Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugpjūčio 7d. 18:56

Prakaituojančios parodos ir šylantis meno klimatas Nacionalinėje dailės galerijoje

Paroda „Saldus ateities prakaitas“ 15min recenzija
Viktorijos Savickos / 15min nuotr. / Paroda „Saldus ateities prakaitas“

Pakliūti į nuolatinę Nacionalinės dailės galerijos (NDG) ekspoziciją daugeliui Lietuvos menininkų, ko gero, turėtų būti tas pats kaip Vytautės Žilinskaitės apysakos personažams nuskristi į Tandadriką. Tikriausiai pamenate 1984 m. išleistą, Stasio Eidrigevičiaus iliustruotą knygą „Kelionė į Tandadriką“, kurioje autorė aprašo visų žaislų svajonę – norus pildančią planetą. Simboliška, kad pasakos pabaigoje planeta sudega, o kartu su atnaujinta NDG ekspozicija atidaryta paroda „Saldus ateities prakaitas“ taip pat prognozuoja šylantį ir vietomis svylantį socialinį, politinį ar net paties meno klimatą.

„Kelionė į Tandadriką“ ir kitos pasteliškai nuspalvintos S.Eidrigevičiaus knygos tampa parodos eksponatais. Pasakodamos ne tik apie 9-ojo dešimtmečio vaikiškų knygų estetiką, meninę vertę bei ne tokius jau vaikiškus politinius kontekstus, jos primena apie 2011-aisiais čia, NDG, surengtą menininko kūrybos parodą.

Nuo 2009-ųjų, kai po 13 metų trukusios rekonstrukcijos viena svarbiausių valstybės meno institucijų atvėrė duris, čia surengta bene 100 parodų, dar keliasdešimt kartų daugiau – renginių, diskusijų ir konferencijų. Per veiklos dešimtmetį dėmesį atkreipdama į reikšmingus šalies ir užsienio kūrėjus, galerija tapo išsamių retrospektyvinių ekspozicijų, ilgų tyrimų rezultatus apibendrinančių parodų ir stambių kūrinių buveine (jei prisiminsime Mindaugo Navako arba Artūro Railos parodas). Net jei per visus šiuos metus NDG ir nesiekė formuoti tam tikrų tendencijų bei buvo gal net kiek per daug santūri meno lauko dalyvė, jos veiklą būtų galima apibūdinti kaip autoritetingą visuomenės edukavimo bei meno reiškinių apibendrinimo, sisteminimo ir vertinimo procedūrą.

Ryškiausiai ši vertės liniuotė pastebima nuolatinėje ekspozicijoje, reprezentuojančioje XX–XXI a. šalies meną. Tai reiškia ne tik formalų institucinį pripažinimą. Tai savotiškas sutartinis kūrinių ir menininkų koordinačių nustatymas meno istorijos bei rinkos žemėlapiuose. Štai kodėl patekimas į ją dar visai neseniai iš tiesų būtų galėjęs prilygti kelionei į Tandadriką, jei ne pasikeitęs tos pačios rinkos klimatas. Būdama Lietuvos dailės muziejaus (LDM) padaliniu, NDG ekspoziciją neišvengiamai turi formuoti bendroje šios institucijos orbitoje, tačiau dėl netolygios valstybės politikos šiuolaikinio meno kolekcionavimo atžvilgiu, dalis kūrinių atnaujintoje ekspozicijoje yra pasiskolinti iš privačių kolekcijų ir meno fondų, kitų muziejų. Tai liudija ne tik savotišką patekimo į šį rinkinį nuvertėjimą, bet ir įdomią lauko žaidėjų rokiruotę. Regis, kad patekti į privačias kolekcijas šiuolaikiniam menininkui atrodo kur kas patrauklesnis ir mažiau naivus scenarijus nei laukti, kol tave sukolekcionuos valstybė.

Vis dėlto, Lietuvos meno klimato atšilimas NDG neaplenkia. Pozicinio įšalo tirpsmą įrodo įvykusi vadovų kaita, kai ilgametį LDM direktorių Romualdą Budrį dar šiemet pakeitė Arūnas Gelūnas. Naujų institucijų atsiradimas tylią ir sterilią NDG planetą, atrodo, irgi privertė suktis stipriau. Čia vis dažniau imamos rengti eksperimentinės parodos, istorijos apie meną imamos pasakoti žinomų žmonių lūpomis, o galerijos vestibiuliuose vietos atsiranda net jogos treniruotėms. Šie sąmoningai ar nesąmoningai sutampantys, muziejinius raumenys atpalaiduojantys veiklos metodai nėra savaime blogi ir galbūt net galėtų prisidėti prie dažnai likimo valiai paliktos NDG komunikacijos, jei kartu neperimtų tam tikros gigantomanijos ir masiškumo.

Galima sakyti, kad naujausia NDG paroda kartu su po dešimtmečio atnaujinta nuolatine ekspozicija apibendrina pastarojo laiko tendenciją rengti dideles, koncentruotas, eksponatų gausias grupines parodas, kuriose darbai nuklotų sienas, lubas ir grindis (plg. MO modernaus meno muziejaus parodos ar šiuo metu menininkų centre „Autarkia“ veikianti paroda „XVII a.“). Tuo pat metu vykstančios, bene tų pačių autorių kūrinius rodančios ekspozicijos skirtingose institucijose tampa daugiau mažiau vienodos ir konkuruoja tik dėl kuratorinių prieigų, architektūros, viešinimo strategijų bei dalyvių skaičiaus. Į galerines erdves perkėlus tokią perteklinę strategiją, prakaituoja ne tik auditorija, bet ir meno sangrūdas primenančios parodos. Net jei ir teigiama, kad NDG nuolatinės ekspozicijos architektūra pagrįsta tvarumo siekiu.

Nauja Lietuvos dailės ekspozicija Nacionalinėje dailės galerijoje
Nauja Lietuvos dailės ekspozicija Nacionalinėje dailės galerijoje

Kalbant apie architektūrą, Ona Lozuraitytė ir Petras Išora atnaujintai NDG ekspozicijai pritaikė anksčiau galerijoje naudotas konstrukcijas. Pavyzdžiui, lentynas iš parodos „Jurgio Baltrušaičio rankraščiai“ 2016-aisiais. Ant metalinių sietelių tankiai sukabinti Kosto Dereškevičiaus, Algimanto Jono Kuro, Algimanto Švėgždos, Arvydo Šaltenio, Mindaugo Skudučio, Šarūno Saukos, Audronės Petrašiūnaitės, Rūtos Viktorijos Katiliūtės, Henriko Natalevičiaus ir kitų paveikslai 8-oje „Krizės ir maišto“ salėje taip pat turėtų priminti 2017 m. surengtą parodą „Vilniaus piešimo mokykla“. Joje tokių pertvarų gausa sukūrė įsimintiną rūką, tačiau šį įspūdį kur kas sunkiau atkurti ankštoje salėje.

Galima sakyti, kad tokia institucijos veiklą apibendrinanti retrospektyvi architektūrinė strategija pilnu režimu veikia tik tuomet, kai šias parodas esi aplankęs. Kitu atveju, skirtingi eksponavimo sprendimai gali atrodyti kiek eklektiškai, stokoja estetinio vientisumo, primena atvirą saugyklą. Šį įspūdį sustiprina ir 7-oje „Modernizacijos projektų“ salėje palikta slankiojanti metalinė siena, simbolizuojanti geležinę uždangą. Nors idėja taip atskirti išeivių ir šalyje pasilikusių kūrėjų darbus atrodo simboliška ir interaktyvi, vis dėlto, galimybe sienelę stumdyti lieki neužtikrintas, o tylioje muziejaus aplinkoje tą daryti dar labiau nedrąsu.

Be viso to, noras įtraukti kuo daugiau reikšmingą įspaudą Lietuvos meno istorijoje palikusių kūrėjų bendrą parodos vaizdą ypatingai susmulkina. Čia it sekcijoje ant pakopų išdėlioti menininkų (Mindaugo Navako, Vlado Urbanavičiaus, Gedimino Akstino, Algio Lankelio ar Donato Jankausko-Duonio) projektai, maketai, mažos skulptūrėlės įneša ir ritmo, ir kiek perdėto dekoratyvumo. Kitus kūrinius naujas eksponavimo būdas užgožia. Po laiptais nustumtas Eglės Rakauskaitės kūrinys „Taukuose“ rodomas su televizorių atspindžiais ant stiklų atrodo dar labiau nepastebimas ir išblukęs, net jei toks šio kūrinio eksponavimo būdas nėra naujiena.

Nauja Lietuvos dailės ekspozicija Nacionalinėje dailės galerijoje
Nauja Lietuvos dailės ekspozicija Nacionalinėje dailės galerijoje

Bet kuriuo atveju, daug pastangų ir laiko reikalaujančius 6–10 NDG salių ekspozicijos atnaujinimo darbus reikėtų vertinti kaip pozityvų ir reikalingą veiksmą, ypač dėl kelių priežasčių. Pirma, dėl meno istorijos revizijos lyčių klausimu – ekspozicija papildyta menininkių kūryba ir permąstant moters įvaizdžio mene konstravimą. Antra, dėl didesnės atidos šiuolaikinio meno procesams – čia jiems skirtos dvi erdvės. Vis dėlto, pastarasis pokytis atsiliepė kitoms salėms, paversdamas jas tankiais kūrinių spiečiais. Tiesa, gana panašios reakcijos dėl perkrautos nuolatinės ekspozicijos NDG susilaukė ir 2009-aisiais, tik atsidariusi, tačiau tuo metu šį procesą lydėjo kitokios institucinės aplinkybės ir organizavimo fonas. Visgi, įtampa tarp noro nuosekliai papasakoti Lietuvos meno istoriją ir tarp galimybių tą padaryti yra nuolatinė nejauki NDG palydovė, verčianti kurti naujas pasakojimo strategijas.

Viena iš tokių strategijų – formalus linijinio pasakojimo suardymas, laikantis istorinių įvykių chronologijos, tačiau ignoruojant darbų sukūrimo laiką ar menininkų priklausymą kartoms. Taip greta Petro Kalpoko, Augustino Savicko ar Marijos Račkauskaitės-Cvirkienės ideologinės tapybos karo ir pokario dailę atspindinčioje 6-oje salėje, pavadintoje „Sprogimu“, atsiduria Vytauto V. Stanionio fotografijos, ryškių spalvų Kęstučio Grigaliūno šilkografija ar medžio drožėjų išdrožti mediniai namukai iš Indrės Šerpytytės ciklo „Buvę NKVD-NKGB-MVD-MGB pastatai“. Kol salėje išrikiuoti tuometinių paminklų projektai Vincui Mickevičiui-Kapsukui, Salomėjai Nėriai, Petrui Cvirkai ar Liudui Girai kutena šiandienos aktualijas, Jono Meko filmai bent dviejose salėse pasitelkiami kaip to meto aktualijų komentarai per laiko ir geografinį atstumą. Nors toks sprendimas atrodo kaip originalus būdas konstruoti daugiabalsį pasakojimą, sunku atsikratyti įspūdžio, kad kai kurių naujesnių kūrinių veikimas susiaurinamas iki kuratorių primestos komentaro konotacijos. Kita vertus, tokiu būdu atnaujinta ekspozicija taikliai užčiuopia nenuoseklų laiką ir jo dinamiką, patvirtina, jog vieno teisingo meno situacijos skaitymo nėra.

Sunku abejoti atliktos revizijos kokybe, ypač kai didžiulį rinkinio peržiūrėjimo darbą atliko srities profesionalės menotyrininkės dr. Lolita Jablonskienė, Laima Kreivytė, Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė ir dr. Agnė Narušytė. Ekspozicijos kuratorėms pavyko atrinkti nemažai nematytų, savo laiką pralenkusių kūrinių. Stebina 1980 m. sukurtas Elenos Urbaitytės Urbaitis darbas „Virpantys šviesos stulpai“ arba medijų teoretiko Marshallo McLuhano globalaus kaimo idėjos įkvėptas Aleksandros Kašubos architektūrinis projektas. Čia vietos rado ir Nijolės Valadkevičiūtės animacija, dokumentiniai filmai, asmeniniai menininkų daiktai, pvz., Romualdo Požerskio albumas su iš žurnalų perfotografuotomis užsienio grupių nuotraukomis.

Nauja Lietuvos dailės ekspozicija Nacionalinėje dailės galerijoje
Nauja Lietuvos dailės ekspozicija Nacionalinėje dailės galerijoje

Vis dėlto, reprezentacinės parodos ir ekspozicijos, ko gero, visuomet kelia klausimų dėl pasirinkimo tikslumo, kūrinių vertės ar tam tikrų akcentų dėliojimo. Daug jų kyla šiuolaikinio meno procesus pristatančiose salėse „Virsmas“ ir „Šiuolaikybė: kritika ir vaizduotė“. Skirtumai tarp šių skyrių reliatyvūs, o čia atsidūrę kūriniai skirstymams ypatingai nepaklusnūs. Todėl įdomu svarstyti apie pasirinkimą skirtingose salėse eksponuoti ankstyvuosius menininkų Dariaus Žiūros ir Dainiaus Liškevičiaus darbus. Taip pat klausti, ar pasirodymas pasaulinėse parodose savaime įkrauna kūrinį didesne verte, jei galvosime apie iš konteksto ištrauktą ir ne itin šiose aplinkybėse veiksnų švytintį Žilvino Landzbergo stalą, rodytą 57-oje Venecijos bienalėje. Be viso to, smalsu, kodėl šiame instituciniame naratyve iš stipraus Urbonų tandemo liko ištrinta Nomeda (tiek nuolatinėje ekspozicijoje, tiek parodoje eksponuojami tik Gedimino Urbono sukurti darbai).

Įdomu, kad atnaujinta NDG ekspozicija ir paroda „Saldus ateities prakaitas“ tyčia ar netyčia sutampa su kas dešimtmetį rengiamų apžvalginių Lietuvos dailės parodų tradicija. Paskutinė tokia „Lietuvos dailė 2000–2010: dešimt metų“, surengta ŠMC, tuo metu sulaukė nemažai kritikos dėl selektyvios menininkų atrankos ir specifinio, instituciškai angažuoto meno istorijos konstravimo būdo. Nors NDG atveju tenka apžvelgti daugiau nei 70 metų nuolatnėje ekspozicijoje ir 40 metų parodoje, užmojis apibendrinti tam tikrus pokyčius Lietuvos mene sutampa. Vis dėlto, neapleidžia įtarimas, kad vienu metu toje pačioje institucijoje atsidariusios panašaus profilio parodos viena kitai padarė meškos paslaugą. Apėjus jas vienu ypu, atrodo, jog abi ne tik organiškai papildo ar pratęsia viena kitą, bet ir užgožia. Tad įdomu, kokiu režimu nuolatinė ekspozicija veiks užsidarius laikinai parodai? Ar nekamuos keistas turinio amputacijos jausmas?

Koncentrinės struktūros paroda didžiojoje NDG salėje siekia parodyti šalies judėjimą šiuolaikybės link. 40-ies metų laikotarpį apimantis pasakojimas prasideda nuo salės pakraščių, tematiniais koridoriais leisdamasis iki centro, atstovaujančio dabarčiai. Įdomus ir intriguojantis pasirinktas pasakojimo būdas turėtų apžvelgti vizionieriškas idėjas, kurias menininkai kėlė ir tebekelia mąstydami apie ideologines ir politines, kūniškumo ir lytiškumo, ekonomines ir ekologines, tapatybės ir ateities gyvybės problemas. Stengiantis parodoje pateikti kuo objektyvesnį „laiko dvasios“ vaizdą, šie tematiniai skyriai bandomi įkontekstinti to meto televizijos laidų, dokumentinių filmų ar net muzikinių klipų ištraukomis, spaudos antraštėmis. Tiesa, šios atrodo atrinktos gana tendencingai, lyg tam, kad tiktų prie iš anksto sugalvotų parodos tematinių grupių.

Dirbtinis atrodo ir parodos koncepcijos šliejimas prie manieringo pavadinimo „Saldus ateities prakaitas“. O kuratorių tvirtinimas, kad pasiekusi užsibrėžtų tarptautinių politinių tikslų Lietuva liko be aiškių orientyrų, skamba lyg sensacinga citata iš tų pačių laikraščių ar portalų.

Dėl šlubuojančios koncepcijos ir nerangios jos artikuliacijos, neapleidžia nuojauta, kad paroda susideda iš nuolatinės ekspozicijos sudarinėjimo likučių, kelių kitų kūrinių ir inercijos peržiūrint, kas buvo sukurta per kelis pastaruosius dešimtmečius. Galbūt tokį įspūdį kuria tai, jog abi parodas kuravo kone tos pačios kuratorės (tiesa, pastarojoje L. Jablonskienę pakeitė Ieva Mazūraitė-Novickienė ir Eglė Mikalajūnė). Galbūt dar ir dėl to, jog abiejose eksponuojama ypatingai daug atsikartojančių autorių – Adomo Danusevičiaus, Violetos Bubelytės, Virgilijaus Šontos, Gintaro Zinkevičiaus, Alfonso Budvyčio ir kt. – darbų.

Viktorijos Savickos / 15min nuotr./Paroda „Saldus ateities prakaitas“
Viktorijos Savickos / 15min nuotr./Paroda „Saldus ateities prakaitas“

Svarbų ir didelį tikslą išsikėlusi paroda vis dėlto pavėluoja į prieš kelis metus pasaulyje, o ir Lietuvoje ypač populiarų ateičių ir retrofuturizmo temos traukinį. Paradoksalu, bet kur kas labiau įtikinanti atrodo šia tema kalbanti mažytė Valstybės pažinimo centre tebeveikianti ekspozicija „Nepamirštos ateitys: Lietuvos šimtmečio vizijos“. Be didesnių provokacijų „Saldus ateities prakaitas“ veikia kaip išplėstinė pastarųjų kelių dešimtmečių Lietuvos dailės enciklopedija, mat čia eksponuojami ne tik chrestomatiniai, bet ir dar visai neseniai kitose parodose rodyti kūriniai. Net jei parodoje eksponuojami virš septyniasdešimties autorių darbai, čia galima pasigesti kai kurių itin ryškiai tam tikrus ateities naratyvus savo kūrybinėje praktikoje plėtojančių menininkų. Kyla klausimų, kodėl neįtraukta skaitmeninius atvaizdus savo tapyboje atkartojanti Rūtenė Merkliopaitė, apie hibridinį būvį mąstanti Emilija Škarnulytė, naują planetą kosmose konstruojantis Julijonas Urbonas, arba apie energetikos rudimentus viename iš savo kūrinių kalbantis Augustas Serapinas.

Nepaisant to, ko tokiose parodose trūksta ar yra per daug, visgi jos tampa puikia proga diagnozuoti tam tikras meno būsenas – pasižiūrėti, kaip keičiasi menininkų kalbėjimo būdai ir temos, kaip kinta pačių parodų konstravimo metodai, kaip nuo perteklinių ekspozicijų pučiasi, šyla ir prakaituoja galerinės erdvės, kaip vienodėja institucijų laikysenos. Ko gero, neatsitiktinai šios parodos centre atsiduria banguojanti algoritminė Akvilės Anglickaitės jūra. Galbūt ji galėtų nuplauti saldų prakaitą ir atvėsinti karščiuojančią meno Tandadriką. Juk V.Žilinskaitės pasakoje esmės ieškota taip pat jūroje – o tiksliau, paveikslėlyje su atsivėrusia jūros geldele.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

16:44
03:16
03:00

Esports namai