionio koncertų centro konkursus, kuriuose laimėjo labai santūrios išraiškos – keturios sienos ir plokščias stogas – projektai. Panašiai galima būtų apibūdinti ir kitų konkursų laureatus – Lietuvą „Expo 2020“ parodoje reprezentuos stačiakampės formos paviljonas, bibliotekos Klaipėdoje konkursą pernai laimėjo projektas, sudarytas iš dėžučių, dar nugalėtojo neturinčiame Pilaitės gimnazijos konkurse dominuoja darbai, sudaryti iš paprastų stačiakampių, Jūrininkų sveikatos priežiūros centro pastato konkursą Klaipėdoje laimėjo nuo žemės pakelta dėžė, o Stasio Eidrigevičiaus menų centro Panevėžyje konkursą nugalėjo elementarus stačiakampis, nors konkurse buvo įvairiausių formų projektų.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Pasaulinės parodos „EXPO 2020“ Lietuvos paviljono projektų pristatymas
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Pasaulinės parodos „EXPO 2020“ Lietuvos paviljono projektų pristatymas

Žodis „dėžė“ apibūdina ne tik formą – tai taip pat yra medžiagų, detalių ir viešosios erdvės paprastumas. Tačiau tai, kad projektas yra paprastos ir neoriginalios išraiškos, nėra blogai. Vienas garsiausių olandų architektų Winy Maasas su kolegomis yra išleidęs knygą „Kopijuoti įterpti“ (Copy Paste), kurioje teigia, kad architektūra kenčia nuo originalumo ir architektai, užuot kūrę originalius ir niekam nematytus projektus, geriau bandytų projektuoti vis tobulesnes kopijas.

Didžioji dalis naujų projektų yra statomi jau suformuotame kontekste, todėl išradinėti dviračio iš naujo nėra būtina, galima tai, kas veikia, tiesiog pasiimti iš aplinkos. Šią filosofiją geriausiai atspindi šiuolaikinė šveicarų architektūra, kuri, jeigu būtų muzikos albumas, vadintųsi „Geriausi XX amžiaus hitai“. Atrodytų, tie patys architektūros elementai ir motyvai nuolat maišomi ir vis kitaip perdėliojami, kaskart subtiliai sukuriant kažką naujo.

Neseniai visuomenei pristatytas Rolando Paleko studijos Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studijų miestelio projektas yra geras to pavyzdys. Projektas plane atrodo kaip pabarstytos dėžutės, kurių forma paimta iš aplinkos, o fasadų brėžiniai gali priminti viską: nuo elektros skydinės iki biurų pastato. Atrodytų, viskas paprasta ir neįdomu, bet įterpta ryški geltona spalva pastatuose ir viešojoje erdvėje su netikėta tūrių kompozicija sukuria originalų charakterį. Gebėjimas sudėtingą užduotį išspręsti paprastomis priemonėmis paprastoje formoje yra sumanumo bei intelekto požymis. Todėl „dėžė“ nėra blogiausia, ko galime tikėtis iš „Tautos namų“ konkurso. Tai yra geriausia, ką galime gauti.

Todėl „dėžė“ nėra blogiausia, ko galime tikėtis iš „Tautos namų“ konkurso. Tai yra geriausia, ką galime gauti.

Architektūrinės „dėžės“ siūlomas nuobodulys yra draudimas nuo to, kad architektūra greitai pabos ar išeis iš mados. Bet tai nėra garantija, kad projektas bus geras. Deja, Lietuvoje projektai, laimintys ypač svarbius konkursus, turi būti vidutiniški. Galime prisiminti Nidos „Agilos“ kultūros centro konkursą, kuriame nugalėjo drąsios išraiškos jaunų architektų projektas, tačiau realybė tokia, kad statomas visiškai kitas, labai vidutiniškas projektas.

Panašiai nutiko ir su Lukiškių aikšte – ypatingai svarbiu objektu. Šioje aikštėje po ilgų procesų dėl biurokratinių niuansų buvo realizuotas vidutiniškas projektas, nors nesunkiai iš visų ankstesnių konkursų būtų galima surasti bent 5 geresnius ir drąsesnius projektus. Nacionalinis stadionas ir kiti nacionalinės reikšmės projektai vystomi po labai ilgų ir varginančių procedūrų, teismų, protestų. Stiprias žinutes ir idėjas turintys drąsūs projektai neturi šansų išgyventi tokių ilgų ir sudėtingų etapų, nes jeigu projektas kažkam labai patiks, jo lygiai taip pat stipriai nekęs kita visuomenės dalis.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Lukiškių aikštės iliustracijos
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Lukiškių aikštės iliustracijos

Tokioje aplinkoje sėkmingai išgyvena projektai, kurie verčia visus jaustis pralaimėjusiais. Kai visos suinteresuotos grupės turi nusileisti, kai projektas yra pakankamai neįdomus, kad niekam per daug nekliūtų į akis, ir per mažai ambicingas, kad taptų simboliu, kurį kažkas galėtų panaudoti agitacijos ir savireklamos tikslais, tuomet atsiveria visos galimybės jį realizuoti. Juodi, pilki banalūs pastatai miestuose iškyla dėl tų pačių priežasčių – jeigu niekas jų nepastebės, tuomet ir nesiskųs.

Stiprus ir drąsus Stasio Eidrigevičiaus menų centro projektas dabar susiduria su pasipriešinimu ir kylančiomis abejonėmis dėl jo statybai numatytos vietos. Visa tai vyksta po to, kai gauti statybos leidimai, kai baigtas profesionaliai organizuotas konkursas, kūrybinės dirbtuvės ir ilgi parengiamieji darbai. Argumentai, kodėl jo negalima statyti vietoje „Garso“ kino teatro Panevėžyje, yra daugiausia susiję su nostalgija – radikalesnis aplinkos pokytis ne visiems yra priimtinas. Jeigu konkursą būtų laimėjęs mažiau vykęs, mažiau įdomus projektas, kalbų veikiausiai būtų mažiau.

Projekto partnerio nuotr./S.Eidrigevičiaus menų centras
Projekto partnerio nuotr./S.Eidrigevičiaus menų centras

Siekiant ant Tauro kalno suprojektuoti koncertų salę rengiamas jau antras konkursas. 2008 metais skelbtą konkursą laimėjo „Vilniaus architektūros studija“, pasiūliusi, kaip jau ir galite nuspėti, dėžę. Pagrindinis šio projekto išskirtinumas buvo pastatą juosianti užuolaida, kuri esant reikalui turėjo atsiverti į miestą. Dabar, po dešimties metų, į šią vietą bandoma pažvelgti iš naujo. Konkurso prizinis fondas, kaip Lietuvai, labai didelis, pirmosioms trims vietoms bus išdalinta 120 000 eurų. Tačiau ne tai turėtų prikaustyti visuomenės dėmesį, o projekto pavadinimas „Tautos namai“, kuris, rodos, automatiškai reiškia, kad jeigu laikai save tautos dalimi, turi būti suinteresuotas šiuo projektu.

Konkurso komisija yra solidi, jos dalį sudaro geri užsienio architektai, todėl veikiausiai bus išrinkta moderni, šiuolaikinės estetikos „dėžė“. Tuomet tik laiko klausimas, kada pasigirs abejonės, ar tautą galima reprezentuoti tokiomis moderniomis priemonėmis, ar ne per mažai etnografinių motyvų ir istorinės simbolikos. Galbūt Vytis visgi turi stovėti ant Tauro kalno? Galbūt kažkam vertingi pasirodys dabar ant kalno stovintys Profesinių sąjungų kultūros rūmai? Kai yra pakankama grupė žmonių, tuomet būtinai atsiras ir politikų, kurie bus pasirengę ginti jų interesus.

Tokia įvykių seka vestų prie Lukiškių aikštės istorijos, kur per didelis politikų rūpestis viešosiomis erdvėmis ir kišimasis į architektų darbą lėmė tai, kad už aikštės išvaizdą atsakinga liko statybų konkursą laimėjusi statybos bendrovė, o monumentai šiuo metu brukami per jėgą. Ar tauta, kuri beveik per 30 metų negali sutarti dėl to, kokį simbolį reikia pastatyti aikštėje ir dėl to kylančius nesutarimus sprendžia teismuose, gali pasistatyti tautos vardo vertus „Tautos namus“? Labai abejoju.

Ar tauta, kuri beveik per 30 metų negali sutarti dėl to, kokį simbolį reikia pastatyti aikštėje ir dėl to kylančius nesutarimus sprendžia teismuose, gali pasistatyti tautos vardo vertus „Tautos namus“?

Visa tai verčia tikėti, kad vienintelis projektas, kuris gali šiuo metu iškilti ant Tauro kalno, turi būti pakankamai neįdomus, todėl veikiausiai turėtų būti elementarus kaip dėžė ir truputį nuviliantis, kad kiekviena suinteresuota grupė, jaustųsi šiek tiek pralaimėjusi – galbūt projektas taip taps neįdomus politikams, kurie jo tolimesnį vystymą paliks ramybėje. Tai nėra optimistiška vizija, tačiau kiekvienas laikmetis kristalizuojasi mus supančioje aplinkoje. Jeigu sovietmetį galima būtų įvardinti kaip pilkos spalvos periodą, tai šio laikmečio spalva – kamufliažinė.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Talentingi vaikai

Video

05:27
13:56
20:28

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/