Dabar populiaru
Publikuota: 2020 gegužės 25d. 19:02

Atviras uždarumas ŠMC parodoje „Galva su daug minčių“

ŠMC atidaroma paroda „Galva su daug minčių“ 15min recenzija
Roko Lukoševičiaus / 15min nuotr. / ŠMC atidaroma paroda „Galva su daug minčių“

„Galva su daug minčių“ turėjo būti paskutinė paroda prieš Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) užsidarymą renovacijai. Pasikeitus tvarkybos planams atnaujinimo darbai atidėti, o su jais nusikėlė ir anonsuota centro veiklos pabaiga šiame architekto Vytauto Edmundo Čekanausko suprojektuotame ir laikinai duris turėjusiame užverti pastate.

Nuo 1967-ųjų kapitaliai neremontuota parodų erdvė netyčia sufeikino užsidarymą, bet tuo pačiu paskatino pasvarstyti ir apie jos atvirumą.

Atvirumas tapo šią ŠMC parodą lydinčiu leitmotyvu dėl kelių priežasčių. Pirmiausia dėl to, jog „Galvą su daug minčių“ teko atidaryti dukart – per tikrąjį atidarymą vasarį ir sušvelninus karantiną. Dėl jo paroda laikinai buvo uždaryta, o dalis suplanuotų gyvų performansų ir susitikimų taip ir neįvyko. Galų gale pats ŠMC parodą nusprendė formuoti atviro kvietimo principu. Kreipdamasis į visus norinčius siūlyti kūrinius, idėjas, projektus, įvykius, renginius ir procesus, ŠMC pasiūlė tris institucijos raides į savo CV įsirašyti tiems, kurių kūryba čia, ko gero, nebūtų taip paprastai išeksponuota.

Taigi, toks gana retai ŠMC pasitelkiamas parodų organizavimo būdas be siekio „reflektuoti meno lauko poreikius drauge su jo bendruomene“ tapo ir labai reikalingu pačios institucijos poreikio bei aktualumo bendruomenei testu. Vis dėlto, iš gautų daugiau nei 200 pasiūlymų atrinkus 50, bent trečdalis juos teikusių kūrėjų ar jų kolektyvų jau yra dalyvavę anksčiau ŠMC organizuotose parodose. Tad tokia statistika verčia ne tik dar kartą kelti klausimus apie atvirai uždarą ŠMC bendruomenę, bet ir kiek nusiminti, jog sukurtas atvirumo ir naujumo pažadas taip ir nebuvo iki galo ištesėtas. (Smalsu, kaip atrodytų paroda iš neatrinktų pasiūlymų ir kaip centras įgyvendins kitą garsiai išreikštą pažadą dalį projektų dar įgyvendinti ateityje).

Čia svarbu prisiminti jau kelis dešimtmečius kritikuojamą ŠMC laikyseną, kai iš tiesų ilgą laiką Lietuvos šiuolaikinio meno lauko „galva“ laikytas ir save taip pozicionuojantis centras apie šiuolaikinį meną turėjo kur kas mažiau minčių. Kitaip tariant, siauro ir vienpusio požiūrio į šiuolaikinį meną pristatymas bei riboto menininkų rato propagavimas suformavo gana uždaros ir savipakankamos institucijos įvaizdį. Prie to prisideda ne tik lėta institucijai atstovaujančių ir jai vadovaujančių žmonių rotacija, bet ir principinis subjektyvumas organizuojant įvairias apžvalgines parodas. Į ką, žinoma, kiekviena individualią kryptį vystanti institucija taip pat turi teisę.

Internetinio šiuolaikinio meno žurnalo „Artnews.lt“ 2019 gruodžio – 2020 vasario numeryje „Ten, kur tiršta“, jo sudarytojas kuratorius Adomas Narkevičius tokią ŠMC būklę taikliai apibūdino mikrotopijos terminu. Pasak autoriaus, tai erdvė, kuri „kuria savo mikropasaulį pasirinkdama ir pasitelkdama savo pačios narių apsprendžiamą institucinės organizacijos tvarką ir meninius įrankius. <...> Tokia bendruomenė save realizuoja aiškiai nubrėždama galimos bendrystės ribas. <...> Per tris dešimtmečius už jos ribų susiformavo institucinė ir neinstitucinė visuma, rodanti ir poreikį, ir galimybes sukti šį lauką visai kitais keliais. Tai tarsi sufleruoja, kad šios mikrotopijos trauka sunyko, o galbūt nunyko ir ji pati kaip gyvas, taigi kada nors pasibaigiantis idėjinių ir žmogiškų bendrumų koncentratas.“

Roko Lukoševičiaus / 15min nuotr./ŠMC atidaroma paroda „Galva su daug minčių“
Roko Lukoševičiaus / 15min nuotr./ŠMC atidaroma paroda „Galva su daug minčių“

Toliau tenka pritarti A.Narkevičiui, jog nepaisant dažno abejingumo išorės procesams ir susitelkimo į „savas mintis“, ŠMC neišvengiamai prisidėjo prie reikšmingų parodų, projektų ir kūrinių gimimo, užaugino kelias kartas tarptautiniame kontekste žinomų menininkų. Kitaip tariant, tapo savotišku Lietuvos šiuolaikinio meno Zeitgeist, kuris tik įrodo, kokį ryškų ir specifinį kuratorinį braižą, retoriką ir veiklos manieras per tris nepriklausomybės dešimtmečius ŠMC spėjo suformuoti. Galima sakyti, kad to koncentratas atsispindi ir šioje parodoje, mat suformuoti daugiau mažiau vientisą parodą iš savo atlikimo kokybe ir konceptualumo lygiu skirtingų kūrinių reikalauja nemažo įdirbio ir ištreniruotos akies.

Nors „Galvą su daug minčių“ kuravo ne vieną dešimtį parodų ir projektų organizavusios lauko profesionalės Neringa Bumblienė, Julija Fomina, Virginija Januškevičiūtė, Ūla Tornau ir Asta Vaičiulytė, susidaro įspūdis, kad paroda suformuota ne jungiant kiekvienos iš jų požiūrį, bet iš minėtos institucinės inercijos. Tiesą pasakius, atrodo, jog ŠMC kaip ideologinis organas jau seniai „suvalgė“ autorinius kuratorių balsus, tad kad ir kiek ar kas formuotų parodinius pasakojimus, jie skamba kaip bendriniai (su retomis išimtimis).

Nenuneigiant tam tikrų grupinio kuravimo privalumų, vis dėlto, tokio metodo rezultatas dažnai būna kompromisinis, o atsakomybės ir kuratorinės pozicijos – neapibrėžtos. Taip atsitiko ir šioje parodoje. Apskritai atrodo, kad neapibrėžtumas čia tampa atvirumo sinonimu ir patogiu kūrinius apjungiančiu motyvu, ypač tuomet, kai iš tiesų sunku rasti juos vienijančią giją. Pačiame parodos apraše teigiama, jog „jei paroda nemeluoja, įveikti neapibrėžtumo nerimą, ko gero, labiausiai padeda švelni atida, artumas ir rūpestis“.

Tačiau kaip išsiaiškinti, ar paroda iš tiesų nemeluoja? Kam institucija yra atidi, artima ir kuo nori rūpintis?

Šį atsivėrimo ir rūpybos fenomeną, kurio link suka ir ŠMC, verta patyrinėti atidžiau. Nesunku pastebėti, jog pastaruoju metu atvirumu kaip burtažodžiu žongliruojama bandant nusakyti įvairių institucijų, tarp jų ir kultūros organizacijų vertybes, socialinę laikyseną, darbo principus. Meno centrų bandymus tapti atviresniais iš tiesų galima sieti su per pastarąjį dešimtmetį tobulinamų edukacinių programų įdiegimu. Štai ŠMC edukacinė veikla aktyviau įsibėgėjo nuo 2014-ųjų. Taip pat vis populiaresniu atvirumo gestu, pavadinkime jį antropologiniu posūkiu, tampa siūlymai parodas ir jų turinį formuoti patiems lankytojams. Tai muziejų ir galerijų kvietimai jiems teikti asmeninius artefaktus ar istorijas (taip formuota dalis MO muziejaus parodos „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“, taip pat verta išskirti Lietuvos nacionalinio muziejaus iniciatyvą dalintis daiktais, kurie pasakos apie COVID-19, galų gale tai atsispindi ir pastarojoje ŠMC parodoje).

Roko Lukoševičiaus / 15min nuotr./ŠMC atidaroma paroda „Galva su daug minčių“
Roko Lukoševičiaus / 15min nuotr./ŠMC atidaroma paroda „Galva su daug minčių“

Kartu su šiais procesais atvirumo įspūdis kuriamas vis agresyvesnėmis veiklų viešinimo kampanijomis, kuriomis bandoma žūtbūt pavergti lankytojų dėmesį. Tačiau čia įvyksta dar vienas pokytis ir šią dėmesio ekonomiką papildo nauja rūpesčio valiuta. Tai vis dažnesnis institucijų susirūpinimas tam tikromis socialinėmis grupėmis ir bendruomenėmis bei kalbėjimas tokiomis temomis, kaip empatija, negalia, socialinė nelygybė, dekolonizacija, sugyvenimas šiandienos pasaulio „ligų“ akivaizdoje ir t.t. Kitaip tariant, kuo institucija raiškiau deklaruoja savo jautrumą, tuo lengviau patikėti ir jos atvirumu. Šį pokytį, galintį padėti atsikratyti žalingos socialinės apatijos ir dekonstruoti elitinį meno centrų įvaizdį, be abejonės būtų galima vertinti kaip teigiamą, jei nebūtų taip sunku identifikuoti šios rūpybos nuoširdumo laipsnio ir būtų lengviau pamatuoti, kiek rūpestis pasiekia tuos, kuriems jo labiausiai reikia.

Siekiant bent šiek tiek išskleisti šį jausmingumo suaktyvėjimą ne tik institucijų politikoje, bet ir kūryboje, verta prisiminti ne tik 9-ajame dešimtmetyje per menus nuvilnijusią naująją nuoširdumo bangą (angl. new sincerity), bet ir paminėti prieš kelis metus čekų kuratoriaus Michalo Novotný įvardintą emo-romantišką posūkį. Kaip jausmingo ir jautraus kūrinio pavyzdį ŠMC parodoje galima išskirti Vytauto Puidoko ir Marios Saivosalmi videofilmą „Iš kartos į kartą“, kuriame aštuonių šeimų nariai priešais kamerą atlieka tam tikrą choreografiją, apibrėžiančią tarpusavio ryšius ir jų trapumą.

Tiesa, emo-romantizmo termino autorius pastebi, kad dažnai tokiose meninėse praktikose jautrumas ir emocijos pasireiškia kaip nuasmenintos ir įstrigusios postironiškoje būklėje. Pastarąją galima apibrėžti kaip neslepiamą cinizmą, kai atsisakoma daryti skirtį tarp ironijos ir nuoširdumo, o pozityvesniu santykiu su kasdienybe paprasčiausiai nebetikima. Tokiu atveju darosi vis sunkiau atskirti tikrąsias intencijas, o nuoširdų rūpestį nuo imituoto. Taip nutinka ir šioje ŠMC parodoje, kai tarp atvirumo ir atidos įsiterpia dekadentiška ironija.

Roko Lukoševičiaus / 15min nuotr./ŠMC atidaroma paroda „Galva su daug minčių“
Roko Lukoševičiaus / 15min nuotr./ŠMC atidaroma paroda „Galva su daug minčių“

Čia ji randasi ne tik dalyje kūrinių (Andrejas Polukordo projektas „Laiminga pabaiga“, „Self Luminous Society“ stendas, Mindaugo Vegio tapybos serija „Siena (pagal Herberto Reado „Trumpą moderniosios tapybos istoriją“)“, Vitalijaus Strigunkovo „Suvalgyta struktūra“, T.E.C. (Tissue Evolution Club) perdirbtų drabužių serija, Danielio Eatocko šokiai pagal signalizaciją ir kt.), bet ir kai kuriose kuratorinėse strategijose. Pavyzdžiui, niekaip neapleidžia jausmas, jog marinisto Povilo Dirgėlos tapybos darbas parodoje atsirado kaip egzotiškas inkliuzas, priverstas nejaukiai konkuruoti su kūriniais iš kitų meno lygų.

Norisi tikėti, jog toks ekspozicijos formavimas yra sąmoningas noras šiais postironiškais visko vertinimo „meh“ ir „lol“ laikais užčiuopti menininkų reakcijas į bendrą abejingumą, nuobodulį, gyvenimo geismą, dabarties neapibrėžtumą, jo tankį ir greitį. Nelyg gyventum pagal parodoje eksponuojamą Tomo Židonio „Laiko greitintuvą“, o eilutė „nesakyk man kas bus toliau / neskaičiuoki laiko ir let’s go“ iš Ignės Narbutaitės ir Mildos Januševičiūtė video instaliacijos būtų tapusi pagrindiniu gyvenimo šūkiu. Parodoje iš tiesų yra įdomių kūrinių, veikiančių kaip atskiros istorijos, tačiau jų eksponavimo kartu motyvas sunkiai išartikuliuotas, suveikiantis tokiais trumpais ir šaižiais blyksniais, kokie akis pasiekia iš Ievos Tarejevos instaliacijos.

Po visą ŠMC pastatą išbarstyti kūriniai sunkiai pasiduoda vienai koncepcijai, jei ją apskritai stengtasi suformuoti. Kur kas labiau tai primena norą neprimesti dirbtinio rėmo, o vietoj jo kurti savotišką regyklą, iš kurios matytųsi dabarties panorama, net jei ir subjektyvi. Parodos architektui Povilui Marozui kartu su menininku Marcosu Lutyensu kaip tik ir pavyko sukonstruoti tokią architektūrinę atodangą. Ši konstrukcija veikia ne tik kaip savarankiškas kūrinys, bet ir patogus būdas apžvelgti visą didžiąją salę. Čia į šiaurinę pastato erdvę atverta pertvara turėjo sukurti dar atviresnio, kone perpučiamo ŠMC efektą, o Andrejaus Vasilenko nuotraukose užfiksuoti institucijos užkulisiai – parodyti jos „vidurius“.

Ir nors „Galva su daug minčių“ palieka estetiškai nuoseklios parodos įspūdį su sveikintina, labai reikalinga ir intriguojančia iniciatyva atsiverti, vis dėlto, jausmą apie atvirumą iš ŠMC išsineši tarsi Gretos Eimulytės videoinstaliacijoje „Notre Dame“ rodomus dūmus. Turėjusi progą ne tik nusistatyti savo koordinates, bet ir atlikti savotišką lauko tyrimą, ŠMC tuo pasinaudojo saugiai ir patogiai. Tačiau tai tik įrodo, jog, perfrazuojant parodos pavadinimą, šiai Lietuvos šiuolaikinio meno lauko galvai nebepakanka turėti tiesiog daug minčių, vis daugiau šiame lauke atsirandančių dalyvių šias mintis turėtų skatinti paversti naujais probleminiais klausimais, o rūpestį pasitelkti ne tik savo pačių kaip institucinio organo neapibrėžtumui įveikti.

Uždarumo ir atvirumo sąvokos šiuo (po)karantininiu laikotarpiu apskritai tampa labiau niuansuotos, įgyja papildomų reikšmių, paklaidų ir parametrų. Tačiau reikia tikėtis, kad per renovaciją institucijai išsinėrus iš seno pastato kiauto bus progų pasimatuoti įvairias atvirumo odas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Šiuolaikiškos studijos

Video

00:52
00:46
01:11

Esports namai

Susikurk savo vasaros namus su IKEA

URBAN˙/