Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugsėjo 19d. 19:00

Aplinkybių vadyba atsitiktinumų ekonomikoje. Pokalbis su menininku Robertu Narkumi

Robertas Narkus Interviu
A.Gerliko nuotr. / Robertas Narkus

Menininkas Robertas Narkus savo kūrybą apibrėžia kaip „atsitiktinumų vadybą aplinkybių ekonomikoje“. Vienas tokių suvaldytų atsitiktinumų menininką atvedė ir į 12-ąją Kauno bienalę PO IŠVYKIMO | PRIEŠ ATVYKSTANT, kur šiuo metu Kauno senosiose kapinėse eksponuojama menininko instaliacija iš nebenaudojamų oro uosto lempų. Pokalbyje menininkas dalijosi mintimis apie savo vadovaujamą menininkų dienos centrą, ateities planus ir keliones.

– Susitinkame jūsų įkurtame ir vadovaujamame „Autarkia“ centre. Gal galite plačiau papasakoti apie šią vietą?

– Tai menininkų dienos centras, įsikūręs buvusioje tarybinėje valgykloje, loftų kvartale. Prieš porą metų kartu su kolegomis iš Vilniaus Patafizikos Insituto dirbome ties projektu, siekdami sukurti genetiškai modifikuotą augalą-skulptūrą, bei ieškojome erdvės šiam kūriniui pristatyti. Bankrutavusi valgykla atrodė puikus variantas. Tačiau greitai supratau, kad norėtųsi ant šių sovietinių-euroremontinių griuvėsių pastatyti kažką naujo ir ilgalaikio. Įprasti projektų erdvės, galerijos modeliai nejaudino, norėjosi sukurti kažką hibridiško, „žvairuojančio“. Prie besikuriančios erdvės pakviečiau prisijungti profesionalų virtuvės šefą Joną Peleką, taip įkūrėme restoraną „Delta Mityba“. Šiandien „Autarkia“ ir „Delta mityba“ veikia simbiozėje, viena kitą papildo.

Štai taip genų inžinerijos projektas nuvedė prie socialinės inžinerijos laboratorijos įkūrimo. Kurį laiką čia turėjau studiją, tačiau neseniai ją iškeldinom ir dabar čia vyksta paroda „XVII a.“, kurioje dalyvauja šešiasdešimt menininkų.

– Ar parodų, meno projektų čia bus ir daugiau?

– Turime dešimtmečio planą (juokiasi). Viską pradėjome su sąlyga, kad nesvarbu ar seksis, ar ne, tai bus dešimtmetis su savo ritmu, siužetais ir pokyčiais. Programa nuolat keičiasi, nors pastaruosius porą metų dažnai skiriame šią erdvę performansams. Plačiąja prasme mes esame tarsi nuolat vykstantis filmas. Dabar čia vykstanti paroda atidaryta gegužės mėnesį, uždaroma bus rugsėjo pabaigoje. Netrukus atidarysime dvi naujas parodas.

M.Plepio nuotr./Roberto Narkaus instaliacija
M.Plepio nuotr./Roberto Narkaus instaliacija

– Teko girdėti, kad „Delta Mityboje“ įdarbinate menininkus...

– Daugelis čia dirbančių yra kūrėjai. Kartais tiesiog norisi būti tarp panašiai mąstančių. Čia nuolat verda idėjos, aptariamos parodos ar meno pasaulio gandai. Visi dirba vedini savo interesų, kas ieško savęs, kas nori įgyti kokių įgūdžių, o kam reikia pailsėti nuo kūrybos. Esame šeima, kuri vieni kitus supranta, palaiko. Štai mūsų kolegė iš kasdienių užrašų rezervacijų knygoje netrukus parašys knygą.

Restoranas reikalauja disciplinos, kasdienio darbo, rodos, tai priešinga vyraujančiam mitui, kad menininkai – plevėsos. Man atrodė svarbu sugriauti šią klišę ir įrodyti, galbūt sau, kad menininkai gali veikti organizuotai. Žinoma, nemanau, kad būti plevėsa yra blogai, priešingai – kaip tik to labai tiksliai veikiančiame pasaulyje trūksta, turime kautis už nepraktiškumą, saugoti nenormalumą, nes šiandien – normaliai veikiantis pasaulis reiškia begalinį augimą.

– Ar galima sakyti, kad tokiu būdu pritraukiate naujos auditorijos?

– Dėl auditorijos dydžio itin galvos nesukame, kasdien apsilanko apie penkiasdešimt žmonių. Įprastai galerijai tai būtų puikus skaičius. Kai kurie čia ateina tik papietauti ir iki galo nenutuokia, kas vyksta, parodų atidarymuose galbūt nesilanko, tačiau ar ne smagu, kai niekada negali žinoti, kaip tavo pamėgta pietų vieta bus pasikeitusi po savaitgalio?

– Kokios jūsų paties dabartinės kūrybinės inspiracijos? Ties kuo šiuo metu dirbate?

– Kaip ir visi, suku galvą – ką daryti? Kokia visa to prasmė? O šiuo metu ruošiuosi parodai galerijoje Glazge (Škotijoje). Be to, kuriu scenografiją spektakliui, filmą televizijos kanalui, leidžiame knygą apie eksperimentinės inžinerijos stovyklą „ee Kūlgrinda“ ir šiemet vėl tapsiu studentu! Pradedu doktorantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje.

– Gal galite papasakoti apie šiuo metu Kauno bienalėje pristatomą jūsų instaliaciją – ar ji buvo sukurta specialiai Senosioms Kauno kapinėms, dar vadinamoms Ramybės parku?

– Negaliu teigti, kad kažką darau konkrečiai vietai. Neieškojau ir šio kūrinio vietos. Greičiau, ji susirado mane. Savo veiklą vadinu „aplinkybių vadyba atsitiktinumų ekonomikoje“. Tai reiškia, kad atsitiktinumuose yra tam tikro nevalingai sąmoningo veikimo.

Aš mąstau apie menininko vaidmenį visuomenėje, ką aš kuriu ir kokių lūkesčių turi visuomenė. Dažnai iš meno tikimasi kažkokios apčiuopiamos naudos ir tam tikro terapinio poveikio. Projekte, kurį pristatau Kauno bienalėje, yra šiokio tokio humoro, bendradarbiavimo tarp mokslo ir meno, mokslinės fantastikos elementų. Be to, jis apšviečia sudėtingą vietos, kurioje yra, praeitį ir kartu kuria šiokį tokį jaukumo efektą.

Teko šiek tiek pabendrauti su Senųjų Kauno kapinių – Ramybės parko lankytojais. Jie nejučiomis imdavo dalintis teigiamomis patirtimis, pasakodavo apie jų patiriamą terapinį poveikį. Galbūt taip ir yra. Kita vertus, tai tėra metalinės konstrukcijos ir lempos, susijungiančios į tam tikrą arbatinės struktūrą. Iš tamsios vietos praeities bei neišspręstų istorijų ir projekte tvyrančio pozityvumo kuriamos prieštaros atsiranda tam tikra žaismė.

– Šiek tiek sugrįžkime prie „aplinkybių vadybos atsitiktinumų ekonomikoje“. Ar nebaisu pasiduoti atsitiktinumams kūryboje?

– Šis mano kūrybos metodas nėra grįstas pasidavimu atsitiktinumams ir aplinkybėms. Jis labiau grįstas įsiklausymu, vengiant žūtbūt viską pervažiuoti savo valios tanku, siekiant, kad viskas būtų tik taip, kaip norime, o ne kitaip. Stengiuosi įsiklausyti į situaciją ir pastebėti, ką ta situacija siūlo. Visai kaip vanduo, kuris neturėdamas labai griežto judėjimo plano, vis vien randa geriausią būdą pratekėti.

Ėmiausi tokio sprendimų priėmimo būdo sąmoningai mėgindamas išsivaduoti iš inercijos. Žmonės dažnai mano, kad veikia pagal konkretų planą, tačiau dažnai jų sprendimams įtakos turi įvairios galimybės. Darau tai, ką daro daugelis mūsų, tačiau nebandau būti preciziškai sąmoningu. Kol kas tai dažnai pasiteisina ir padeda.

– Ne visada savo kūryboje vadovaujatės tokiu metodu? Teko girdėti, kad viskas prasidėjo nuo vieno projekto...

– Kurį laiką dirbau su fotografija, viskas sekėsi puikiai, tačiau ėmiau nuobodžiauti. Panorau daryti tai, ko niekada nedariau, geriau suprasti, kaip gi aš priimu sprendimus. Mes, žmonės, mėgstame naujųjų metų rezoliucijas. Aš taip pat, tad kartą pasakiau sau, kad ateinantys metai bus likimo eksperimentas. Inicijavau savo paties sugalvotą saviugdos programą, kurią pavadinau „Dvylika su puse šanso“: kas mėnesį imdavausi vis naujo projekto. Kartą sutikau batsiuvį zoologijos muziejuje ir tai nuvedė prie batų parduotuvės atidarymo Helsinkyje. Per metus tapau nauju žmogumi ir nauju menininku, atrodo, kad ir šiandien gyvenu šio eksperimento aiduose.

– Ką tik pas jus „Autarkijoje“ lankėsi jauni menininkai iš kolegijos. Kokias jų kūrybos tendencijas pastebite?

– Manau, kad daugelis veikimo modelių yra globalūs. Esame pasaulinės meno scenos dalis. Įdomu stebėti, kaip mes visi tampame vienu dideliu organizmu. Visai nebesvarbu, kur tu esi. Viena vertus, rodos, jau taip daug visko prikurta, prigaminta. Kam reikalingas dar vienas meno objektas, kūrinys? Tačiau kasdien suprantu, kad įstorija dar, toli gražu, nesibaigė, dar daug iššūkių priešaky ir dar daug naujų mitų bei legendų mums reikės sukurti norint juos suprasti ir įveikti.

– Šių metų Kauno Bienalės tema „Po išvykimo | Prieš atvykstant“. Ką ši frazė reiškia jums?

– Visada bandžiau pagauti tą tarpinę būseną šiame pavadinime. Aš turbūt dar neatvykęs. Tačiau noriu, kad vieta, kur kas kartą grįžtu, būtų geresnė. Todėl, rodos, svarbu susieti savo buvimą su bendruomene, savo kiemu, kuris tave pragyvens.

– Jei rinktumėtės kelionės kryptį šiandien, kur vyktumėte?

– Čia mano mėgstama pokalbių tema. Kur gi reikėtų gyventi? Tose diskusijose paprastai ilgai apšnekame įvairias šalis, tačiau labai dažnai tas pokalbis nuveda atgal į Vilnių. Tą patį sako ir daugybė draugų iš įvairių pasaulio šalių, besikraustančių čia. Turistiniais sumetimais niekada nekeliauju, nesakau, kad tai savaime blogai, tiesiog su darbais anksčiau ar vėliau atsiduriu ten, kur nesitikėjau. Vis dėlto, man patinka megapoliai, tikiuosi kada rasti antrus namus. Galbūt Meksikoje?

Menininko Roberto Narkaus kūrinys „Priklausomybė“ iki rugsėjo 29 d. eksponuojamas

12-oje Kauno bienalėje „Po išvykimo | Prieš atvykstant“.

Daugiau informacijos www.bienale.lt

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Partnerio turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

01:09
02:13
02:24

Dabar tu gali

Maistas