Sekite 15min Google
Apie tai 2019 m. pasirodžiusiame leidinyje „#30. Naujoji Lietuvos tapyba“ rašo viena iš autorių jauna rašytoja Emilija Švobaitė: „Sudaryti rinkinį, reprezentuojantį vienos kartos meninę veiklą, – itin sudėtingas uždavinys. Ypač jei tą kartą, kaip šiame albume, mėginame nusakyti žodžiu jaunystė. Laiko sąvoka nebėra savaime pakankama, o chronologija seniai prarado galią įvardyti ir apibrėžti. (...)
Vis dėlto jaunystės reikšmė šiandien išskirtinė. Nuolat ilgėjant statistinei gyvenimo trukmei žmogus lieka jaunas ilgiau nei bet kada anksčiau. Šis gyvenimo tarpsnis mums atrodo nepaprastai patrauklus, gyvastingas. (...) Nuolatinė jaunystė, darbingumo amžius, tapo vieninteliu siektinu egzistencijos būdu.“
-
Smūgis leidėjams: dėl sumažėjusio finansavimo kitąmet knygų derlius bus gerokai skurdesnis
-
Kultūros instituto vadovė Julija Reklaitė: „Nuolat bėgdami maratoną sprinto tempu, sudeginsime kultūros lauką“
-
Knygą „Parulskio perukas“ išleidęs rašytojas Vidas Morkūnas: „Paribių žmonės man įdomesni už sėkminguosius“
Sąmoningai kaip įžangą į jaunos tapybos fragmentus Vilniaus ir Kauno rugsėjo parodų žemėlapyje pasitelkiu jauno žmogaus mintis. Aš pati turiu distancijos nuo šio amžiaus tarpsnio pranašumą, o Emilija – drąsą ir laisvę žongliruoti mintimis. Nuo rinkinio išleidimo praėjo 7 metai, įskaitant ir keistus karantino metus, ir prasidėjusį karą. Kai kurie autoriai iš tų 30-ties atrinktų jaunųjų tapo „garsiais ir pripažintais“, o kai kurie beveik nebematomi.
Naują leidinį rengti, man regis, dar per anksti, tačiau visada įdomu žvejoti dabartinėje meno įvykių gausoje. Galiausiai perspėsiu, kad šįkart apsiribosiu tradicine tapybos samprata ne tik dėl ribotos teksto apimties, bet ir sąmoningai sukonkretindama problematiką. Nors nemaža dalis jaunųjų tapytojų nebepasitenkina vien tapymu ir eina už disciplinos ribų, konceptualizuoja ir visaip linksmina save ir žiūrovą.
Tačiau pradėkime nuo pradžių. Tiksliau – nuo „The Rooster Gallery“, kuri skelbiasi esanti jaunųjų globėja. Todėl su džiaugsmu neriu į joje rugsėjo mėnesį rodytos Ramintos Blaževičiūtės-Mozūraitienės „Kasdienybės mitų“ pasaulį. Jei moters-vaiko jaunystė – tai žaidimai ir žaislai, pasakos ir mitai, fantastiniai gyvūnai ir rūmai – mes pataikėme teisingai. Autorė inspiruota dviejų kelionių ir šalių – Indijos ir Suomijos. Tačiau ekspozicija vienalytė, o vaizdinių kilmę spėlioti beprasmiška, nes viską apjungia fantazija. Tiesa, spalvingas drobių vaikiškumas gali tiek pat būti adresuotas ir eiliniam parodų lankytojui, kiek ir menininkės atžaloms.
Kitas „The Rooster Gallery“ autorius Kazimieras Brazdžiūnas savo „Šokį su mirtim“ eksponuoja Pamėnkalnio galerijoje ir gali būti sugretintas su Raminta kaip diametraliai priešingas pasaulis. Šis autorius išsiskiria itin ambicingais sumanymais ir sarkazmo doze. Daug jo išpurkštų paveikslų – kartotės pagal istorinius paveikslus, bet ne tik. Jo purkštos tapybos privalumus jau galėjome stebėti pernai Radvilų rūmuose rodytame milžiniškame „Žalgirio mūšio projekte“.
Pamėnkalnyje turime detalesnio darbo variantus, daug nuogos drobės, todėl vaizdiniai tarsi užtėkšti vienu ypu, akvareliškai. Su visa trimate instaliacija tai šiuolaikinis technoindėlis į „danse macabre“, kurio ikonografija pagal tradiciją dvelkia viduramžiais, o čia plaka reivo ritmu. Kazimieras bando formuluoti nuorodas žiūrovui ir rašo sprangią anotaciją. Jo vyresnieji pirmtakai tokiais atvejais su verbaline artikuliacija nesivargindavo, o bendraamžiai veikiau pasikviečia tekstų rašytojus. Todėl gerbiu Kazimiero sąžiningas pastangas.
Tuo tarpu Gabrielės Aleksės personalinės parodos „Dažnis 7“ galerijoje „Meno parkas“ Kaune pristatomi nauji, dar niekur nerodyti paveikslai, sukurti menininkei tyrinėjant binauralinių ritmų ryšį su suvokimu, regimąja vaizduote ir kūrybos procesu. Ką visa tai reiškia? Nežinau, nors anotaciją perskaičiau ir tamsioje palapinėje su ausinėmis pagulėjau.
„Parodos atspirties taškas – 7 Hz ritmas, atitinkantis theta smegenų bangų diapazoną ir siejamas su hipnagogija, sapnais bei giliu atsipalaidavimu. Parodoje 7 Hz tampa ne tiek skaičiumi, kiek slenksčiu į sunkiau apibrėžiamas patirties teritorijas.“ Remiamasi amerikiečių sąmonės tyrinėtojo Roberto A. Monroe (1915–1995) teorija, grindžiama įsitikinimu, kad žmogaus sąmonė gali veikti nepriklausomai nuo fizinio kūno. Nepaisant sudėtingų teorijų, skaistūs šviesos srautai ir erdvės masina ir kviečia, bet kartu grasina pasikartojimais ir abejone, ar įmanoma neuroteoriją iliustruoti kokybiška tapyba.
Vilniuje įsikūrusi „Contour Art Gallery“ išsiskiria originaliais pasirinkimais ir atkaklumu, ir ne tik dėl patalpų (tik pernai galerija po migracijos per lokacijas pagaliau nutūpė savo pastoviose patalpose, kur rugsėjo 30 d. švęs 10-metį). Rudeniop ji savo erdves skyrė mūsuose dar neeksponuotos, tarp Lietuvos ir Lenkijos gyvenančios Anos Vostruchovaitės „Skaitmeniniam sodui“. Juk kasdienybėje susiduriame su virtualios realybės gausa ir visagaliais ekranais, todėl skaitmena neaplenkia ir sodų.
Vilniuje gimusi Ana Vostruchovaitė 2019 m. baigė Varšuvos dailės akademiją. Jos diplominis darbas buvo įvertintas Akademijos rektoriaus bei Stefano Gierowskio premijomis ir pristatytas geriausių 2019 m. diplominių darbų parodoje. Neveltui Anos tapyba ir parodai išausti žakardiniai audiniai bei gipso reljefai atstovauja visiškai kitokią mokyklą nei anksčiau aptartieji.
Jos paveikslai itin lengvai sklendžia, jie dekoratyvūs, permirkę rausvumu, plonasluoksniai, stilizuoti ir plokščiafigūriai. Savo kalba jie lengvi it oras, gali organiškai pritapti prie grožio salonų atmosferos ir salsvo jaunų merginų pasaulio.
VDA Kauno fakulteto galerijoje „Muitinė“ – „Jauna Kauno tapyba‘26“ (kuratorė Aušra Vaitkūnienė), sukviečianti į būrį 12 daugiau ar mažiau pažengusių asmenybių, nutolusių nuo mokyklos arba dar ne. Nuo asmeninių šou šis skiriasi įvairove, kurioje vientisumas neįmanomas, kaip ir grupinėse vienos kartos apžvalgose, kurias matome „Jaunojo tapytojo prizo“ (YPP) ar „Zabolis Art Prize“ jaunos tapybos konkursuose.
Išsirinkau tris favoritus kaip tapybos porūšių tipus. Tai Luko Marciulevičiaus geometrinė abstrakcija „GO4.03“, kuriai, matyt, reikėjo ir skriestuvo, ir liniuotės, bet pasiektas stilingas, nors gal pernelyg santūrus rezultatas;
Sandros Kvilytės „Eskizas šaltiniui“, dominuojantis salėse kaip ekspresijos ir žemės spalvų gaivalas bei Ligijos Žilinskienės „Liekana“ – tarsi priešistorinių medžiotojų laikų reliktas, įdomus ir pas mus mažiau populiarus technologinis eksperimentas iš bioplastiko (želatina, glicerinas, raudonasis molis), tušo, džiuto špagato ir metalo. Būtent drąsiau eksperimentuoti jauniems menininkams ir linkiu, nepaisant vis dar tvyrančios melancholijos ir baimės ryžtis.
Šį turą per parodas siūlau kaip nedidelę kompensaciją tiems, kurie nesudalyvavo 11-ame Vilniaus galerijų savaitgalyje rugsėjo 10-13 d., kai po miestą šmirinėjo ir vizituojantys tarptautiniai ekspertai, ir paprasti meno mylėtojai, ekspertuojantys šeimos ar draugų rateliuose.
Taip pat ir tiems, kurie šį rudenį dar nesilankė Kaune, be kurio mūsų kultūros panorama būtų nepilna, fragmentuota. Ir galiausiai tekstą dedikuoju jaunojo meno entuziastams, nepriklausomai nuo jo rūšies ar žanro. Dėl visų pradžioje išvardytų priežasčių.
