Dabar populiaru
Publikuota: 2018 birželio 12d. 21:30

„ArtVilnius’18“: kondensuota Baltija už meno mugės krantų

Galerija Alma (Latvija) 15min recenzija
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / Galerija Alma (Latvija)

Dar prieš atsidarant devintajai šiuolaikinio meno mugei „ArtVilnius“ skelbta, kad šių metų akcentas čia bus „Focus–Baltic“ tema. Savotiškai ją pratęsdami, organizatoriai kvietė pagauti meno bangą. Galėtum pagalvoti, kad kalbama apie valstybės atkūrimo šimtmetį mininčių šalių krantus skalaujančią Baltiją, bet kuo gi skiriasi jūros, jei visų jų horizontai identiški, o ir mugė nėra pernelyg kitokia nei praėjusios?

Iš tiesų, beveik viskas, kas vyksta Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“, įkalinama amžiname déjà vu. Dar labiau ši jau kažkur matytų vaizdų nuojauta kankina šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius“. Be prisistatančių užsienio galerijų ar kelių pristatomų menininkų, visas kitas lietuviškas menas – lengvai atpažįstamas arba iki skausmo matytas. Turiu galvoje ne tik tuos menininkus, kurių kūrybą jau tapo įprasta matyti mugėje, bet ir tuos, be kurių neįsivaizduojama net pati Lietuvos meno istorija.

Štai kodėl po 12 tūkst. kv. metrų plotą gali vaikščioti kone užsimerkęs ir nesuklysi spėdamas, kad kieme ir vėl stovės Mindaugo Navako skulptūra, o Dusetų dailės galerijos stende ir vėl kabės Nomedos Saukienės žolynai, kažkur dūsaus Svirnelio instaliacija, o tamsioje ir vėsioje projektų erdvėje žybčios tuzinas ekranų.

Viskas, kas stabilu, saugu ir patikrinta visada veikia. Mugėje pamatyti daug naujų, nors ir praėjusio amžiaus maniera sukurtų darbų – nebestebina. Kur kas labiau stebina išvysti klasiką, pavyzdžiui, Lietuvos dailininkų sąjungos galerijos „Arka“ stende pristatomas Rimanto Dichavičiaus 1963–1989 metais sukurto ciklo „Žiedai tarp žiedų“ fotografijas ar su Jono Čeponio tapyba prisistatančius Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejų-galeriją. Ką bendro visa tai turi su šiuolaikiniu menu greičiausiai priklauso jau nuo asmeninio santykio su šiuolaikybe.

Kita vertus, derėtų nepamiršti, kad apžiūrinėti kūrinius meno mugėse nėra tas pats, kas parodose. Specifinio žiūros režimo tokie renginiai pirmiausia reikalauja dėl savo paskirties – parduoti ir įsigyti meno kūrinius. Ir kaip taikliai aprašydamas pernykštę Londono „Frieze“ meno mugę pasakė nepriklausomas kuratorius Herbas Shellenbergeris: „Tikriausiai meno mugės su menu susijusios tiek, kiek civilinės santuokos registracija su meile“.

Meno neplanuojantys įsigyti žiūrovai, saujose gniaužydami išmaniuosius telefonus, ieško labiausiai selfiams tinkamų kūrinių su atspindžiais, arba tų, kurie įrodydami meno keistumą papuoštų instagramines istorijas. Labai subjektyviu požiūriu tokia mugės lankytojų veiksmų choreografija ne ką blogiau atspindėtų žiūrovų simpatijų nominacijas, kurios šiemet atiteko metalo menininko Vytauto Mockaičio (1958–2011) darbus pristačiusiai Vilniaus dailės akademijos galerijai „ArgenTum“ ir nuolatiniam „ArtVilnius“ dalyviui, menininkui Kęstučiui Svirneliui.

Tokiu nukontekstintu žvilgsniu blaškantis po skirtingas skirtingų galerijų kišenes, kur pasak organizatorių pristatomos 55 galerijos ir 250 menininkų iš 20 pasaulių šalių, nelieka nieko kito, tik kliautis „gražu“, „negražu“, „kvaila“, „juokinga“ ir „įdomu“ kriterijais. Tame nebūtų nieko blogo, jei dažnas žiūrovas, parodose nesilankantis reguliariai, mugės nelaikytų šiuolaikinio meno procesų konspektu. Tenka pripažinti, kad jis nėra išsamus ir toli gražu neatspindi aktualiausių šiuolaikinio meno vyksmų ir žaidėjų. Klasikus, meno mokyklų auklėtinius, meno autsaiderius ir kelias tikrai neblogas atskiras satelitines iniciatyvas sutraukiančią mugę kur kas sąžiningiau būtų vadinti šiuolaikine, bet ne šiuolaikinio meno.

Tai, kad dalis aktyviausiai šiuolaikinio meno parodas rengiančių galerijų ir projektų erdvių mugėje neprisistato, nes nemato reikalo, neturi pakankamai lėšų ar turi kitų priežasčių, iš dalies iškreipia objektyvų kultūrinio lauko vaizdą. Mugės pažadas atskleisti išsamią šiuolaikinio Baltijos šalių meno panoramą tampa labiau formalia ir progine priedanga, nei pastanga nuoširdžiai diskutuoti apie Baltijos šiuolaikinio meno scenos panašumus ir skirtumus.

Tarp mugės dalyvių nėra nei galerijų „Vartai“ ar „AV17“, nei projektų erdvių „Editorial“ ar „Sodų 4“, ką jau kalbėti apie komercinės įtampos neturinčius „Studium P“ ar pritilusį Kauno „Kabinetą“. Nors pernai projektų erdvėje edukacijos, rezidencijų ir parodų centras „Rupert“ prisistatė, šiemet jo nėra. Kaip ir bene progresyviausios Dailininkų sąjungos Pamėnkalnio galerijos. Nebuvo čia ir madingų Rygos vietų – šiuolaikinio meno centro „kim?“ ar projektų erdvės „LOW gallery“. Susidaro įspūdis, kad „ArtVilnius“ atsparus bet kokiems Baltijos regione vykstantiems šiuolaikinio meno klimato pokyčiams.

Nei vizualiai, nei konceptualiai pernelyg neišskirdami Latvijos ir Estijos galerijų, mugės organizatoriai paliko jas tarpti kitų prisistatančių institucijų fone. Estijai atstovavo šešios, išsiskyrusios rankdarbiška prieiga, atida fotografiniam vaizdui, saugiomis ir sutvardytomis provokacijomis bei jau pažįstamais vardais – Tartu galerija „Kogo gallery“ pristatė praėjusių metų Jaunojo tapytojo prizo laimėtojo Alexejaus Gordino darbus. Tuo tarpu keturiose Latvijai atstovaujančiose institucijose vyravo dekoratyvios abstrakcijos ir naivizmas. Beveik viskas pritaikyta paprasto ir neambicingo namų ūkio dekoravimui.

Kiek kitoks Baltijos meno įspūdis susidaro projektų erdvėje. Čia eksponuojama ne tik naujausia Svajonės ir Pauliaus Stanikų instaliacija, bet ir Gintaro Makarevičiaus, Jurgos Barilaitės ir estų menininko Marko Mӓetammo solo projektai. Šiuolaikinio meno platforma „Noar“ pristato praėjusių metų Baltijos jaunojo menininko konkurso laimėtojos latvės Katrinos Čemmės darbus. Galima sakyti, kad būtent čia ir būtent šie menininkai gana tiksliai iliustruoja skirtingų skonių šiuolaikinio meno tendencijas ir įsivaizdavimus.

Latvės Katrinos Čemmes kūriniai atstovauja specifiškai švariam, kone balikliu dezinfekuotam konceptualizmui. Apie laiko tamprumą ir grūdėtą momentų fiksavimą kalbanti menininkė pristato minimalistinius objektus, daugiau papasakoti galinčius visumoje, nei po vieną. Tuo tarpu anapus labirintiškos sienos eksponuojamas estas Marko Mӓetammas atstovauja specifiškam groteskišku humoru nuspalvinto meno flangui. Tyčiodamasis iš gyvenimiško užtikrintumo ir stabilumo, menininkas pristato projektą „Patogiai įsitaisyk, atsipalaiduok ir mėgaukis likusiu gyvenimu“.

Čia eksponuojami diletantiška maniera nupiešti piešinėliai ir laiškai kuria įtampą tarp primetamo pasitikėjimo aplinka ir visiško ateities nenuspėjamumo. Taikydamas (polit)korektiškumą visiems atpažįstamose situacijose, menininkas kuria to nulemtus košmariškus scenarijus. Štai kaip lėktuvo užgrobimas virsta kontroliuojamos tragedijos parodija.

Kol Jurga Barilaitė mušė metų pradžioje pristatyto projekto „BBB“ bambos būgną, o Gintaro Makarevičiaus atšviežinto modernizmo tapyba tyliai kabojo ant pertvarinių sienų, beveik visa projektų erdvė skendėjo Modesto Musorgskio operos „Borisas Godunovas“ garsuose. Paulius ir Svajonė Stanikai pristatė naują carinę Rusiją dekonstruojantį projektą.

Ieškodami paralelių su šiandienos aktualijomis, menininkai sukūrė imperijos atributų dizainą. Kiekvieną iš buitinių, bet jau nebeaiškios paskirties rakandų sukurtą asamabliažą Stanikai įstiklina ir eksponuoja kartu su vaizdo projekcijų monolitais. Statiškos, tarsi sarkofaguose užkonservuotos politinės ir religinės galios įtakos čia žaidžia su dinamiškai inscenizuojama istorine atmosfera.

Įdomu apie mugę galvoti kitų, kaip tyčia paraleliai regione vykstančių šiuolaikinio meno renginių kontekste. Ar nėra taip, kad kondensuotas aktyviausių Baltijos kūrėjų sąstatas jau eksponuojamas jei ne Baltijos trienalėje, tai Rygos šiuolaikinio meno bienalėje (RIBOCA)? Šioje ambicingoje ir per šimtą menininkų sutraukusioje parodoje beveik 70 procentų kūrėjų – iš Baltijos jūros regiono (apimančio Lenkiją, Švediją, Daniją, Suomiją ir Vokietiją). Iš lietuvių čia pristatomi Julijono Urbono, Emilijos Škarnulytės, Žilvino Landzbergo, Jono Meko, Augusto Serapino ir Indrės Šerpytytės kūriniai.

Tai iš esmės keičia jau minėtą kultūrinio lauko klimatą. Ne tik papildant ir taip gana platų Rygos šiuolaikino meno renginių spektrą, tarp kurių yra Rygos šiuolaikinio meno festivalis „Survival Kit“, stipri skulptūros kvadrienalė, fotografijos bienalė ar medijų kultūros festivalis „RIXC“. Regis, RIBOCA rimtai imasi diktuoti regiono šiuolaikinio meno ir jo prodiusavimo tendencijas.

Žinoma, tai, ar „ArtVilnius“ būtų buvęs kitoks, jei šiemet šie renginiai nevyktų, yra retorinis klausimas, tačiau akivaizdu, kad reprezentaciniai Baltijos meno tikslai buvo nustelbti kaimynų organizuojamų renginių.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

03:38
07:04
00:24

Esports namai