15min be reklamos
2018 08 02, 15:51

Daiktų istorijos, o ne ideologiniai pasakojimai. 1918–2018 m. Lietuvos dizaino apžvalga NDG

Ruošdamasi į Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) veikiančią lietuviško dizaino parodą gan standartiniu pavadinimu „Daiktų istorijos“ baiminausi rasianti spindinčią ir perdėm pozityvią panoramą – galingą „dizaino šimtmečio“ maršą, garsų pareiškimą, kaip, supraskit, puikiai mes kuriame daiktus.
Nacionalinėje dailės galerijoje vyko dviejų parodų – „Lietuvos dizainas 1918-2018“ ir „Lietuva. Londonas. 1968“ pristatymai Recenzija
Nacionalinėje dailės galerijoje vyko dviejų parodų – „Lietuvos dizainas 1918-2018“ ir „Lietuva. Londonas. 1968“ pristatymai / Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.

Nenuostabu, kai dizaino sritis, sėkmingai įsitaisiusi kūrybinių industrijų sektoriuje, dažniausiai neprašauna ir su komunikacija. Užtenka vos poros valandų „Facebook“, kad po įvairių dailių ir „kietų“ produktų atakos pradėtum aklai tikėti šviesia prekine ateitimi.

Ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje dizainą supa ypač daug reklaminio optimizmo. Pati savo karjerą esu pradėjusi tekstais apie daiktus ir šūkiais, kad kokybiškas dizainas išgelbės pasaulį.

Tačiau tikrovė gerokai kompleksiškesnė, ir tai atsiskleidžia jau parodos aprašo pradžioje. „Daiktų istorijose“ pirmiausia akcentuojamas materijos bejėgiškumas: „daiktai neatlaiko šalies krizių“. Jie visada liks daiktais ir gyvenimo palydovais, todėl ypač svarbu – kad ir kaip banaliai nuskambės – mokytis jų atsiradimo mūsų gyvenime istorijas. Tai padeda ne tik netapti estetikos ir nostalgijos įkaitais, bet ir rasti būdą šiuos pasakojimus gražiai užbaigti – nes, kaip bebūtų, nesustojančios daiktų krizės tuoj nebeatlaikys ne tik jokia šalis, bet ir pati gamta.

„Daiktų istorijose“ pasirinkta nuosaiki, bet dabartinei politinei nuotaikai efektyviai oponuojanti istorijos rašymo pozicija. Užuot bandę išrasti nebūtus pergalės pasakojimus arba suklastoti pasididžiavimą keliantį mitą, ekspozicijos kuratoriai pateikia ne tiek geriausius, kiek aktualiausius daiktų konstravimo akcentus. Objektus lydinčiuose tekstuose detaliai papasakojama ne tik jų prigimtis, bet ir atsiradimo aplinkybės bei atmosfera, pabrėžiant, kad šie pavyzdžiai yra išskirtiniai, o ne tipiniai Lietuvos dizaino istorijos artefaktai.

Tai padeda ne tik apsidrausti nuo materialios nostalgijos senelių sekcijos skurdui, bet ir įvesti naujausius bei aktualiausius dizaino objektus į tankesnį kritinį lauką nei tas, kuriame jie yra švieži ir akį traukiantys pirkiniai. Kadangi lydintieji tekstai yra ypač sklandūs ir išsamūs, ekspozicija neužsidaro vien siaurame profesionalų ir akademikų auditorijos rate – neperkrautas stilius ir organiškas, savikritiškas humoras leidžia pasiekti tą žiūrovą, kuriam svarbiausia suprasti ir pergalvoti savo santykį su daiktais, tiek juos atsimenant, tiek net nepažįstant.

Ekspozicijos vizualika kartu ir efektyvi, ir trikdanti. Spalvotų lydraščių, rusvų ir pilkų sienų visuma kuria nejaukų įspūdį, maždaug tokį, koks vaikystėje kildavo įvairiose baldų parduotuvėse. Keistos lovų ir stalų konfigūracijos, išdėstytos vienoje dėžėje, dar ilgai iki atkeliaujant Ikea'ai bei pseudoskandinaviškai interjero sąmonei. Šio laikotarpio, 90-ųjų ir ankstyvų 2000-ųjų, dizainas yra vienintelis, kuris man visai nematytas, ir dėl to labai įdomus. Grupės A. K. I. S. arba „Contraformos“ pokštai šiandien turbūt neprigytų jokiuose namuose, o jautresniems galėtų ir įvaryti infarktą, tačiau jie turi tokio itališko šmaikštumo, kurio pritrūksta šiandieniniuose alyvuotos medienos ir sterilių geometrijų kambariuose.

Supamoji-nesupamoji Pauliaus Vitkausko kėdė „Ku-dir-ka“ turi gana sudėtingą ir įdomų užmojį: išbandyti kūno reakcijas ir padėtis. Tačiau jos istorinės bei asmenybinės sąsajos labai jau geltonos-žalios-raudonos, kaip ir daugybė daiktų bei prekių, pasirodžiusių po jos debiuto 2006 m. Šiuolaikiškumas turėjo tapti ne vien tautinio vizualinio identiteto bruožu, bet ir vidine jo atspirtimi, ir šis tylus reikalavimas aktualus iki šiol. Žinant šią paralelę labai svarbi pasidaro parodos dalis „Valstybė ir dizainas“, skirta tiems seniems ir neabejotiniems simboliams, kurių dizaino objektais net nelaikome: valstybinei vėliavai, Vyčio figūrai, litams. Tautos, kalbos ir kilmės ženklai šiandien Lietuvoje keliami ant aukšto altoriaus kaip paties Sutvėrėjo regalijos. Nacionalistinės isterijos akivaizdoje ypač svarbu nepamiršti, kaip konstruojami tapatybės simboliai, kaip skonis ir stilistika tampa valdymo arba pasipriešinimo įrankiais.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Nacionalinėje dailės galerijoje vyko dviejų parodų – „Lietuvos dizainas 1918-2018“ ir „Lietuva. Londonas. 1968“ pristatymai
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Nacionalinėje dailės galerijoje vyko dviejų parodų – „Lietuvos dizainas 1918-2018“ ir „Lietuva. Londonas. 1968“ pristatymai

Tarp visų valstybingumo šimtmečio kalbų, idėjų, sėkmių ir nesėkmių galimybė peržiūrėti materialų palikimą ir buities istoriją (kas nesate susidūrę su iki šiol sėkmingiausiu lietuviško dizaino projektu – bulvių tarkavimo mašina?) NDG išnaudota labai sėkmingai. Panaši paroda galėtų labai lengvai išlikti paviršutiniška arba užspausti žiūrovą ideologinio rezonanso gaubte.

Tačiau „Daiktų istorijos“ yra ne tik kokybiška kultūrinė pramoga, bet ir konceptualiai brandi ekspozicija. Vienas iš labiausiai intriguojančiu jos eksponatų – Kauno „Kaspino“ fabriko 1960–1964 m. gaminta dirbtinė aorta, operacijose sėkmingai naudota iki 1973-ųjų. Šalia švarios baltos gyslos eksponuojama ir jos grakšti dėžutė, labiau primenanti akvarelę nei medicininį gaminį. Žiūrint į – pačia tikriausia prasme – gyvybiškai svarbų išradimą, tokia elegancija šokiruoja. Tai vienas iš tų daiktų, kuris pergyvens natūralų kūnų irimą ir istorijos laiką, bet dėl jo nebus gėda prieš gamtą. O gaminio paskirtyje užkoduota ir vaizduotės pamoka: kurdami savo – ir savo daiktų – istorijas turėtume suvokti jų vietą ir svarbą bendrame pasaulio kūne, o ne baimintis „svetimo“ kraujo ir slėpti menkiausią silpnumo ženklą po išdidumu.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą